Mums reikia pasikalbėti apie Tapiną

Lukas Ramonas
Lukas Ramonas
© Edvard Blaževič
Lukas Ramonas | Alfa.lt
2017-08-29 13:00

Andrius Tapinas yra teisuoliškas pamokslautojas su neadekvačiai daug sekėjų feisbuke, pasak teisuoliškų pamokslautojų su mažiau sekėjų feisbuke. Pasak likusios, paprastesnės Lietuvos, Tapinas yra interneto Jėzus.

Teisios abi pusės, nes Andrius Tapinas, visai kaip buvo Jėzus, yra populistas.

Populisto talentas yra pasakyti tai, ką tu nori išgirsti. Valdžia korumpuota ir nesirūpina paprastu žmogumi, greit visi emigruos, tavo vaikas gražus. Patogią tiesą reikia sakyti dramatiškai. Tavo Mariuką reiktų laiko mašina nugabenti pas dinozaurus ir panardinti į sakų kūdrą, kad amžiams inkliuzuotas džiugintų žmoniją. Kas dar džiugins, kai tokios kainos??

Ar žinojot, kad jau dvejus metus gyvename žlugusioje Lietuvoje? 2015 metų gegužę, kai lėktuvas An-2 nukrito į Baltijos jūrą ir žuvo abu pilotai, Andrius Tapinas rašė, kad įstatymai mus saugo tik su didelėm išlygom, ir konstatavo Lietuvėlės krachą: „Sakot, kalbėdamas apie Respublikos mirtį perdedu? Sakot, tik du žmonės? Vienas, vienas vienintelis žmogus, žuvęs dėl Respublikos tarnų kaltės, jau yra neįsivaizduojamai per daug.“ (!!!! maladec)

Kol krauju plūdo mūsų širdys matant, kaip „gęsta Respublika“, prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo jokio pagrindo tvirtinti, kad „paieškos ir gelbėjimo operacijoje dalyvavę pareigūnai savo pareigas atliko netinkamai, nekokybiškai, aplaidžiai, atmestinai ar pažeisdami teisės aktus.“ Būčiau ciniškas, sakyčiau, kad Tapinas išnaudojo svetimą tragediją skandalui ir užstūmimui ant nemėgstamo ministro. Ne tiek interneto Jėzus, kiek interneto Rūta Janutienė.

Populistas taip pat yra nuolatinėje kovoje prieš elitą. Originalusis Jėzus moterims, vargšams ir vergams skelbė: visi esame Dievo vaikai ir todėl jūs ne ką blogesni už Romos aristokratus. Gandhi skatino nepaklusti britų imperialistams. Daenerys žadėjo nuversti Cersei ir apsaugoti žmones nuo zombių, bet nesugeba atsakyti, ar išliks PVM lengvatos pienui ir mėsai Vesterose, itin aktualios artėjant ilgajai žiemai. Tai – tik keli pavyzdžiai iš istorijos.

Ar smarkiai Tapinas skiriasi nuo Uspaskicho skelbdamas: BVP auga, bet žmonės toliau vargsta, kodėl premjeras su Radviliškio gyventojais nesusitinka? Nerijus Mačiulis pakomentuoja, kad pagal nuobodžius skaičius skurstančiųjų mažėja. Bet prikišinėti Tapinui skaičius yra tas pats, kas prikišinėti Jėzui, kad nėra Dievo. Jam svarbiau skelbti tiesą, o ne gilintis į, tipo, tikrovę.

2016-ųjų pradžioje Dovilė Šakalienė, dabartinė Seimo žalioji valstietė liberalė, buvo atleista iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto. Būsima buvusi Ramūno Karbauskio pašauktoji sakė, kad buvo atleista dėl onkologinės ligos. Istorija skaudi, daug kas reagavo, dalinosi užuojauta, piktinosi. O aš, jau žinodamas, laukiau Tapino žodžio. Nes jei socialdemokratai kada nors grįš į valdžią ir keršydami pradės medžioti priešus, būtent taip gaudys besislapstantį Tapiną. Imituos panašų skandalą, miško proskynoje paliks nešiojamą kompiuterį su „wi-fi“ ir lauks, kol Tapinas išlįs iš krūmų ir prisėlinęs iki klaviatūros pradės moralizuoti.

Kaip taip galima, kur empatija, vadinasi, tai kovotojai su žmogaus teisėmis? Rašė standartinį klasikinį Tapiną Andrius Tapinas. Gal pritrūko žodžių iki pilno straipsnio, nes tada pasuko link Leonido Donskio: „Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas gilusis moralistas profesorius Leonidas Donskis taip ir nerado laiko, noro ar drąsos išsakyti savo nuomonės apie šią situaciją. <...> O, kokia ironija, tu esi valdybos pirmininkas institute, kuris išdrebia vėžiu sergančią moterį, ir tu dėstai apie jautrumo praradimą.“

Tą pačią dieną instituto dalininkas Dainius Pūras išsamiu viešu laišku paaiškino, kad sprendimas atleisti buvo sunkus, bet apgalvotas ir paremtas ne liga, o direktorės Dovilės Šakalienės darbo rezultatais. Ir tada: „Kiek man žinoma, Leonidas Donskis buvo senokai supratęs iš direktorės elgsenos, kad jis nieko bendra su ŽTSI nebeturi ir kad jo seniai nebesaisto jokie valdybos nario įpareigojimai. Direktorė jau ilgą laiką valdybą kaip tokią ignoravo ir su jos nariais bendrauti ir tartis vengė. O atsiprašyti reikia Leonido Donskio todėl, kad viešoje erdvėje kai kurie populiarumo siekiantys kritikai jau pliekia už jautrumo neturėjimą ne tik dalininkus, bet ir Leonidą Donskį.“

Ir tada galvoju, pala – Tapinas parašė straipsnį, nepadaręs visiškai jokio darbo? Neskambino į institutą, nesikreipė į Pūrą ar patį Donskį, nieko neklausė, net negooglino? Rimtai taip galima? Parašai bet ką, publikuoja ir gauni pinigų? Pfff. Todėl netrukus pradėjau rašyti į Alfą.

Man Tapino sekimas yra sunkus darbas. Tiesą skelbia jis, o tikrinti turiu pats. Lyg ir ne taip turėtų veikti žurnalistai. Ir net jei tie kartai, kai delfių Jėzus prasilenkia su pilna tiesa, būtų reti – man jau viskas. Pasitikėjimą esu praradęs. Nes Tapinas ne šviečia ar informuoja, ar komentuoja, jis skelbia evangeliją. Jis yra mesijas dėdžių, kurie komentuoja (mintys tikros, kalba juokinga ir netaisyta): „2010 metais teleloto bilietas kainavo 2 litai (0,58 eur) 2017 metais kainuoja 3,4528 lito 1 eur. Jus nemulkinkite kiek alga kilo o algos ir kainų santykį norodykite“ (2 laikai).

Jie Tapiną garbina kaip išgelbėtoją nuo „ūsuotų bebrų“, tačiau tie patys bebrai su veido plaukais yra Tapino sugalvota abstrakcija. Tai yra PRIEŠAS, prieš kurį populistas kyla į kovą. Kas yra tie ūsuoti bebrai ir kaip jais atsikratyti? Na, rimtų pasiūlymų kaip ir neturime, bet Bradauskas, mažučiai, važiuokit į Kelmę pažiūrėt, kaip žmonės gyvena.

Vis tik kartais norėčiau, kad Tapinas būtų ne nuomonės lyderis, o Ebolos virusas. Nuo Ebolos viruso tavo vidaus organai suskystėja, tada tu juos ištuštini ir miršti. Galiu labai lengvai argumentuoti, kodėl Ebolos virusas yra blogai. Deja, Tapinas nėra mirtina liga. Andrius Tapinas yra žmogus, o žmonės, kaip išverčiamos striukės, turi bent kelias puses.

Tapino bėda yra tai, kad jam nėra svarbu detalės, jam svarbi vizija. Ir labai dažnai tai atsiperka. Parašo metų knygą. Užtrolina Rusiją. Įkuria televiziją. Surengia pikniką žmonėms, kurie nesupranta, kaip atrodo piknikai. Ir tai – labai puiku, pavydžiu tokios sėkmės.

Sekėjų masė išrenka šitas razinas ir tenkinasi laisvės piknikų intelektualinių orgijų ekstazėse, lūpas puošdami Tapino vardu, užverstomis akimis drebėdami nuo mesijo ištarto „mažučiai“. Moterys renkasi į savitvardos kursus, kad sueities metu nesušauktų Tapino vardo. Socialdemokratai nesugeba užmigti nepatikrinę, ar jis nesislepia po lova. Žvirblis ant medžio šakos nespėja nutūpti, o Tapinas jau turi jo skrynšotą.

Jei atrodo, kad perdedu, priminsiu: Tapinas sakė „Respublika miršta“, ir visi jam už tai paplojo. Persekiodamas sėkmę, nuo dabar kalbėsiu tik neadekvačiai dramatiškai.

Visiems, kuriems nepatiks šis tekstas, sakau: tai, kad jis yra populistas, nereiškia, kad Tapinas nėra progresyvus, vakarietiškas, saviironiškas, kūrybingas ir kritiką normaliai priimantis apžvalgininkas. Tačiau jis YRA populistas. Jis gyvena abiejose Lietuvose. Ir biškį rasistukas, ir pasisako griežtai prieš rasizmą. Biškį reakcingas spasibo ir tuo pačiu pasisakantis už humorą ir sveiką protą. Kartais nepagrįstai užpuola socialdemokratus, kartais pagrįstai užpuola socialdemokratus.

Bet Tapinas nėra mesijas, nepamirškit. Mesijas buvo tik vienas ir jis jau atkentėjo už mūsų nuodėmes. Dabar laukiame jo sugrįžtančio.

Rolandas Paksas 2019.