„Antiidealo“ autorė Bogdanovičiūtė: išmokau, kad švelnumas ir atsargumas nėra silpnumas

Irma Bogdanovičiūtė
Irma Bogdanovičiūtė
© Dmitrijus Radlinskas

„Galima ir tylint pasiūti drabužį pagal užsakymą, nes tau moka honorarą. Tačiau galimybė šio projekto metu kurti dokumentinį kiną, gal net paskatino ir pačias kūrėjas ieškoti intymaus santykio. Pats filmas tarsi formavo mus visus – mane, operatorių, kūrėjas, modelius“, – paaiškino socialinio-kūrybinio projekto autorė ir kuratorė Irma Bogdanovičiūtė.

„Dizaineriai mums tarsi įteikia žemėlapį, kuris padeda neįgaliuosius pažinti geriau“

Kelerius metus keliaujate per Lietuvą, pristatydami projektą „Antiidealas“. Per šį laiką sulaukėte įvertinimų iš aplinkos – specialaus prizo meno ir mados festivalyje „Virus 2016“, prisistatėte šių metų „Dizaino savaitėje“. Gal dabar galėtumėte įvertinti jo poveikį aplinkiniams, projektą pamačiusiems žmonėms?

Pradėdama šį projektą, net neįsivaizdavau, kaip žmonės gali reaguoti, nes ši tema yra labai jautri. Paprastai į neįgaliuosius reaguojame su baime, pasibjaurėjimu arba gailesčiu.

Mūsų galvose dar daug stereotipų, susijusių su neįgaliaisiais. Jie trukdo šiuos žmones pažinti. Projekte dalyvavę dizaineriai mums tarsi įteikia žemėlapį, kuris padeda juos pažinti geriau, suprasti, apie ką jie galvoja, svajoja, kas jiems patinka.

reklama

Kai keliaujame po įvairias Lietuvos vietas, kultūros centrus ir muziejus, pastebiu, kad žmonės, atėję į mūsų pristatymus, sau atranda kažkokius atsakymus. Lankantis Marijampolėje, man sakė, kad būnant šalia, žiūrint, sveikinantis, bendraujant su šiais žmonėmis, iškart keičiasi požiūris į juos. Todėl į visus pristatymus ir kviečiu modelius. Viena yra juos matyti nuotraukoje ir galvoti „tai toli nuo manęs“, o visai kita – žiūrėti į šalia stovinčią, besidžiaugiančią ir besijuokiančią Indrają.

Bet būtent tokio požiūrio ir siekėte, kad negalią turintys žmonės būtų priimti kaip savi, o ne tie „kiti“, tolimi, „nematomi“?

Aš tiesiog norėjau juos „pareklamuoti“. Tai gal skamba grubiai, bet man norėjosi juos parodyti.

Neįgalių žmonių yra, visais laikais jų buvo, bet kaip ir jų nėra, kai jie nematomi, nepastebimi. Dabar yra ši kolekcija „Antiidealas“, yra dokumentinis filmas. Tie, kurie susidomi, paskaito plakato, pranešimo eilutę, gali ateiti į pristatymą ir sužinoti daugiau.

Kaip kilo mintis užmegzti bendravimą tarp protinę negalią turinčiųjų ir jaunų kūrėjų, skatinti kiekvieną jų užmegzti intymų, individualų santykį, kuris padėtų geriausiai ir atskleisti pasirinktą asmenybę per drabužį?

Dažnai drąsesnis meno kūrinys su neįgaliaisiais priimamas kaip patyčios ar žeminimas. Arba paprastai su jais daromi įvairūs terapiniai projektai. Šis neliečia tik socialinių klausimų, jis skirtas pristatyti gražią kolekciją, gerą dizainą ir žmones, kurie visuomenėje yra mažiau matomi.

Pati savo meninį kelią kaip aktorė ir režisierė pradėjau nuo teatro studijų. Režisuojant turi įsigilinti į kiekvieną aplinkybę, žmogų, santykį. Gal tai mano profesijos išugdyta uoslė? Norėjau žmogaus santykio su žmogumi, ne dizainerio su modeliu.

Galima ir tylint pasiūti drabužį pagal užsakymą, nes tau moka honorarą. Tačiau galimybė šio projekto metu kurti dokumentinį kiną, gal net paskatino ir pačias kūrėjas – projekte dalyvavo dizainerės, menininkės Vidmina Stasiulytė, Aleksandra Glušinaitė, Modesta Kremerytė KREMER, Rūta Lendraitytė UTALLA, Elzė Sakalinskaitė ir Milita Balčaitytė (INDIGO TEXTILE) – ieškoti intymaus santykio.

Jos iš daugiau nei 60 Vilniaus Markučių dienos veiklos centro lankytojų išsirinko žmogų, kuriam kūrė drabužį. Pastebėjau, kai su operatoriumi Zbignevu Bartuševičiumi filmuodavome, viskas vykdavo lėčiau, bet tikriau.

Merginos neskubėjo kalbėti bet ko, jos norėjo išsigryninti mintis, tada jas pasakydavo ir imdavo veikti. Pats filmas tarsi formavo mus visus – mane, operatorių, kūrėjas, modelius. Šią intymumo paiešką sieju būtent su kino kamera.

reklama

Paradoksalu. Juk kalbėti ir atsivėrinėti prieš kamerą nėra mums įgimtas ar natūralus dalykas.

Dokumentininko kamera nieko nereikalauja, ji žiūri, stebi, neverčia nieko daryti. Tuomet norisi būti tikram prieš ją. Ji tiesiog yra kaip draugas, sargas nuo neteisybės.

„Idėja apie dizainerių ir neįgaliųjų projektą sulaužė daug stereotipų“

Irma, kaip pati atsidūrėte Markučių dienos veiklos centre ir kodėl?

Iki šiol nelabai suprantu, kodėl tai atsitiko. Dirbau aktore, šokėja teatre Kaune. Kai supratau, kad ten nenoriu likti, sugrįžau į Vilnių. Tai nėra šlovinga istorija, man reikėjo iš kažko gyventi.

Visai netyčia sutikau draugę. Ši pranešė apie neįgaliųjų dienos veiklos centre įsikūrusią treatro studiją, kuri ieško režisieriaus. Nuėjau, viską apžiūrėjau, paprašiau pusvalandžio pagalvoti. Perėjau į kitoje gatvės pusėje esantį parką, tada sugrįžau ir pasakiau taip.

Ten režisavau spektaklius ir pastebėjau, koks mėgėjiškas yra neįgaliųjų menas, ir galbūt nė nesistengiama daryti jo profesionaliai. Tarsi menas jiems yra kaip užimtumo forma, laiko praleidimo būdas, o ne galutinio produkto kūrimas. Dažnai nusprendžiama – jie nesugebės, kas yra visiškas melas.

Su neįgaliaisias sukūrėme kelis spektaklius, važinėjome su jais po darželius. Ten vykdavo tas pats, kas dabar su projektu „Antiidealas“. Žmonės susirenka, nežinodami ko tikėtis, paskui mums parašo darželio direktorės ar darbuotojos, kad vaikai visą savaitę apie tai tik ir kalbėjo. Taigi poveikis yra.

O projektas atsirado mąstant, kad neįgaliųjų pasauliui ne teatro reikia, o kažko visai kito, platesnio išėjimo. Taip atsirado idėja apie dizainerių ir neįgaliųjų projektą, kuris sulaužė daug stereotipų. Rašant jį, siekiant jam paramos (ją gavome iš Kultūros tarybos), reikėjo nugalėti aplinkinių, centro darbuotojų skepticizmą – nerašyk, vis tiek nepavyks, mums niekas niekada nieko neduoda.

Šitame pasaulyje, žmonėse, kurie yra šalia neįgaliųjų (tik ne juose pačiuose!) yra daug nevilties, aukos vaidmens. Kadangi atėjau iš kitos srities, nebuvau su šios aplinkos nusivylimais susidūrusi, pamaniau, kad čia reikia veikti drąsiau, nebijoti profesionalumo ir nebijoti kurti su jais. Gal tai mus išgelbėjo? – svarsto I. Bogdanovičiūtė, Markučių dienos veiklos centre pradirbusi kelerius metus. Dabar su buvusiais auklėtiniais ji susitinka per projekto „Antiidealas“ pristatymus.

reklama

„Antiidealu“ siekėte keisti požiūrį į neįgaliuosius, o kaip jus, jo kūrėjus, šis projektas pakeitė?

Pirmiausia jis išmokė kantrybės. Dalykai tiesiog vyksta savaime, ir teisingai. Ne visada reikia stengtis juos sudėlioti, o leisti jiems plaukti. Tai irgi sieju su buvimu už kameros ir stebėjimu.

Taip pat išmokau, kad švelnumas ir atsargumas nėra silpnumas, kaip man kartais atrodydavo. Dar išmokau matyti. Ne visą laiką norėjosi matyti, kaip yra iš tikrųjų, kiek paslėpto skausmo žmoguje yra. Kartais būdavo sunku tose emocijose išbūti.

Pastebėjau, kad operatoriui Zbignevui, kaip ir mums visiems kūrėjams, iš pradžių buvo baisu, nes nežinojome, kaip būti šalia neįgalių žmonių. Paskui operatorius ėmė gražiai bendrauti su Ramūnu, - projekto modeliais tapo Ramūnas Nausėda, Indraja Kalnikaitė, Petras Liutkevičius, Aliona Zborovskaja, Marius Mikoliūnas, Oksana Tulko, Giedrius Supranavičius ir Jolanta Dobralovič. –

Ramūnas tikrai turi operatoriaus gyslelę, viską fotografuoja ir intuityviai jaučia kadro kompoziciją. Čia ne pokštas! Šie žmonės neturi jokių reikalavimų, todėl gali visiškai autentiškai kurti ir būti. Tada atsiranda gražūs kūriniai.

Kai skambinau kūrėjoms ir siūliau dalyvauti projekte, nustebau – nė viena neatsisakė, nors neturėjo patirties bendrauti su neįgaliais žmonėmis. Mane stebina ir tai, kad mūsų projekto parodos ir pristatymai sulaukia susidomėjimo.

Gal stebiuosi todėl, nes manyje irgi yra šiek tiek netikėjimo, kad viskas gali būti gerai, būdingo neįgaliųjų pasauliui? Dar toliau su „Antiidealu“ keliausime,– sakė projekto sumanytoja ir kuratorė I. Bogdanovičiūtė. Su dizaineriais ir modeliais ji lankėsi aštuoniuose šalies miestuose – Vilniuje, Šiauliuose, Trakuose, Kaune (Raudondvaryje), Jurbarke, Panevėžyje, Marijampolėje, Ignalinoje. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“ projekto fotografijas (autorė Raimonda Vyšnia) ir filmą galima pažiūrėti iki liepos 29 dienos.

„Antiidealo“ autorė Bogdanovičiūtė: išmokau, kad švelnumas ir atsargumas nėra silpnumas

Irma Bogdanovičiūtė
+12