Kai narcizas spaudžia ranką žudikui

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
  © Edvard Blaževič

Pagaliau įvyko JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino pirmasis susitikimas G20 forume Hamburge. D. Trumpas pirmasis griebė abiem rakomis V. Putino ranką taip, lyg ką tik išsipildė jo gyvenimo svajonė. Ir, kad neįvyktų nesusipratimas, pridūrė: „Man garbė būti su jumis!“ Tuo metu V. Putinas atrodė, lyg jam tas spektaklis būtų mirtinai nuobodus. Mat jam jau nieko niekam įrodinėti nereikia. Jo tikslas – dominuoti pasaulio politikoje – iš esmės pasiektas. D. Trumpo neplanuotos dvi valandos penkiolika minučių, skirtos pokalbiui su Rusijos prezidentu, tai tik patvirtino.

Ir, pagaliau, ką reiškia „garbė“ būti su patologiniu melagiu, žudiku ir vagimi? Matyt, kažką panašaus Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville'is Chamberlainas sakė Adolfui Hitleriui, siekdamas išvengti karo. Todėl 1938 metais pasirašė su Vokietiją sutartį, leidusią jai okupuoti Sudetus. Tąkart A. Hitleris laimėjo asmeninę pergalę, o A. N. Chamberlainas buvo apmautas lygioje vietoje. Kaina? Antrasis pasaulinis karas.

Šiandien, 2017 metais, padėtis Europoje ir vėl nevienareikšmė. V. Putino režimo džiaugsmui didėja Vokietijos ir Prancūzijos priešprieša JAV. Jam turėjo būti malonu girdėti D. Trumpą Lenkijoje sveikinantį lenkiškąjį nacionalizmą ir neišsakant jokios kritikos. Kalbos apie bendrus interesus kovoje su terorizmu ir kažkokie mistiški D. Trumpo derybiniai fintai jokių santykių su Rusija neperkraus. Tai nepavyko nei vienam JAV prezidentui po Ronaldo Reagano.

Kiek kalbos apie Ukrainos „problemos sureguliavimą“, tai yra jos okupacijos nutraukimą, bus rimtos, priklausys nuo efektyvių gynybinių ginklų siuntų Ukrainai kiekio. Priklausys ir nuo gynybinių pajėgų didinimo Baltijos valstybėse bei Lenkijoje – mums taip pat ne pro šalį turėti „Patriot“ priešraketines sistemas, ir kuo greičiau. Priklausys ir nuo JAV noro užplukdyti Europą dujomis, ko labai nenori Vokietijos kanclerė Angela Merkel, siekianti įgyvendinti „Nord Stream 2“ paketą. Rusija Vokietijai vis išlieka biznio partnere, nepaisant nelaimingos A. Merkel veido išraiškos po kiekvieno susitikimo su V. Putinu. Regis, D. Trumpas, kaip ir ES didžiosios valstybės, bendravime su Rusija vis dar tiki morkos ir bizūno modeliu. Tik kad tas bizūnas, tai yra sankcijos, kažkoks labai jau menkas. Vakarų vienpusis gerų santykių siekis vis dar lieka ta V. Putinui neįdomia morka.

Geri santykiai tarp demokratijų ir nusikalstamų režimų, nesilaikant esminių laisvos visuomenės principų, retai išeina demokratijoms į naudą. Rusija, pavyzdžiui, juodais milijardais korumpuoja Vakarų verslą ir vyriausybes tiek, kad Jungtinė Karalystė atsisakė tirti virtinę V. Putino režimo priešininkų nužudymų. Vokietijos „Deutsche Bank“, paskolinęs D. Trumpui 300 mln. dolerių, padėjo išplauti 20 mlrd. nešvarių Rusijos kriminalinio pasaulio dolerių. Ir tokių bankų, per kurios Kremlius ar jam artimi plauna milijardus, yra tikrai ne vienas.

Kažkokie užkalbėjimai „mes susitarsime“ tema nieko nekeičia. Kriminalinių režimų vidinė savisaugos logika neleidžia peržengti jų pačių raudonų linijų, bendradarbiaujant su demokratijomis. Tai matome iš nuolatinio Rusijos žvanginimo ginklais. Pavyzdžiui, 2013, 2014, 2015 metų Rusijos karinė doktrina šaltai kalba apie galimybes permesti „gynybinį karą“ į priešo teritoriją. Doktrinoje detaliai kalbama apie informacinį bei kibernetinį karą, kurstant vietos gyventojus nepasitikėti valdžia, skatinant bejėgiškumą.

Spėlioti, kuo baigsis D. Trumpo maivymasis prieš V. Putiną, yra beprasmis užsiėmimas. Svarbiausia, kaip reaguos JAV prezidento aplinka. O ji reagavo neigiamai, kai jo saugumo patarėjui, generolui leitenantui H. R. McMasteriui, nebuvo leista dalyvauti Trumpo-Putino pokalbyje. Pats susitikimo formatas – dalyvavo tik abu prezidentai ir jų užsienio reikalų ministrai – rodo D. Trumpo trumparegiškumą bei narcizišką norą pristatyti V. Putinui save kaip vienintelį sprendimus priimantį JAV politiką. Tokia saviveikla tik padrąsina V. Putiną žaisti savo agresyvius žaidimus bei, kas svarbiausia, jaustis nepaprastai įtakingu veikėju, be kurio dalyvavimo Vakarams – tiesiog galas. Šito žaidimo jis nesiruošia atsisakyti, nes tai yra veiksmingiausias būdas išlaikyti galingos bei įtakingos Rusijos įvaizdį.

Taip, respublikonai kontroliuoja JAV Kongresą – Atstovų rūmus ir Senatą, D. Trumpo saugumo ekspertai bent kol kas kontroliuoja D. Trumpą, nors ir leidžia jam išsidirbinėti. Pavyzdžiui, grasinti Šiaurės Korėjai vos ne karu, kurio net nesiruošiama sukelti. Rusija tuojau pastatė D. Trumpą į vietą JT Saugumo Taryboje, atsisakiusi paremti dar griežtesnes sankcijas Pchenjanui už jos tarpžemyninės balistinės raketos, galinčios pasiekti JAV, paleidimą. Rusija aiškina, kad „sankcijos šios problemos neišspręs“. Kažkur jau girdėta, ar ne taip?

Žodžiu, Rusijos tikslas, JAV politinės galios menkinimas, niekur nedingo. JAV karinė žvalgyba praneša, kad Rusijos šnipų antplūdis į JAV tik didėja. Todėl, kai D. Trumpas klausė V. Putino, ar Rusija tikrai per hakerius veikė JAV rinkimus, šis veikiausiai su beveik neužslėpta patyčia laimingai atsakė: „Niet“. Puikiai žinodamas, kad tokio atsakymo reikia D. Trumpui. Tad kas pagaliau pastarajam pasakys, kad jis gyvena paralelinėje tikrovėje?

Taip, NATO ir JAV jau turi savo karių ir technikos Baltijos valstybėse, bet tai – ne D. Trumpo, o buvusio JAV prezidento B. Obamos nuopelnas. Taip, JAV raketomis prieš Sirijos karines bazes reagavo į jos cheminio ginklo panaudojimą, bet tai – jo karinių patarėjų ir apskritai JAV respublikonų kietos priešpriešos Rusijai tradicijos nuopelnas. Todėl Rusija ir sutiko dėl eilinių paliaubų kuriam laikui Sirijoje. Rusija sau gali tai leisti, nes užtikrino sirų skerdiko Basharo al Assado išgyvenimą.

Tikrai įdomu, ko laukė iš V. Putino juo besižavintis D. Trumpas, taip įsiteikiančiai, visa savo esybe spausdamas ranką žudikui, kuris su malonumu nukirsdintų pačiai Amerikai galvą? Ir ko dabar laukti mums? Blogiausias scenarijus – JAV nustoja būti liberalios demokratinės Vakarų tvarkos gynėja. Tai reiškia, kad mes paliekami likimo valiai susiskaldžiusioje Europoje, kurioje nacionalšovinizmas tampa trumpalaikiu išganymu. Toks scenarijus būtų pati geriausia dovana V. Putino tipo režimams. Vengrija, regis, kaip tik pakeliui, ir Lenkija linksta ton pusėn. Kinijos ir Japonijos tarpusavio konkurencija taptų aršesnė. Artimuosiuose Rytuose, JAV, Rusijai ir Kinijai nesutramdžius Irano, siekiančio įsigyti branduolinę bombą, nukreiptą į Izraelį ir kaimynes, šis regionas eilinį kartą taptų kruvinų karų arena. Tai būtų blogiausias scenarijus. Bent kol kas pati D. Trumpo administracija, regis, nelabai įsivaizduoja savo užsienio politikos „America First“ kontekste. Rusija imasi visų priemonių įtikinti D. Trumpą sugrįžti į 3-4 praėjusio amžiaus dešimtmečius, kai JAV buvo nusisukusios nuo pasaulio, ir tik Japonija sugebėjo įtraukti Vašingtoną į pasaulinį karą.

„Mes laukiame daugybės labai pozityvių dalykų ir Rusijai, ir JAV, ir visiems susijusiems“, paskelbė D. Trumpas. Taip jis paverčia Rusiją lygiaverčiu JAV partneriu. Įdomų, kas ta „daugybė labai pozityvių dalykų“? Kad Rusija, staiga tapusi visaverte demokratine valstybe, nustos Donbase remti banditus ir sugrąžins Krymą Ukrainai? Galbūt jis tikisi, kad Rusija nusisuks nuo Šiaurės Korėjos ir Sirijos režimų, kurie kaip tik jaučiasi saugūs su Rusija ir Kinija? Gal atkalbės Iraną nuo siekio įsigyti branduolinius ginklus? Gal Rusija nustos žvanginti ginklais prie mūsų sienų ir siusti mums šnipus vieną po kito? Gal atsisakys neslopstančio dezinformacinio karo prieš Vakarus?

Matydamas, kaip nevisavertiškumo komplekso persekiojamas narcizas spaudžia ranką žudikui ir prisipažįsta jam meilėje, nori nenori pradedi klausti savęs, kas mūsų laukia rytoj.