70 metų po atsiskyrimo: tarp Indijos ir Pakistano parako tvaikas nesisklaido iki šiol

Indijos kariai ant kupranugarių. Fone – prezidentiniai rūmai
Indijos kariai ant kupranugarių. Fone – prezidentiniai rūmai
© SCANPIX

Indijos ir Pakistano – dviejų branduolinių Azijos valstybių – tarpusavio santykius sunku ir pavadinti Šaltuoju karu, prisiminus, kad nuo 1947-ųjų rugpjūčio 14–15 d., kai tuo pačiu metu susikūrė abi valstybės, jos įsivėlė į keturis tarpusavio karus. Vis naujų aukų pareikalaujanti įtampa regione nemari iki šiol ir yra paprastų bei įtikinančių priežasčių, kodėl tai turėtų rūpėti ir likusiam pasauliui.

Nuo katastrofos atgrasė Baltieji rūmai

Konfliktų sprendimu be ginklų, kuriam dar prieš didžiosios Indijos atsiskyrimą nuo Britanijos imperijos kvietė Mahatma Gandis, indams ir pakistaniečiams iki šiol taip ir nepavyko įtikėti ilgesniam laikui – be karo nuojautų neužaugo nė viena karta. Pagrindinė to priežastis – nepasidalijamas Kašmyras, kuris kaip prieš septyniasdešimt metų, taip ir dabar išlikęs apie 60 procentų musulmoniškas, bet iki paties pirmojo karo 1947-aisais valdytas indų maharadžos-aukščiausio rango kunigaikščio. Nuo to laiko kovos veiksmai ar susišaudymai pasienyje, ką jau kalbėti apie nacionalizmo išprovokuotus konfliktus abiejų šalių viduje, dažnesni nei potvyniai Indo aukštupyje.

Indijos ir Pakistano atsiskyrimas nuo Britų imperijos

Atgrasymo teorija paremti svarstymai ir viltys, kad abiem šalims įgijus ir praėjusio amžiaus pabaigoje išbandžius branduolinį ginklą santykiai normalizuosis, nepasitvirtino.

reklama

Dar prieš Rusijai pasitelkiant „žaliuosius žmogeliukus“ Kryme ir Donbase, 1999 m. Pakistanas šia karine gudrybe pasinaudojo Kargilo regione, tame pat Kašmyre, užimdamas strategiškai svarbias pozicijas. Indai nelaukdami atsikirto, kilo dar vienas karinis konfliktas tarp valstybių ir nedaug trūko, kad veiksmai pasienyje išsiplėstų ir tai taptų totaliniu karu. Kaip paaiškėjo po daugelio metų, Indijos oro pajėgų naikintuvai buvo visiškos parengties smogti objektams Pakistano gilumoje – taikiniai buvo numatyti, maršrutai paruošti, pilotams išduoti asmeniniai ginklai pilnomis dėtuvėmis ir Pakistano valiuta, jeigu misija nepavyktų. Savo ruožtu Pakistanas, pasak vieno buvusio CŽV darbuotojo prisiminimų, neatmetė galimybės panaudoti branduolinio ginklo.

Laimei, anuomet sėkmingai įsikišo prezidento Billo Clintono administracija. Tuometis Pakistano ministras pirmininkas Nawazas Shariffas sutiko atsitraukti, negavęs už tai jokių dovanėlių. Tai jam kainavo postą – dėl karinio perversmo, likvidavusio Vyriausybę, Shariffas buvo priverstas bėgti į Saudo Arabiją, iš kurios į gimtinę grįžo tik 2007 m. Pastarąją savo kadenciją jis, beje, baigė šių metų liepos pabaigoje.

Savalaikis ir ryžtingas Baltųjų rūmų įsikišimas 1999-aisiais padėjo išvengti daugybės aukų stambaus masto kare, kurio virpesius galbūt justų ir likęs pasaulis. Dabartinio prezidento Donaldo Trumpo dėmesio regionas pernelyg daug nesulaukia. Tai veikiausiai suprantama, mat karštųjų taškų pasaulyje netrūksta, o JAV nacionaliniams interesams yra ir svarbesnių kampelių. Kita vertus, panašaus konflikto kaip 1999-aisiais atveju autoriteto statyboms laiko būtų mažai, o veikti ir rodyti lyderystę reikėtų čia ir dabar.

Riaušininkai Indijos administruojamame Kašmyre susirėmė su vietos policija

Frontai be ginklų

Indai ir pakistaniečiai turi ir šį tą labai bendro – meilę kriketui. Tiesa, dėl to stadionai tautų draugyste netrykšta, anaiptol. Nacionalinės rinktinės tarpusavio rungtynių jau dešimtmečius nežaidžia nei kurioje nors iš šių valstybių, nei kaimynystėje.

Kurį laiką populiarioji kultūra, o ypač – kinas ir televizija, bent šiek tiek tirpdė įšalą tarp dviejų tautų, tačiau praėjusiais metais nacionalizmo banga nuplovė ir šią sritį. Indų kraštutinės dešinės partijoms kaip kad M.N.S. ar Shiv Sena pavyksta pasiekti, kad būtų atšaukiami pakistaniečių atlikėjų koncertai, populiarūs kino kūrėjai cenzūruotų „antiindiškus“ filmus ir išgauti viešus pasižadėjimus, kad juose nebus aktorių iš kaimyninės šalies. Į tai atsakydamas, Pakistanas pernai spalį uždraudė bet kokį indišką turinį šalies radijuje ir televizijoje.

Kelerius metus prieš tai tendencijos atrodė pozityvios – pramogų industrijoje bendradarbiavimas augo, Bolivudo aktoriams šmėžuojant Pakistano televizijų reklamose, tuo pat metu Indijoje skinantis sėkmę filmams kaip „Bajrangi Bhaijaan“, pasakojusiam apie paklydusią pakistanietę mergaitę, kuriai kelią namo padeda rasti indas.

Kriketo rungtynės tarp Indijos ir Pakistano

Ar mums turėtų rūpėti?

reklama

Šaltojo karo laikais mokslininkai perspėjo, kad apsikeitimas branduolinėmis bombomis tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų, tikėtina, sukeltų „branduolinę žiemą“. Dūmai, dulkės ir pelenai apgobtų didelę planetos dalį, net ir vietas, esančias toli nuo smūgių epicentro, sugerdami saulės spindulius, kurių pristigtų Žemės augalijai ir gyvūnijai. Klestinčios gyvenvietės galėtų virsti sausomis, šaltomis ir tamsiomis dykromis, ilgą laiką nebetinkamomis gyventi.

„Branduolinės žiemos“ argumentas apeliavo į sveiką protą ir jeigu dar neįtikino pabaigti ginklavimosi varžybų, tuomet bent jau įtikino pačių pavojingiausių ginklų nepanaudoti. Šaltasis karas baigėsi, tačiau konfliktų ant parako statinės tebevyksta, o Indijos ir Pakistano pavyzdys – vienas labiausiai neraminančių.