Svetur kuriantis kompozitorius Baltas: kodėl negalime matyti lietuviškos kultūros pasaulio kontekste?

Linas Baltas
Linas Baltas
  © Paulius Peleckis

„Tai gal turi daug didesnę ateitį ir galimybę išpopuliarėti pasaulyje. Tada tas kultūrų maišymasis pasidaro brangus ne tik mums. Žmogus iš kito krašto paklausys ir sakys, o, girdžiu savo Afrikos kaimo instrumentą udu, kaip įdomu. Čia lygiai tas pats kaip mums išgirsti vokiečių kūrinį, atliekamą lietuviškais skudučiais“, – sakė Jungtinėje Karalystėje gyvenantis ir kuriantis kompozitorius Linas Baltas (Balčiūnas).

Šiandien, penktadienį, Lietuvos liaudies buities muziejuje skambės jo kurta muzika oratorijai „Rugių medus“. Dar kartą šio kūrinio pasiklausyti bus galima šeštadienį per savaitgalį Rumšiškėse vykstančią pirmąją tradiciniams lietuviškiems duonos, sūrio ir medaus gaminiams skirtą šventę „Tikro skonio dienos“.

„Duodamas kitiems, pats daug gavau ir išmokau“

Gerbiamas Linai, ar ilgai organizatoriams teko įtikinėti, kad duonos, sūrio ir medaus šventei kurtumėte muziką?

Aš kaip labiau akademinės muzikos atstovas turėjau rasti kompromisą tarp pop ir akademinės kultūros, kai į salę ateina dvidešimt žmonių, ateinančių paklausyti džeržgiančios muzikos. Užduotis buvo pakankamai sudėtinga.

Bet jos neatsisakėte.

Neatsisakiau, nes visų pirma Juozą (J. Pocių, asociacijos „Skrajojantis teatras“ kūrybinių projektų direktorių, renginio organizatorių – red. past.) pažįstu 20 metų. Visų antra, mėgstu tokius savotiškus iššūkius.

Dirbdamas su šiuo kūriniu, galėjau sau atrasti daug naujo. Jungiau skirtingas kultūras, pavyzdžiui, panaudojau afrikietiškus instrumentus djembe, udu, paskui Lotynų Amerikos kajoną, australų lietaus lazdą. Kai kurie žmonės nė nežino, kad išvis tokių yra.

Duodamas kitiems, pats daug gavau ir išmokau. Tai man yra didelė šventė. Tuo labai džiaugiuosi, nereikėjo ilgai galvoti, ar sutikti ar nesutikti. Tai nuostabi galimybė. Esu labai dėkingas Juozui, kad jis mane pakvietė.

Pristatydamas kūrinį, jį apibūdinote tarsi lietuviškos bitelės skrydį per visą pasaulį. Lietuviška pieva ir viena kultūra neapsiribojote?

Jau dešimt metų negyvenu Lietuvoje, prigijau toje Anglijoje (kompozitorius gyvena Plimute – red .past.) Ten kultūra šiek tiek kitokia nei čia, multikultūriškesnė. Ten pats pradėjau pasaulį matyti kitaip.

Mūsų vietiniai menininkai labiau koncentruojasi į dvasinę etnokodų sakralizaciją, nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Jie stengiasi kuo mažiau maišytis su kitomis, „ne mūsų“, kultūromis. Visi nori „grynojo“ kodo. Sakyčiau, B. Kutavičiaus „Apeigos“ (oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ – red. past.) buvo kažkas ypatingo. Tai didingas, galingas darbas.

Pagalvojau, o kodėl nepasižiūrėjus atvirkščiai, kodėl negalime matyti lietuviškos kultūros bendrame pasaulio kontekste? Tai gal turi daug didesnę ateitį ir galimybę išpopuliarėti pasaulyje.

Tada tas kultūrų maišymasis pasidaro brangus ne tik mums, lietuviams. Žmogus iš kito krašto paklausys ir sakys, o, girdžiu savo Afrikos kaimo instrumentą udu, kaip įdomu. Čia lygiai tas pats kaip mums išgirsti vokiečių kūrinį atliekamą lietuviškais skudučiais. Iškart pasidarytų įdomu, teisingai?

Kas būtent Jums padėjo Anglijoje „prigyti“? Ir ar ten pasiilgstate juodos lietuviškos duonos, sūrio ir medaus, ar tikrai jų reikia?

Man karts nuo karto tų produktų tikrai reikia. Kas yra gerai, kad ten yra pakankamai nemažos lietuvių bendruomenės. Kiekvienas miestas turi bent po vieną lietuvišką parduotuvėlę, kur gali užeiti ir nusipirkti šitų dalykų.

O Anglijoje man viskas tinka – ir kultūra, ir žmonės. Aišku, Lietuva visada bus man tėvynė, bet Anglijoje jaučiu absoliutų komfortą. Ten nauji draugai, kvietimai, projektai, – kompozitorius savo kūrinius jau ne kartą prisistatė Plimute vykstančiame šiuolaikinės muzikos festivalyje „ Peninsula Arts Contemporary Music Festival“. –

Menininkui svarbiau ne kur gyveni, o ką atiduodi, ką iš savęs išleidi. Aišku, vieta kažkiek svarbi, bet tai nėra pagrindinis dalykas.

„Tai yra plika akustika, gyvas stygų virpesys“

Kuris iš šių tradicinių produktų jums svarbesnis kaip etnokodas, sprendžiant pagal pavadinimą, turėtų būti medus?

Buvau priklausomas nuo Janinos Laniauskienės, libreto autorės, tekstų, kuriuose yra tokie veikėjai kaip Austėja, bičių deivė, Bubilas, jos vyras, dievaitis Ragutis. Turėjau muziką derinti prie jų, o juose dominuoja medus.

Savo kūrinyje panaudojau šiaudus, šiaudų garsą. Iš pradžių prašiau Juozo, kad man į Angliją atsiųstų tikrų natūralių šiaudų. Bandžiau iš jų išgauti muziką, tačiau jie pasirodė labai nepatvarūs ir nepatikimi.

Dideliam nusivylimui turėjau jų atsisakyti. Kaip alternatyvą ar kompromisą panaudojau plastikinius šiaudelius, pavyko išgauti labai panašų garsą. Taigi bus duoklė atiduota ir rugiams, ne tik medui.

Šis renginys yra tikrai unikalus. Taip pat esu labai patenkintas atlikėjais: ir „Modus“ orkestru, ir Robertu (dirigentu, kamerinio orkestro „Modus“ įkūrėju ir vadovu R. Bliškevičiumi –red. past.), ir vokaliniu ansambliu „Acusto“. Su Arkadijumi Gotesmanu (perkusininku, šiuolaikinio džiazo atlikėju ir kūrėju – red.pastaba) niekada neturėjau bendro projekto. Tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas čia vėlgi duos kokią naują patirtį.

Kuo labiausiai džiaugiuosi, kad šitas kūrinys yra akustinis. Nėra jokių laidų, mikrofonų, įgarsinimų. „Plika“, graži akustika. Man tai yra labai brangu. Tai yra gyvas prisilietimas. Gyvas stygų virpesys.

Kaip minėjo dirigentas Robertas Bliškevičius, šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinys bus atliekamas XVII–XVIII amžiaus instrumentais, tradicinėje mums erdvėje, Rumškiškėse. Štai toks amžių susidūrimas, jis Jums gana įprastas?

Dažniausiai kaip kompozitorius esu priverstas rinktis tradicinius instrumentus. Kai dalyvauji festivalyje ar projekte kaip šitas, vis tiek yra tam tikri apribojimai, ką gali naudoti, o ko negali.

Smuikas, violančelės yra populiarūs, daug kur naudojami instrumentai, kaip ir tradiciniai pučiamieji. Kompozitorius turi prisitaikyti, jeigu dalyvauja projekte su kitais žmonėmis. Kai rašai individualiam muzikos projektui, ten gali daryti, ką nori.

Ankstesniuose kūriniuose esate panaudojęs sutartinių motyvą. Ar oratorija „Rugių medus“ padėjo dar ištraukti, atgaivinti savitų mūsų muzikos paveldo elementų?

Sutartinės būdingos ne tik Lietuvai. Pietryčių Afrikoje ir Madagaskare irgi yra panašių dalykų. Europoje, aišku, mes tokie vieninteliai.

Sutartinės įdomios tuo, kad jos turi du labai ryškius prado kodus. Jie yra tarsi savotiški muzikiniai antonimai, dvi ryškios ritminės struktūros.

Kažkiek tai, tam tikras technines priemones naudoju ir šiame kūrinyje. Tiesiog nenoriu labai prie to prisirišti, tik kažkur atsiranda fragmentai, dalys, o visuma yra tekstas ir jį jungianti muzika.

Dažniau įkvėpimo paieškose keliaujate į praeitį ar ateitį?

Labiau stengiuosi būti pionieriumi. Man tada įdomiau. Nemėgstu kartoti ir šlifuoti senų kūrinių. Yra žmonių, kurie perkuria, tobulina senus, o aš mėgstu rasti naujas raiškos priemones, naujus tembrus ir junginius.

Ateitį matau naujuose XXI amžiuje atsiradusiuose akustiniuose instrumentuose, kurie nėra plačiai naudojami. Galvoju kažką su jais daryti, pjeses ar stambesnius kūrinius jiems rašyti. Mėgstu eksperimentuoti su naujais akustiniais dalykais, – atskleidė kompozitorius L. Baltas (Balčiūnas).

Svetur kuriantis kompozitorius Baltas: kodėl negalime matyti lietuviškos kultūros pasaulio kontekste?

Linas Baltas
+3