Atlikėja Peleniūtė: kiekvienas žmogus turi paslaptį – savy tekančią kraujo upę

Laurita Peleniūtė
Laurita Peleniūtė
© Dmitrijus Radlinskas

„Kai gerbiame savo šaknis, mūsų šakos į viršų kyla daug aukščiau, – tikina Laurita Peleniūtė, lietuviško ir latviško kraujo turinti atlikėja. Nors sutartinių mokytoja ir projekto „Promočių giesmės“ įkūrėja pabrėžia būtinybę pažinti, iš kur esame kilę, linki tame neužsidaryti: Kultūrinės šaknys yra labai svarbios, bet jos yra tik kelias į pasaulį.“

„Kažkada buvo du žmonės ir viena daina“

Šalia sėdi tik į Lietuvą atvykusi Jūsų viešnia iš Gruzijos. Taigi ir pradėkime nuo tarptautinių projektų ir kitų tautų dainų atlikimo, esate dainavusi su gruzinais, mongolais, maliečiu. Kaip tai nutinka: esate atvira ir tie dalykai patys Jus susiranda ar tikslingai ieškote, su kuo norėtumėte bendradarbiauti?

Pirmas variantas, kai esi atsivėręs ir visiškai atvira širdimi eini į pasaulį. Visada galvojau, kad liaudies dainos yra šakninės, prigimtinės, toje tautoje, kurioje gimei. Sakoma, žmogus gimsta ne vieną kartą, bet šįkart tu gimei Lietuvoje.

Tik atsivėręs ir priėmęs tas šaknis, gali keliauti ir į kitas tautas. O folklorinės dainos gimė kartu su tautomis. Turiu grupę, kuri dainuoja įvairių tautų floklorines dainas, – sako grupių „Marga muzika“ ir „Maros rijos“ įkūrėja. –

Aišku, to nepadarome idealiai, bet bandome per save tarsi per kraujo ryšį jas pateikti. Nedainuojame dainų, išmoktų iš youtube. Bekeliaudami, susidūrę su dainininkais, kitų tautų atstovais, renkame dainas. Aš, kaip muzikantė, daug bendrauju, esu atvira naujoms pažintims, tiesiog dažnai taip sutampa: ko ieškai, tą randi.

Be proto domiuosi kitomis kultūromis. Manau, kažkada buvo du žmonės ir viena daina. Labai daug tautų turi bendrų melodijų. Tik tada, kai įsigilini į savo šaknis, gali pažinti kitas kultūras. Jos visai kitaip suskamba socialinėje ir istorinėje plotmėse, kai žinai, kaip vyko karai, kokios tautos pynėsi.

Daug tautų ir pro mūsų šalį prajojo, daug melodijų (ne tekstų!) paliko. Melodija iš esmės gyvuoja ilgiau nei pati daina. Tautos ir kalbos atsiranda ir miršta, o melodija, vidinis niūniavimas, jis ateina iš kažkur giliau, iš labai seniai.

Kada pas Jus archainės baltiškos, lietuviškos melodijos ir dainos atėjo?

Kai buvau 19 metų, pirmakursė studentė.

Jau laukiau istorijos apie dainas, lydinčias nuo lopšio!

Galima sakyti, augau muzikoje. Muzikos mokykloje baigiau smuiko klasę, bet tikrai nedainavau. Iš chorinio dainavimo turėjau dvejetą.

Tada 1999 metais festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ išgirdau sutartinę, ir nuo kalno nuriedėjau, tiesiogine ta žodžio prasme. Supratau, kad gyvenime be šito daugiau nieko nenoriu daryti, nes nebus prasmės. Tada dainavau „Kūlgrindoje“ (apeiginio fokloro grupėje – red.pastaba), 2001 metais atsirado folkroko grupė „Žalvarinis“, su kuria aktyviai dirbome kartu iki praėjusių metų.

Šalia to visada domėjausi kitomis kultūromis, nes tai mane tiesiog „veždavo“, tuo gyvenau. Kai įsimyli šalį, kai nebegali su savimi nieko padaryti, turi uždainuoti jų kalba. Taip gimė ir meilė Gruzijai. Kultūrinės paieškos vyko per pajautimą, kai daina kažką tavyje suvirpina, tu net negali žodžiais to paaiškinti. Išgirdusi vieną ukrainietišką dainą, bloviau pusę metų. Kultūrinį šoką patyriau Ukrainoje, o ne Korėjoje. Vieni dainuoja „latino“, kiti fado, nes savyje turime tautinį pėdsaką.

Kiekvienas žmogus turi paslaptį, savy tekančią kraujo upę, kuri plukdo labai daug informacijos. Mūsų kūnas neša labai daug kraujo, ir primaišyto. Aš esu pusiau latvė. Visą vaikystę girdėjau senelį latviškai dainuojant, suprantu latvių kalbą. Ji man – irgi prigimtinė. Kai gerbiame savo šaknis, mūsų šakos į viršų kyla daug aukščiau. Visi darbai, kuriuos bedaryčiau, jie eina su prigimtine kultūra.

„Visose tautose daina yra malda, o dainuoti susirinkę žmonės ateina melstis“

Daug ko, ką atsinešame iš vaikystės, nė nepastebime, priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Tai, kad suaugusi ir sąmoningai atradote savo kelią, kuriame viename matėte prasmę, yra laimė. Jau pati galėjote aiškiai suvokti ir rinktis, tai nebuvo primesta, įkalbėta?

Mūsų karta, gimusieji 1975-1980 metais, augo okupacinėje sistemoje, bet esmė ta, kad mūsų tėvai augo pokariu. Jie, kaip ir daugelio okupuotų šalių gyventojai, buvo kupini baimių šnekėti, dainuoti lietuviškai, skleisti lietuvybę buvo pavojinga.

Nutildyti dainą tautoje, tas pats kas ją nužudyti. Tas sėkmingai vyksta toliau. Maras tarsi praėjo, turime 26 metus laisvės, bet tas vėžys neišsigydė, nė velnio! Jis progresuoja ir labai stipriai. Kol nebus tautinio pasitikėjimo, žmonės negalės niekur kitur įsitvirtinti. Jie gali emigruoti kur nori. Nors pasižiūrėjus į Ameriką išvažiavusius žmones, jie yra tokie lietuviai! Jų vaikai kalba lietuviškai, ir dar tarmiškai!

Bet kol nebus tautinio pasitikėjimo savo šaknimis, o tiktai „varymas“ ant Lietuvos, tol plis tautinis maras. Turi pasižiūrėti, kas yra po tavo kojomis. Pasidomėti sutartinėmis ir kaip mūsų protėviai gyveno.

Taigi grįžtant į žmonijos pradžią, visi buvome tame pačiame lygmenyje. Verta jį pažinti?

Absoliučiai. Dainavimo užsiėmimai „Promočių giesmės“ tokiu pavadinimu vyksta pusantrų metų, bet dainavimo mokau septynerius. Vieną dieną sugalvojau pavadinimą, kaip iš niekur staiga atsirado komanda, – prie atlikėjos prisijungė dizainerė Ieva Vaivaraitė-Ošikienė, vadybininkė Kornelija Čepytė, – tada supratau, kad tai turi būti padaryta.

Ankstėliau pas mane dainavę žmonės tiesiog pradėjo mane persekioti, augo jų noras dainuoti. Šitas projektas įgavo didžiulį pagreitį, nors pradėjau nuo keturių moterų. Pati buvau pasiilgusi kitokio kontakto su žmogumi, ne nuo scenos. Pasiilgau paprasto dainavimo ne pagal programą, kurią penkiolika metų zulini, o tikrumo, progos pašnekėti apie dainą kaip apie maldą.

Labai gerai E. Malūkas rašė, kad „dūšia“ šviesos nemato, ji girdi garsą. Iš tikrų taip ir yra. Visose tautose, kokią religiją jos beišpažintų, daina visada buvo malda. Ir, kažkuria prasme, dainuoti susirinkę žmonės ateina melstis. Melstis savo nuvytusioms šaknims, nes ryšys yra prarastas.

Ar tikrai jos nuvytusios? Ar tie Jus persekiojantys žmonės, kaip sakėte, kurie nori dainuoti sutartines, nerodo, kad vidinės paieškos vyksta?

„Promotes“ juokais vadinu sekta: vis dauginu moterų, kurios dainuoja sutartines, - šį rudenį L. Peleniūtė organizuoja du seminarus Vilniuje ir vieną Kaune, sutartinių moko jau ir organizacijas bei įmones. – Jos mokosi mėnesį, per jį dainavimas jas pasičiumpa. Po seminaro moterys išlaisvėja, pasikeičia jų požiūris į save, aplinkinius. Jos pradeda nebijoti nusidainuoti, o kai nebijai, pradedi augti.

Seminaruose naudoju įvairių tautų prasidainavimo būdus, pavyzdžiui, gruzinų, kazokų. Pirmiausia mokau sutartinių principo, tik paskui prileidžiu prie pačios sutartinės. Principas yra visiškai internacionalinis, jis sujungia žmones dainuoti kartu.

Dainavimas kartu tapo geru komandos formavimo būdu. Žmonės priima vienas kitą tokį netobulą, koks jis yra, dar iš to kartu pasijuokia. Jie pajaučia kaip stipriai gali daina skambėti, kai visi kartu dainuoja. Taip kuriami dideli stebuklai, ypač kai dainuojamos sutartinės. Ir tam nereikia kažkaip ypatingai pasiruošti.

„Mano Lietuva dainuoja man kiekvieną dieną“

Ar į Jūsų vedamus seminarus gali ateiti ir nemokantys dainuoti žmonės?

Ypač kviečiu tuos, kurie sako, ai, ne, ne, aš tai nedainuojantis. Visi, net „nedainuojantys“, išėjo padainavę. Anksčiau vis sakydavau: jeigu galvojate, kad jums ant ausies užlipo meška, prašau atsivesti su savimi ir tą mešką (ar dramblį).

Galbūt pradžia nėra verta įrašo, bet žinau – svarbus būtent pirmasis žingsnis į šviesą kartu su ta ausį numynusia meška. Muzikos mokytojai yra sužaloję pusę Lietuvos. Matau tame okpuacinę žaizdą – nutildyk dainą, nužudyk tautą.

„Manęs į chorą nepriėmė pirmoje klasėje“, – dažnas man kartoja. Dar kas iš artimųjų pasakė kažką, ir viskas, žmogus nebedainuoja. Pasakysiu necenzūriškai, mano seminaruose šituos dalykus vadiname šūdų komitetu arba angliškai „shitty talks“. Po mėnesio, faktiškai po trijų užsiėmimų, žmonės nebekalba apie jokius vidinius kritikus. Jų nebėra. Tai yra praktikos su savimi padarinys.

Taigi pokyčiai vyksta, ne taip ir pesimistiškai tos mūsų šaknys atrodo?

Mane dažniausiai labai užveda iššūkiai. Kažkur išgirdau ar paskaičiau, kad gyva daina Lietuvoje mirė... Mano Lietuva dainuoja man kiekvieną dieną! Kiekvieną savaitgalį turiu moterų ratus, rengiu seminarus. Pas mane dainuojama „non stopu“.

Žmonėms nereikia nei tautinių drabužių, nei trispalvės tam, kad pasijaustų lietuviais. Jiems tereikia dainuoti. Bandysime pajudinti tautą. Manau, jau tikrai daug moterų ir vyrų išmokiau dainuoti. Rudenį planuojame gražų socialinį projektą „Dainuojanti Lietuva“. Tai bus dovana pačiai Lietuvai.

Vyrai anksčiau man priekaištaudavo, kodėl seminarai vadinasi „Promočių giesmės“. Atsakydavau, kad iš dieduko dar nieks negimė. Per moters liniją eina kraujas. Jei moteris tave ant rankų supo ir tau dainavo, tą dainą turi gerbti. Jei negerbi, pasaulis tavęs irgi negerbs.

Žmonės, išvažiavę iš Lietuvos, iš pasaulio pusės į ją pažiūrėję, supranta: ji tokia mažulytė, bet tokie užsispyrę žmonės čia gyvena, priėmę daugybę tautų į save, bet išlaikę savo kalbą, tautinius ypatumus. Tada pradeda savo šalelę gerbti ir mylėti, nes ji tokia – vienintelė. O tiems, kurie čia gyvena, ir žiūri į platų pasaulį, Lietuva tokia nereikšminga atrodo...

Iš tikrųjų gal reikia žmonėms emigruoti, kad Lietuva išliktų? Reikia nepykti ant jų, kad jie tai suvoktų. Dabar daug mano draugų grįžta čia gyventi, kurti, nes išgirdo dvasinį šauksmą, atsigręžė į savo šaknis. Tai Lietuvoje vyksta. Sakau, Lietuva dainuoja.

Kadangi esame labai užsispyrę, prireikė kone trijų dešimtmečių, kad atsidarytume, nebesisaugotume ir nebeverčiami, neprimestinai ieškotume, kas esame, iš kur atėjome?

Nenoriu nieko įžeisti, bet manau, „Duokim garo!“ padarė savo – žaizdą mumyse irgi išrausė. Tai galbūt yra kelias į autentiką, bet žmogus turi žinoti, kas ta autentika yra. Negali improvizuoti, kai nežinai temos.

Manau, kultūrinės šaknys yra labai svarbios, bet jos tėra tik kelias į pasaulį. Man visas pasaulis yra namai. Su „Marga muzika“ buvome Kazachstane ir ten iškart iškart gimė projektas su tuviais. Daug planų dar yra, ir visi jie – tarptautiniai.

Atrodo, tarsi kokią versmę atradote, viskas aplink jus tik verda ir burbuliuoja.

Jaučiuosi kaip koks limonadas, – nusikvatoja atlikėja Laurita Peleniūtė, su kuria susitinkame Vilniuje, prieš jai išvažiuojant į festivalį „Mėnuo Juodaragis“. Zarasų Dūburio saloje šį savaitgalį vyksta jubiliejinis, 20-asis. –

Labai džiaugiuosi, kad Lietuva bunda, o mano Lietuva dainuoja. Man dėl to ramu. Džiaugiuosi, kad moterys, palankiusios mano seminarus, toliau gražiai skleidžiasi. Kaip Neringa Rekašiūtė, neseniai pristačiusi muzikos klipą „Devynios Liepos“.

Man tai geriausias užmokestis, energijos sugrąžinimas. Dainavom, dainavom, ir štai – išdainavom. Tai išsipildė per kitą žmogų, kuris nubudo, pamatė, atsivėrė ir padarė. Kai imame peną iš savo šaknų, tada galime ir kitur skleistis.

Atlikėja Peleniūtė: kiekvienas žmogus turi paslaptį – savy tekančią kraujo upę

Laurita Peleniūtė
+1