Skaitytojas – apie savo hobį: kai kurie priešininkai mus mėgsta šmeižti užsiimant juoda archeologija

Metalo ieškotojas
Metalo ieškotojas
Alfa.lt reporteris
2017-08-18 14:23

Dar rugpjūčio pradžioje žinių portale 15min.lt pasirodė straipsnis skambiu pavadinimu – „Kapų plėšikai Lietuvoje grobsto archeologinius kapus, o nusikaltėliai net neieškomi“. Ten buvo minimas mūsų kultūros paveldo tarnybų neveiksnumas bei plėšikų įžūlumas, taip pat ir tai, kad ir per 9 mėnesius nusikaltėliai taip ir nebuvo pagauti, nebuvo daromos ir pasalos prie grobstomų paveldo objektų.

Šį kart rašau iš metalo detektorių naudotojų mėgėjų pusės. Pirmiausia – griežtai atsiribojame nuo paveldo bei kapų plėšimo. Galime pasidžiaugti tik tuo, kad minėtame straipsnyje nebuvome sumesti į vieną maišą su juodaisiais archeologais. Ir gerai. Tikimės vilties krislelis bendradarbiavimui dar yra.

Kai kurie mūsų (mėgėjų metalo ieškotojų) priešininkai mus mėgsta šmeižti juoda archeologija užsiimant, nes matyt jų aplinkoje „taip reikia daryti“, tačiau dažnas iš praktinės pusės neturi ką pasakyti ar nepilnai orientuojasi esamoje situacijoje. Ir išvis, kodėl mus tai liečia?

Jei jau pasirinkome tokį hobį (laisvalaikiu vaikščioti su metalo detektoriumi), tai sąmoningai ir ne iš materialinių paskatų ar dyko buvimo – tiesiog mums patiko istorija. Kaip sakoma juk ne kiekvienas kuris turi ginklą yra potencialus nusikaltėlis. Juolab mus tapatina su blogos moralės žmonėmis, kurie plėšia, naikina. Taip pat, esame piliečiai, taigi saugoti praeitį yra mūsų visų reikalas. Štai kodėl ir mums tai aktualu.

Pirmiausia reikia žvelgti į kapų plėšimo reiškinį iš esmės. Kodėl tai daroma ir kur visa tai keliauja?

Kas domisi krašto istorija žino, kad bent jau moderniųjų laikų, XVIII-XX a. kareivių kapuose tikrai nėra nieko tokio, dėl ko reikėtų juos atkasinėti, nes žmonės su brangiais asmeniniais daiktais ar monetomis laidojami nebebuvo, o ir nuo kareivių dauguma karinės ekipuotės prieš karį laidojant buvo nurenkama dar kovos draugų, nes ginklų, amunicijos, šalmų trūko taigi viskas buvo panaudojama likusiuose mūšiuose, o likusios įkapės suiro.

Po karo beje dar ėjo ir sanitarai po mūšio laukus, taigi viską dar kartą nurinkdavo. Taip, gal kažkuris „Hansas“ ir turės surūdijusį šalmą ar jau supuvusį geležinį kryžių, tačiau dėl to kapai tikrai nekasami. Mane stebina, kad pasigirsta atvejų, jog kai kurie plėšikai vis tik tai daro. Matyt kvaili visiškai arba iš tikrai didelio skurdo siekia „prisidėti“ prie vargano minimumo.

Taip, viduramžių bei ankstyvesniuose, geležies amžiaus kapuose buvo laidojama su šiokiomis tokiomis įkapėmis, dar įdėdavo vieną kitą monetą, dažnai labai sutrintą simboliškai, tačiau segės ir kalavijai šiems plėšikams yra taikinys, net ne visų įsivaizduojamas auksas. Reikia prisiminti, kad dar senesniais laikais (Geležies amžiuje bei antikoje) įkapės buvo sulaužomos, kalavijai sulankstomi. Dedama buvo simboliškai taip saugant nuo kapo išplėšimo dar tais laikais, kai metalai buvo brangūs ir reti.

Kas plėšia kapus ir paveldo objektus? Mano manymu, tam nėra išimties, dabar tai daro ir visokio išsimokslinimo žmonės, kartais tikriausiai ir iš vadovaujančio sluoksnio. Taip buvo ir smetonmečiu ir caro laikais, žmonės tiesiog žinojo kur kasti... Tačiau jei kažkas taip daro, nereiškia, kad mes, ar keli tūkstančiai mūsų esame dėl to kalti (plėšikų procentas nedidelis, tiesiog jų nieks negaudo arba nenori pagauti). Tai priklauso ir nuo žmogaus moralės. Jei jis jos nebeturi, tai nieko švento nebebus likę.

Anot vieno nepažįstamo kolegos, paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį daugiausiai archeologinis paveldas buvo niokojamas miestų elito bei medžiotojų būrelių narių. Pilkapiai dažniausiai esantys krūmingose, miškingose vietovėse ir juos daugiau žino medžiotojai, gerai pažįstantys miškų vietas bei turintys GPS įrenginius ir išsisaugantys senų vietų koordinates. Ko dažnai nepasakysi apie ieškotojus mėgėjus kurie tiesiog eina laukais ar keliukais.

Anot kolegos, ieškotojui mėgėjui tinkamai identifikuoti bei realizuoti rastus daiktus juodojoje rinkoje visgi būtų problema, o pasikausčiusiems plėšikams tai tiesiog „eiliniai darbo iššūkiai“. Tai nuomonė ir labai tikėtina.

Su juoda archeologija (kaip mes ją suvokiam) „bendraminčių–kolegų rate“ susidurti neteko. Netyčia ką labai seno radę paveldosaugininkams kolegos atidavė ir radimvietes pranešė. Tiesa iš KPD didelio draugiškumo nesigirdėjo. Taigi turguose geležies amžiaus segės ar papuošalai nesimėto, tačiau tai nereiškia, kad grobstymai nevyksta. „Ebay“ juodoji rinka labai plati. Aukcionuose parduodami milžiniški kiekiai archeologinių radinių iš apiplėštų baltų genčių teritorijų. Matyt visa tai vyksta tyliai, internete, o vertybės išvežamos į Rusiją, Skandinaviją.

Kultūros Paveldo Departamentui siūlytume stebėti interneto aukcionus, stebėti pardavėjus, taip bus prieita ir iki „Tiekėjų“ ir jų minimų „gaujų“. Metalo drožlėmis apibarstyti saugomus objektus. Tai pigus ir paprastas apsaugos būdas sukeliantis daug sunkumų plėšikams, bet nekliudantis archeologų darbams. Padėti galėtų ir savanoriai, o jų atsirastų ir mūsų bendruomenėje.

Taip pat siūlome prie svarbesnių objektų pastatyti kameras, kaip kad miškų gaisrams ar brakonieriams stebėti. Dar labai svarbu suprasti skirtumą tarp „ieškotojo mėgėjo“ bei „juodojo kasėjo“, dažnai jų įrangos kainos ir galimybės labai skiriasi. Mėgėjo įranga siekia metalą ne daugiau 25-30 centimetrų. Taigi kamšteliams, kapeikoms žiedams ar lauko šlamštui rinkti pakaks. Tačiau žinant, kad palaidojimai bei archeologinis paveldas yra kur kas giliau, reikia suprasti, kad ir ieškiklius naudoja rimtesnius, t. y. giluminius ir ne kiekvienam įperkamus bei žymiai didesnių išmatavimų.

Taip pat reiktų sukonkretinti saugotino kultūros paveldo terminą įstatyminėje bazėje. Dabar visi daiktai rasti žemėje ir senesni nei 50 metų, pagal įstatymą turėtų būti pristatyti KPD. Taip gaunasi, pagal įstatymą tampame nusikaltėliai neatidavę smetoniškų centų, litų carinių, sovietinių kapeikų ar rublių. Jų turi dauguma mūsų, tai kas dabar bus jei pulsime juos sunešinėti? Mintis mažų mažiausiai neprotinga ir visiškai nenaudinga siekiant pažaboti nelegalią prekybą archeologiniais radiniais.

Kaip sakė Amerikos prezidentas Tomas Džefersonas – „Įstatymai yra kuriami paprastiems žmonėms, todėl jie turi remtis sveiko proto taisyklėmis“. JAV irgi yra daug mūsų suvokimu nelogiškų įstatymų iš labai senų laikų, tačiau jie ten galioja jau kaip paveldas, tad realiai teisėsauga prie „pažeidėjų“ nekimba. Dar prie šios temos – reikia priminti, kad JAV ši veikla labai populiari, metalų ieškotojams kuriamos net tv laidos. Ir nereikia to teisinti klaidingai sakant, kad šalis neturėjo istorijos. Tiesiog požiūrių skirtumas.

Ir štai paskutinis, žmogiškas patarimas – jei po piliakalnį vaikšto toks vienišas žalias žmogeliukas su lazda (archeologai vieni nebūna), tada visgi reiktų nepabijoti ir 112 paskambinti.

Tačiau mėgėjiška paieška yra visai kas kita, skiriasi ir pobūdžiu, tikslais ir įranga ir vietomis – tai dažniausiai pliažai ar tiesiog dešimtis metų ariami ūkininkų laukai, pamiškės, daržai, kiemai.

Taigi būtume dėkingi, jei skaitantieji pirma pasidomėtų, kas ten vaikšto. Mes draugiški, esam žmonės, gal būt jūsų kaimynai, archeologais neapsimetinėjame, nepulsim... Kviestis pareigūnus, nes kažkas Palangos pliaže žiedų ar eurų ieško irgi nebūtų protinga. Nebent tai jūsų žemė, ir detektorininkai joje ne svečiai, tada viskas pilnai suprantama.