Nuo partizanų iki žydų: silpnoji gynybos vieta

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
  © Edvard Blaževič

Andriaus Tapino flashmob parodė, kad įmanoma pergalingai kovoti su Vladimiro Putino režimo skleidžiama dezinformacija. Kalbu apie Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) melo kampaniją, kuria siekiama paversti visus Baltijos valstybių pokario partizanus civilių žmonių žudikais. Tačiau ši didžiulį dėmesį patraukusi akcija bei pikta Rusijos reakcija atskleidė ir tai, kad Holokaustas bei dalies lietuvių kolaboravimas su naciais išlieka silpnoji Lietuvos pozicijų mūšyje už istorinę tiesą vieta. Rusijos dezinformacijos mašina būtent ir muša per tą silpnąją vietą, nesunkiai kaldama pasauliui į smegenis lietuvio partizano – fašisto ir žydų žudiko – vaizdinį.

Esu įsitikinęs, kad kovoje su dezinformacija geriausias būdas yra argumentai, grįsti faktais. Tuo pačiu blogiausias būdas – visiškas faktų atmetimas.

Tokia mano pozicija sulaukė negailestingos ura-patriotų kritikos. Esminis kontraargumentas – negalima Rusijai duoti nei vienos galimybės parodyti, kad jų dezinformacijos kampanijoje yra nors krislas tiesos. O taip pat, kad mūsų istorija yra mūsų pačių reikalas. Kitaip tariant, atvira diskusija, kritiškai vertinant to meto bei šių laikų istorinius įvykius, ir nesileidžiant į istorijos politizaciją, yra naudinga tik mūsų priešams. Priešams? Na, kai šiandieninėje Lietuvoje akivaizdžiai heroizuojami žydų žudikai arba kitaip dalyvavę bendrapiliečių žydų persekiojime, pavyzdžiui, Jonas Noreika (Generolas Vėtra) ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vadas Kazys Škirpa, ir kai beatodairiškai pateisinama Lietuvos Laikinoji Vyriausybė – turint tokių draugų, priešų nereikia.

Taip pat iškyla rimta problema, viešinant nešališkus pokario partizanų elgesio ir jų veiksmų tyrimus. Turiu galvoje tokius klausimus, kaip antai, kiek tarp pokario partizanų buvo žydų žudikų? Bet ir šioje vietoje pasigirsta įskaudintų kritikų priekaištai, esą kuriam galui painiojami Holokaustas ir pokario partizanų kova prieš sovietų okupaciją? Tai esąs toks Rusijos alternatyvios istorijos kūrėjų triukas, specialiai painioti šias dvi temas, nors kalbama tik apie pokario partizanus, veikusius pokario rezistencijoje.

Šį klausimą kelia ne šiaip neišsilavinę gatvės „istorikai“, o ir solidūs žmonės. Tai tik patvirtina mano teiginius, kad turime rimtą atviros diskusijos ir, galiausiai, visuomenės švietimo problemą. Išsamūs istorikų darbai sunkiai skinasi kelią į platesnį skaitytojų ratą dėl savo akademiškumo, o ir tų įvykių vertinime tautiškai nusiteikusių istorikų tarpe politikavimo netrūksta. Jų pagrindinis argumentas yra „Mes negalime iš šių dienų varpinės vertinti tuometinių žmonių ir įvykių“.

Tačiau Rusijos URM vis kartojama mantra „lietuviai yra fašistai, pokario partizanai – civilių ir žydų žudikai“ skambės tol, kol mums patiems liks neatsakytų klausimų. Kuo daugiau neatsakytų klausimų, tuo naudingiau Lietuvos priešams.

Nors šio komentaro tikslas – tik bendrais bruožais aptarti kai kurias silpnąsias Lietuvos kovos su dezinformacija vietas, vis dėlto noriu parodyti, kad net ir patvirtinti faktai šiuo metu nėra naudojami efektyviai argumentacijai. Pavyzdžiui, yra toks Rusijos URM teiginys, neva pokario partizanai buvo fašistai, žydų ir civilių gyventojų žudikai. O kaip yra iš tikrųjų? Ar apskritai partizanai žudė civilius, ar tai darė apsimetę partizanais NKVD-istai, stribai? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vis dar nepateikia atsakymų, kiek partizanų gretose buvo žydšaudžių, vis dar laukiama 2050 karo nusikaltėlių sąrašo tyrimo pabaigos. Tas neefektyvus darbas silpnina Lietuvos pozicijas.

Svarbu atsakyti į Rusijos metamus kaltinimus, neva partizanai žudė civilius. Ar tikrai pokaryje buvo nužudyta 23 tūkst. lietuvių civilių? Pasirodo, yra informacija, paneigianti šį teiginį. Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas teigia, kad šis skaičius nuleistas „iš lubų“. Jam tekę peržiūrėti pirminius šaltinius, kurie liko KGB archyve. Skaičius 23 tūkst. yra ne kas kita, o bendras kortelių skaičius. Jas kiekvienam žuvusiajam surašydavo kelios institucijos, tad pasikartojimai siekiantys net 70-80 proc.

1953 metais KGB buvo priskaičiavusi 12 tūkst. žuvusiųjų iš sovietinės pusės, tačiau prie aukų prirašė ir savo agentų–smogikų aukas, ir žuvusius neaiškiomis aplinkybėmis. Žodžiu, įtraukdavo kiekvieną žuvusį, ir taip išspręsdavo daug problemų – nereikėjo vykdyti tyrimų. Kažkada buvo skaičiuota, kad realiai su partizanų veiksmais siejamų aukų būta maždaug du kartus mažiau. Be to, nereikia pamiršti, kad savo šaltiniuose juos KGB „nuginkluodavo“ – visada rašydavo, kad žuvę buvo beginkliai, ir neįrašydavo daugelio žuvusių NKVD narių. Vien Pavelo Vetrovo divizija buvo patyrusi 4500 karių nuostolį žuvusiais ir sužeistais.

Kalbant apie partizanus-žydšaudžius, anot A. Anušausko, tarp partizanų žydšaudžiai vengdavo įsitrinti, mat buvo laikomi nepatikimais, parsidavusiais, potencialiais išdavikais. Bet už nusikaltimus prieš civilius partizanai saviškius bausdavo labai griežtai – mirties bausme. Iš prisiminimų matyti, kad vien Dzūkijoje mirties bausmė buvo skirta keliolikai partizanų.

A. Anušauskas: „Kitur buvo analogiškai, ir stribų tiesioginėmis aukomis tapo daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Savo tyrimuose nustačiau, kad mažiausiai 5 tūkst. iš jų buvo beginkliai. Matyt, todėl su laiku norėta pateikti dar didesnį sovietinės pusės aukų skaičių“. Turint tokią patvirtintą informaciją, ar sunku ją paskleisti visuomenei ne tik žodžiu, bet ir vaizdo klipo pavidalu lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, o tą įrašą patalpinti ir Rusijos URM tinklapyje? Gal nacionalinis transliuotojas galėtų tuo užsiimti, ir kuo greičiau? Juk geležis kalama kol karšta.

Dar viena silpnoji mūsų gynybos vieta – po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo 11-ąją nebuvo nuteistas nei vienas žydų žudikas. Beveik tas pat, beje, ir su nenubaustais stribais bei NKVD-istais. Tie keli stribų nuteisimo atvejai tik rodo nenorą rimtai imtis šių vis dar jautrių temų. Norėčiau, tiesa, žinoti, kam vis dar pernelyg skauda dėl šių temų, kad jų būtų imtasi iš esmės? Neįvyko rimta visuomenės desovietizacija, todėl neaišku, kas ir kiek asmeniškai nusikalto Lietuvai tarp 1944 ir 1990 metų. Štai ir atsakymas, kodėl teisingumo institucijos nenori liesti stribų temos.

Pasikartosiu: norint efektyviai kovoti su Rusijos skleidžiama dezinformacija, nėra protinga kategoriškai atmesti faktus. Atmetimas ir atviros diskusijos vengimas – pati geriausia dovana Rusijos dezinformacijos troliams ir nuostolis mums patiems. Išsisukinėjimas nuo nemalonių faktų ir yra silpnoji Lietuvos vieta, siekiant sumažinti Rusijos melo įtaką mūsų visuomenei ir pasauliui.