Psichologai: įveikę save, tampame stipresni

Psichologija
Psichologija

Santykių krizė, atleidimas iš darbo, rimta liga, būsto problemos... Sunkumai daro mus pažeidžiamus, bet jie gali padėti kitaip pažvelgti į save, atrasti savo silpnas vietas ir net tapti stipriems.

Kiekvieną dieną ant mūsų užgriūva blogų naujienų lavina, kuri stiprina ir taip daug kam pažįstamą nesaugumo jausmą: jeigu partneris mane pames, man gresia vienatvė; jeigu prarasiu darbą, atsidursiu gatvėje; jeigu susirgsiu, būsiu išstumtas iš normalaus sveikų žmonių pasaulio...


Sunkumai

Laikinai bejėgiai

Tokio pobūdžio įvykiai mums grasina bejėgiškumu. „Sunkių, ypač netikėtų išbandymų momentais mes prarandame orientyrus, o mūsų susikurti adaptacijos prie pasaulio mechanizmai sutrinka, – aiškina šeimos psichoterapeutė Varvara Sidorova. – Šia prasme mes sugrįžtame į vaikiško bejėgiškumo būseną.“

Mes tampame silpni ir priklausomi nuo kitų. Mums reikia laiko, kad prisitaikytume prie naujų aplinkybių ir paimtume gyvenimą į savo rankas. Tam reikia apmąstyti įvykius, įvertinti ir atlikti savo gyvenimo reviziją.

Susidūrę su išbandymais, mes kiekvieną kartą klausiame savęs: kas man liko Kas bus šalia? Ko aš vertas dabar, kai teks atsisakyti žmogaus, su kuriuo ketinau pragyventi visą gyvenimą, kai viršininkas mane atleido ar kai mano kūnas daugiau manęs nebeklauso? Vidinis pasaulis kenčia, ankstesnis „aš“ įvaizdis kelia abejonių. Mes pajuntame savo pažeidžiamumą, tačiau galime atrasti savyje tokių jėgų, kurių net neįtarėme turį.

Sunkumai

Tokia lemtis?

Kad įveiktume problemą, bus naudinga pirmiausia įvertinti jos mastą, tvirtina psichoanalitikas Olivieris Douville. „Atleidimas iš darbo nėra tokio masto sunkumas kaip išsiskyrimas su mylimuoju, nors ir viena, ir kita verčia mus išgyventi vienatvę ir pažeidžia savimeilę“, – sako jis.

Psichoanalitikas rekomenduoja vengti tokių apibendrinimų kaip mane pametė, atleido, aš sunkiai susirgau – tokia lemtis, aš to nusipelniau, nes esu blogesnis už kitus. Negalima graužti savęs, nes taip mes prarandame jėgas, kurios dar pravers.

Kitas dalykas, kai sakome neskirta buvo, turėdami galvoje, kad tas likimas buvo ne mano ir reikės ieškoti kito. Tai nebus nuolankumas, o pasirinkimas to, ką darysime, pavyzdžiui, kai reikės atsisveikinti su tikslais, kurie tapo mums nepasiekiami.

Sunku atsisveikinti su ta ateities vizija, kurią sau sukūrėme. „Mes išgyvename netektį, kai kažką prarandame: artimą žmogų, darbą, savo viltis, – aiškina psichoanalitikė V. Sidorova. – Pradinis išgyvenimo etapas būna skirtas pripažinimui, kad praradimas įvyko. Gedėjimas – ilgas procesas, ir tik po jo mes galime atrasti savyje naujų galimybių.“

Mes galime pajusti palengvėjimą sužinoję, kad ir kiti susidūrė su tokiais pat sunkumais ir surado būdų, kaip su jais susidoroti. Mes išgyvename sunkų laikotarpį, kuris padaro mus visuomenės atstumtaisiais iš to sveikų žmonių, kurie yra mylimi ir su kuriais bendradarbiaujama, pasaulio.

Sunkumai tik verčia mus naujai pažvelgti į save. Mane paliko partneris, bet aš nevirtau tuščia vieta, tik paprasčiausiai vėl esu be poros. Mane atleido iš darbo, bet aš netapau nenaudingu, atėjo momentas paklausti savęs, ką aš moku ir ko noriu. Man diagnozuotas vėžys, bet šita liga neapibūdina manęs ir ji visai nėra mirties nuosprendžio sinonimas – kad išgyvenčiau, turiu pradėti gydymą.

Sunkumai

Skylės šarve

Ar yra kokia paslaptis, kodėl kai kurie lengviau susidoroja su sunkumais už kitus? Galima spėti, kad jie pasitiki savimi, tiki savo sugebėjimais įveikti sudėtingas situacijas. „Būtų klaida manyti, kad mūsų psichinės galios ir vidinė energija lieka nepakitę per visą gyvenimą, – patikslina O. Douville. – Visi žmonės turi skylių savo šarvuose.“

Galbūt ši mintis padės mums pažvelgti į save atlaidžiau. „Savivertės sumažėjimas – natūralus netekties išgyvenimo etapas, – sako V. Sidorova, – tačiau tuo pačiu ir stimulas pasistengti ištaisyti situaciją. Tada žmogui su smarkiai padidinta saviverte gali būti sunkiau išspręsti problemas, nes jo pasaulio vaizdas yra nerealistiškas.“

Didžiausias skyles mūsų šarvuose pramuša praradimai, kurie kelia grėsmę mūsų identitetui. Dauguma vyrų sieja atsakymą į klausimą „Kas aš?“ su profesija. Jiems prarasti galimybę užsiimti savo darbu būna katastrofa.

„Paprastai moterys lengviau išgyvena darbo problemas, – pastebi V. Sidorova. – Mat šalia profesijos jų identitetas susideda ir iš kitų dalių: motinos, namų šeimininkės, žmonos, mylimosios. Joms kur kas sunkiau būna išgyventi suaugusių vaikų išsikraustymą iš namų.“

Sunkumai

Menas gyventi

Atleidimas iš darbo, išsiskyrimas ar suvokimas, kad santykiai jau nebe tie, kokie buvo, – tai plyšimai mūsų gyvenimo audinyje. Iš čia kyla tuštumos, beprasmybės jausmas.

Užpildyti tuštumą ir susigrąžinti prasmę padeda tikslingas ir suvoktas išgyvenimų išreiškimas. O kaip tai padaryti, kiekvienas turi savo metodą.

Galima išlieti jausmus popieriuje, aprašyti mirties baimę, pyktį, kad mus išdavė, pametė. Neturite literatūrinės gyslelės? Lieka tapyba, lipdymas, šokis, judesys....

Kai mus pameta ar išduoda, būname linkę numoti į save ranka, nežiūrėti į veidrodį. O rūpindamiesi savimi, savo patrauklumu mes sugrąžiname į gyvenimą ne tik seksualumą, bet ir varomąsias mūsų egzistencijos jėgas.

Tarkime, jus atleido, tai kodėl nepažvelgti į tą faktą kaip į galimybę pailsėti kaime ar leistis į kelionę, apie kurią seniai svajojote? „Tai – tinkamiausias momentas prisiminti, kad turime teisę gyventi, net jeigu neduodame naudos rinkos sistemai“, – mano O. Douvelle.

Sunkumai

Susigrąžinti prasmę gyvenimui padeda ir nuoširdus pokalbis su artimu žmogumi

Ar reikia drąsos savo išgyvenimams atspindėti? Į tai O. Douvelle atsako kategoriškai: „Ne! Drąsa – puikus moralės idealas, filosofinis geras bruožas, bet psichoanalizės požiūriu ji nieko nereiškia. Išreikšti išbandymą – tai ne žygdarbis, o gyvenimo menas.“

Šis menas apima ir gyvenimo negandų ir jų sukeltų permainų priėmimą. Taip pat ir permainų, vedančių į gera.

Šaltinis: „Psychologies“