Karjeros pradžioje Sireiką turguje sutikęs Javtokas: turiu daug noro ir planų

Roberto Javtoko pagerbimas
Roberto Javtoko pagerbimas
© Fotodiena.lt

„Su mama Šiauliuose ėjau į turgų ir sutikome Antaną Sireiką, kuris pasakė: „Jau laikas, aš renku grupę“, – taip savo krepšininko kelio pradžią prisimena šiemet karjerą baigęs vienas geriausių Lietuvos vidurio puolėjų Robertas Javtokas.

Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių Lietuvos rinktinės senbuvis Robertas Javtokas ant vinies pakabino nacionalinės ekipos marškinėlius, o po metų ant to paties vinies jis padžiovė ir savo sportinius batelius.

Su „Žalgirio“ triumfu 2016–2017 m. LKL pirmenybėse R. Javtoko krepšininko karjera pasibaigė. Trečiadienį jis buvo pagerbtas Kauno „Žalgirio“ arenoje prieš Lietuvos ir Prancūzijos rinktinių draugiškas rungtynes.

„Noro dar užtektų ir, atrodo, kad dar galiu žaisti. Bet kūnas siunčia savo signalus, o trenerių pasitikėjimas parodo galimybes, todėl visi ženklai rodo, kad tai yra paskutinis sezonas“, – kalbėjo tik paskutinėmis minutėmis paskutinėse atkaklios LKL finalo serijos rungtynėse ant parketo pasirodęs 37-erių „centras“, savo minučių dalį aikštėje jau senokai užleidęs jaunesniems.

Po kelių dienų Trakų pilyje R. Javtokas ant piršto užsimovė 9-ąjį LKL čempiono žiedą: per du dešimtmečius trukusią profesionalaus krepšininko karjerą šešis jų aukštaūgis iškovojo su Kauno „Žalgiriu“, tris – atstovaudamas Vilniaus „Lietuvos rytui“.

Krepšininko kelią pradėjęs gimtųjų Šiaulių ekipoje, per savo karjerą R. Javtokas žaidė Vilniaus „Lietuvos ryte“, vėliau krimto legionieriaus duoną Graikijoje, Rusijoje, Ispanijoje ir vėl grįžo į Lietuvą. Čia paskutinius šešerius karjeros metus gynė Kauno „Žalgirio“ garbę.

Atstovaudamas Atėnų „Panathinaikos“, lietuvis ne tik iškovojo Graikijos čempiono titulą, bet ir triumfavo Eurolygoje. Su „Lietuvos rytu“ į viršų jis kėlė ULEB taurę.

2001 m. Lietuvos aukštaūgis pakartojo pasaulio dėjimo į krepšį rekordą – įdėjo kamuolį į 3,65 m aukštyje iškeltą krepšį.

Trylika vasarų R. Javtokas prakaitą liejo Lietuvos rinktinės stovyklose. Atlygis už sūrų prakaitą jose – keturi medaliai: 2010 m. su rinktine jis pasipuošė pasaulio čempionato bronza, 2013 m. ir 2015 m. matavosi Europos čempionato sidabro, o 2007 m. – bronzos medalius. Tik olimpiniu medaliu praturtinti šios kolekcijos nepavyko, nors dalyvavo Atėnų, Pekino ir Rio de Žaneiro olimpinėse krepšinio batalijose.

Po paskutiniojo sezono, kaip įprasta, R. Javtokas atostogavo. Su šeima buvo išvykęs iš Lietuvos, ilsėjosi ir sodyboje. Liepos pradžioje vėl kibo į darbus. Tik jau kitokius ir vietoj sportinio kostiumo šiandien jis vilki kasdiene eilute. Buvęs žalgirietis sulaukė „Žalgirio“ vadovybės pasiūlymo imtis sporto direktoriaus pareigų klube ir nedvejodamas jį priėmė. „Nenoriu daryti pertraukos be krepšinio. Noriu dirbti, kad neturėčiau galimybės aptingti. Nenoriu išeiti į poilsį ir atitrūkti nuo visko. Minčių yra visokių. Stengsiuosi būti šalia krepšinio. Dirbti tai, ką išmanau“, – dar sezono pabaigoje kalbėjo R. Javtokas.

Vienas pirmųjų R. Javtoko, kaip sporto direktoriaus, darbų – vizitas į JAV, kur kartu su „Žalgirio“ direktoriumi Pauliumi Motiejūnu stebėjo liepos 7 dieną prasidėjusias NBA Vasaros lygos rungtynes. „Važiuojame apžiūrėti žaidėjų rinkos, aš asmeniškai susipažinsiu su visa ta virtuve. Daug agentų, daug skautų suvažiuoja – važiuoju su jais visais susitikti“, – prieš pat vizitą pasakojo naujasis klubo sporto direktorius.

Eidamas sporto direktoriaus pareigas, R. Javtokas norėtų pagerinti klubo ir žaidėjų bendravimą, kylančias problemas spręsti be tarpininkų. „Kadangi aš neseniai baigęs karjerą, žinau visą virtuvę, ko trūksta, ko reikėtų, kas geriau galėtų būti. Turiu daug noro, daug planų, po truputį juos norėčiau įgyvendinti“, – pasakojo krepšininkas, kuris dar sportinės karjeros metais sukaupė nemažai panašios patirties rūbinėje, kur jo žodis buvo itin svarus.

Ar trenerio darbas jūsų niekada neviliojo?

Ne. Neturiu tam pašaukimo. Niekada negali sakyti niekada, nežinai, kaip gyvenimas pasisuks – gal po penkerių ar dešimties metų labai norėsiu, bet šiandien savęs nematau tose pareigose, tiesiog netraukia. Kaip asistentas padėti gal ir galėčiau, bet būti vyriausiuoju treneriu – ne.

Kiekvienas vaikas, pradėdamas žaisti krepšinį, tikriausiai turi svajonę, ko jis norėtų pasiekti kaip krepšininkas. Ar jums pavyko įgyvendinti savo krepšinio svajonę. Kokia ji buvo?

Niekada neturėjau tokios svajonės – nei žaisti NBA, nei svajonės kažkuo tapti. Tiesiog žaidžiau krepšinį kieme, tėvai nuvedė pas Antaną Sireiką, ten pradėjau treniruotis. Pomėgis su tėvų pagalba išsirutuliojo į didelį norą žaisti profesionaliai ir siekti kuo daugiau. Tikrai nebuvo taip, kad sėdėčiau prie televizoriaus, žiūrėčiau NBA ir turėčiau tokį tikslą.

Prisimenate, kada ir kaip paėmėte į rankas krepšinio kamuolį pirmą kartą?

Pirmiausia, žinoma, kieme. O paskui, prisimenu, su mama Šiauliuose ėjau į turgų ir sutikome Antaną Sireiką, kuris pasakė: „Jau laikas, aš renku grupę.“ Neatsimenu, kaip atvažiavau į treniruotę, kas atvežė, bet tie žodžiai man įstrigo. Kiek metų man buvo – gal devyni, dešimt?

Kuris treneris per karjerą jums padarė didžiausią įtaką?

Nenorėčiau išskirti vieno. Turiu favoritus, bet daug trenerių man davė gerų dalykų, todėl vieno minėti tikrai nenoriu.

Buvote vienas geriausiai besiginančių „centrų“ Europoje. Kam turėtumėte būti už tai dėkingas?

Visų pirma, tėvams, nes paveldėjau tėčio genus – buvau atletiškas ir tai leido man gal būti geresniam nei daugelis. O visa kita – tai tiesiog trenerių darbas. Gynyba nėra tas elementas, kurį treniruojiesi atsistojęs, kaip kad mėtyti į krepšį. Kaip sakoma, jeigu nemoki pataikyti, reikia gintis, gal todėl taip ir pasirinkau (juokiasi). Manau, visi treneriai prisidėjo prie to, taip išėjo, kad buvau stipresnis toje srityje.

Baudas per treniruotes mėtėte puikiai, o per rungtynes jos krisdavo ne taip taikliai. Kodėl?

Čia gal psichologija. Visą gyvenimą buvau įsikalęs sau nežinia ką. Žinojau, kad tai problema, bet su tuo nieko negalėjau padaryti. Būdavo mažiau pataikau, būdavo daugiau. Kai daugiau laiko žaidi, pasitikėjimas didėja, tada lengviau ir pataikyti. Manau, kad tik psichologija neleido man turėti gero baudų pataikymo procento.

Jūsų karjera nebuvo rožėmis klota: daugybė traumų, sunkių išbandymų. Bet, kaip sakė Paulius Jankūnas, Robertas visada pozityvus. Kas padėjo nepalūžti ir eiti į priekį?

Visų pirma, tai auklėjimas nuo mažens, kai žinodavai, kad nepasimuliuosi, ar sergi, ar dar kas. Tėvai auklėjo taip, kad skausmą ir visa kita turi pakentėti. Manau, didžioji dalis – tai vaikystės auklėjimas. Taip pat aplinka, žmonės. Prisimenu, kai papuoliau į avariją (2002 m., važiuodamas sportiniu motociklu, R. Javtokas pateko į avariją ir patyrė traumą, dėl kurios praleido 2002–2003 m. sezoną – aut. past.), aplinkui mane buvo daug draugų, tėvai, brolis, jie net neleido pagalvoti, kad krepšinis gali baigtis. Kai aplinkiniai taip palaiko ir kai pats esi užsivedęs, eiti į priekį nėra sunku.

Robertas Javtokas

Prisiminėte avariją. Ar pagalvodavote kada nors, kaip būtų susiklosčiusi jūsų karjera, jei nebūtų įvykusi toji avarija?

Ne, niekada. Daugelis pažįstamų ir nepažįstamų sako, kad jeigu ne avarija, galėjau papulti į NBA, aš niekada nesakiau, kad dėl to ar dėl kažko kito nepakliuvau. Tai buvo toks gyvenimo etapas, klaida, kurią išmokau. Ar būtų taip, ar kitaip?.. Esu patenkintas tuo, kaip yra. Visada noriu, kad būtų dar geriau visose srityse. Dėl to negraužiu savęs ir niekada negalvoju, kas būtų, jeigu būtų.

Dabar baigęs krepšininko karjerą gal vėl sėsite ant motociklo?

Nežinau, gal po kažkiek metų norėsiu. Šiandien neturiu motociklo vien dėl to, kad yra daug šeimos užsiėmimų ir aš neturiu jam laiko. Ar aš norėčiau garaže turėti ne sportinį motociklą, o „čioperį“? Taip, gal ir visai nieko būtų. Bet šiandien tam neturiu laiko.

Trylika vasarų atidavėte rinktinei, per jas iškovoti 4 medaliai. Daug tai ar mažai už tas parduotas vasaras?

Buvo daug tokių akimirkų, kai buvome per plauką nuo vieno ar kito medalio. Bet nėra taip lengva juos iškovoti, visi tada turėtų jų daug. Gal dėl to tie keturi ir labai brangūs. Manau, kad tai normalu, aišku, norėtųsi daugiau (juokiasi), nes žinai, kad tai buvo įmanoma – tiesiog kažkur kažkokia klaida ir tu jų neturi.

Trejos olimpinės žaidynės, bet medalio iš jų taip ir nepavyko parsivežti. Ar apmaudu dėl to, kad nepavyko pasiekti olimpinės svajonės?

Pati olimpinė dvasia, kai tu ten papuoli ir pabūni, iš tikrųjų palieka žymiai daugiau nei bet koks olimpinis medalis. Bet ar turėjau svajonę turėti medalį? Žinoma, kad turėjau ir galvojau, kad tikrai turėsime jį. Bent jau 2004-aisiais ir paskutiniais metais (2016 m. – aut. past.) buvo pasiekiamas medalis, bet jis išsprūdo mums iš rankų. Buvo didelis nusivylimas, bet yra, kaip yra.

Kokį karjeros etapą paminėtumėte kaip įsimintiniausią? Apie ką galbūt pasakosite savo vaikams ir anūkams?

Manau, kad visa karjera, visi laimėjimai, kurie buvo, yra įsimintini. Ir vieno tokio, kurį galėčiau išskirti, nėra. Gal mokyčiau vaikus, kad didžiausia klaida, tai neklausyti tėvų ir nusipirkti motociklą – gal daugiau pasakoji, ko nedarytum, kad tavo vaikai ir kiti užaugtų ir nekartotų tavo klaidų. Tai gal daugiau pamokslus skaityčiau (juokiasi).

Šarūnas Jasikevičius sakė, kad kai Javtokas rūbinėje, jis ramus. Ar po paskutinių rungtynių savo pareigas rūbinėje perdavėte kam nors?

Yra Paulius Jankūnas, jis komandos kapitonas ir jis puikiai su savo pareigomis susitvarko. Žinau, kad „Žalgirio“ rūbinėje visada buvo ir bus palaikomas geras mikroklimatas, nes per daug metų susiformavo toks žalgiriečių branduolys – visada tai vienas, tai kitas ateina ir ten visada viskas išlieka tikrai „okey“. Manau, kad dėl to „Žalgiris“ ir yra tokia kovinė komanda, kad suburia žmonių grupę, kurie palaiko tvarką.

Kaip šeima reagavo į jūsų apsisprendimą baigti karjerą?

Žinoma, kad apsidžiaugė. Pastaruosius šešerius metus važinėdavau: šeima gyvena Vilniuje, aš Kaune. Kad ir kiek stengiesi važinėti, tai atsiliepia ypač vaikams. Grįžti tik vakare, išvažiuoji ryte: tik vaikus į mokyklą nuveži ir išvažiuoji. Matau, kad jau nekontroliuoju padėties kartais (juokiasi). Taigi ir aš pats tuo labai džiaugiuosi, ir šeima. Pradžioje gal šiek tiek nepatiks vaikams (juokiasi), nes reikės daugiau reikalų su tėčiu turėti, bet, manau, kad gerai sutarsime. Manau, kad jie tikrai patenkinti. Žmona ypač džiaugiasi.

Šiandien sportuojate tokiu pat ritmu ar atsikvėpėte?

Mėnesį visiškai nieko nedariau, leidau sau tiesiog su šeima pabūti, atostogauti buvau išskridęs, sodyboje laiką leidau. Dabar jau pradėsiu – pradedu dirbti ir kartu pradėsiu sportuoti. Įeisiu į tą ritmą, nes kūnas pripratęs prie krūvių, jis negali iš karto gauti poilsio.

Ar krepšinio aikštelėje dabar reikėtų laukti naujos kartos Javtokų?

Vienas dar tik vaikščioti pradėjo prieš kelias dienas (juokiasi). Vyresnysis sūnus pradėjo lankyti krepšinį, labai patinka – žiūrėsim. Jam aštuoneri. Iki aštuonerių metų aš jo nespaudžiau visiškai, norėjau, kad pabandytų visas sporto šakas, kad vaikas išsikrautų kažkur. Bet dabar bandysiu daryti įtaką, kad jis labiau krepšiniu domėtųsi – ten, kur aš galiu padėti, patarti, ten kur daugiau išmanau. Kol kas jis su dideliu noru tą daro, sportuoja, žiūrėsim, kas išeis.