Savanorė Rutkauskaitė: sunkiausia fotografuoti vaikus ir gyvūnus

Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos
Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos
  © Organizatoriai

Vilnietei Elenai Rutkauskaite pasisekė: dirbdama savanore ji suderina dvi mėgstamiausias veiklos sritis – fotografiją ir gyvūnų priežiūrą.

Visi vienodi, vienas ypatingas

E. Rutkauskaitės pomėgis fotografuoti gyvūnus kilo iš meilės jiems. Namuose dūksta keturi augintiniai – šunys Mikas ir Lija, katinai Stiopa ir Tima.

Elena sako, kad visus juos myli vienodai, bet Miko istorija – ypatinga, verta atskiro pasakojimo. Prieš metus ji išgirdo, kad į Vilniaus benamių gyvūnų sanitarinę tarnybą „Grinda“ pateko piktas, su kitais gyvūnais nesutariantis šuo. Laikinai jį buvo priglaudusi kita savanorė, bet namuose lakstė trys Jorkšyro terjerai – dar vienas šuo ilgesnį laiką negalėjo užsibūti.

Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos

„Nutariau prisijaukinti Jorkšyro terjero mišrūną Miką, nes iš „Grindos“ jį reikėjo kuo skubiau ištraukti. Maniau, atvesiu šuniuką į doros kelią, perauklėsiu ir galėsiu padovanoti kitiems“, – sako Elena.

Bet atsivežus naują įnamį paaiškėjo, kad situacija tikrai labai prasta. Mikas namuose visus puolė, kandžiojo, su niekuo nenorėjo draugauti. „Pasigailėjau savo poelgio. Dar niekada nebuvau mačiusi tokio šuns. Konsultavausi su dresuotojais, jie nuramino, kad Mikas nėra psichiškai nesveikas šuo, agresija – tik jo savigyna prieš žmones. Jį sugadino ir išgąsdino ankstesni šeimininkai“, – pasakoja vilnietė.

Padėjo kantrybė ir išmanymas

Iš dresuotojų gyvūnų globėja sužinojo, kaip elgtis su aršaus charakterio augintiniu, ką daryti tam tikrose situacijose, ir jai pavyko rasti bendrą kalbą su Miku.

„Po truputį susidraugavome. Mikas tapo draugišku naminiu šunimi. Praėjo nedaug laiko, šunelis dar turi įvairių baimių. Anksčiau, kai paimdavau šluotą ar mostelėdavau ranka, Mikas iš karto išsigąsdavo. Matyt, ankstesnių šeimininkų buvo muštas“, – apgailestauja Elena.

Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos

Ji suprato, kad niekam negali atiduoti Miko, nes į jo auklėjimą įdėta tiek daug pastangų ir darbo. Be to, Mikas patirtų stresą, jei vėl atsidurtų naujuose namuose, nes itin jautriai reaguoja į aplinkos pasikeitimą. Šunelis ir taip daug prisikentėjo, mėtytas iš vienos vietos į kitą. Kiek žinoma, jis atvežtas iš Klaipėdos į Kauno regiono gyvūnų globos namus „Nuaras“, laikinai paglobotas namuose ir vėl atiduotas į „Grindą“.

„Žinoma, visa tai labai traumavo Miką“, – sako Elena.

Ji pastebi, kad buvę benamiai keturkojai, atradę naujus namus, tampa labai prie- raišūs. Jei šuo namuose auga nuo mažens, jis visai nesunkiai pasilieka vienas kambaryje. Priglaustas gyvūnas visur sekioja šeimininką iš paskos. Ir jo dėkingumas, meilė šeimininkui daug stipriau išreikšti negu namuose išlepintų keturkojų.

Atrado mėgstamas sritis

Elena džiaugiasi, kad prieš trejus metus sujungė į vieną du savo pomėgius – fotografuoti ir rūpintis gyvūnais.

„Pradėjau dirbti savanore viešojoje įstaigoje „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, prisijungiau prie projekto „Nebrisius.lt“, fotografavau gyvūnus, rašiau jų istorijas. Šis darbas taip sužavėjo, kad dabar koordinuoju visą projekto „Nebrisius.lt“ veiklą“, – pasakoja vilnietė.

Pasak E. Rutkauskaitės, fotografuoti gyvūnus sunku, nes keturkojui nepasakysi – pakartok šitą pozą. Reikia gaudyti akimirkas, nes antro šanso gali ir nebūti.

Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos

Dažnai „Nebrisius.lt“ ieško fotografų, kurie galėtų įamžinti gyvūnų istorijas, bet sunku jų rasti. Profesionalai nenori imtis tokio darbo, nes jis reikalauja daug laiko ir pastangų.

„Gerų akimirkų nėra tiek daug, kiek norėtųsi. O darbo sąlygos nelengvos, iš anksto niekada nežinome, ar pakaks šviesos, erdvės. Nežinome, su kokiu augintiniu susidursime, retai, bet pasitaiko ir piktų“, – dalijasi mintimis Elena.

Užmezga ryšį su šunimis

Su mažais šuniukais dirbti paprasčiau – juos fotografuoja įvairiais rakursais, įamžina augintinio istoriją, ryšį su šeimininku. Su piktais šunimis reikia ieškoti būdų, kaip susidraugauti. Elenai labai pravertė Miko auklėjimo pamokos: „Žinau, kaip rasti priėjimą prie tokio šuns. Šeimininkai net nustemba, kad šuo neloja, nepuola.“

Svarbiausia – pasitikėti savimi, neparodyti, kad bijai šuns. Jeigu jis pajus žmogaus baimę, gali ir užpulti, įkąsti.

Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos

Susidūrus su nepažįstamu šunimi Elena pataria neperžengti jo ribų, išlaikyti atstumą. Kad ir koks mielas būtų šuo, iš karto negalima pulti jo glostyti, myluoti. O jei šuo atšiauresnis, reikia parodyti, kad jo nebijai, duoti pauostyti ranką. Svarbu stebėti šuns reakciją, jis visada parodo ženklus, kaip ketina elgtis. Jei urzgia ar rodo dantis, reikia ramiai atsitraukti ir palaukti.

„Situacijų yra įvairių, sunku patarti, ypač jei šuo didelis. Bet namuose tokių problemų nekyla, nes yra šeimininkai, kurie sudrausmina šunį“, – pasakoja Elena.

Kai slepiasi po lova

E. Rutkauskaitė turi ne vieną paslaptį, kaip suminkštinti šuns širdį – palepina skanėstu, duoda žaislą. Ji sako: „Svarbiausia, kad šuo atsipalaiduotų ir būtų galima pradėti fotografuoti.“

Gyvūnų fotografės laukia dar vienas iššūkis, jei fotosesija rengiama lauke. Kol šuo neapibėgo visų kiemo kampų, visko neišuostė ir neišsidūko, maždaug pusvalandį fotografavimą galima pamiršti. Tuo metu keturkojui žmonės yra visai neįdomūs. Namuose daug paprasčiau – uždaroje erdvėje atsiskleidžia augintinio ir šeimininko ryšys. Šuns stebėjimo objektu tampa fotografas. Vieni keturkojai nori žaisti, draugauti, kiti ne, bet Elenai dar neteko sutikti tokio, kuris nenorėtų bendrauti. „Fotosesijoje dalyvaujame visi kartu – žaidžiame, dūkstame, voliojamės ant grindų ir smagiai leidžiame laiką“, – šypsosi ji.

Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos

Sunkiau su katėmis – su jomis nutinka įvairių kuriozų. Viena katė pasislėpė po lova, dvi valandas nepavyko jos iš ten išvilioti. „Bet vieną akimirką būna persilaužimas ir pasiseka padaryti gerą kadrą“, – teigia vilnietė.

Dažniausiai fotosesijose dalyvauja suaugusieji, o ne vaikai. „Viename kadre pagauti ir vaiką, ir gyvūną būtų labai nelengva. Ir vienus, ir kitus sunkiausia fotografuoti“, – sako fotografė.

Elenos žodžiais, jos darbas toks smagus, kad atvykusi fotografuoti puola bendrauti su gražiu šunimi ir tik vėliau susigriebia nesusipažinusi su šeimininkais.

Fotoobjektyve – ir karvė

E. Rutkauskaitei teko fotografuoti ir kitus gyvūnus – organizacijoje „Trys paršeliai“ įamžino triušius, ožkytes, paršelius, avytes ir net karvę. Karvė Zuika buvo labai jauki, visur sekiojo iš paskos.

Didžiulį įspūdį paliko arklio istorija – gyvulys buvo laikomas sunkiomis sąlygomis, jo kojos buvo sužalotos. Dabar jis sveikas, gyvena pas ūkininką.

Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos

Įdomi ir voverės istorija. Mažą voveriuką išgelbėjo darželio auklėtoja – voverė išmetė jauniklį ir jo nepasiėmė. Kol voveriukas augo, auklėtoja jį nešiodavosi rankinuke, nes negalėjo ilgesnį laiką palikti namuose vieno – reikėjo nuolat maitinti.

Elena tiki, kad jos darbas turi prasmę – padeda beglobiams gyvūnams. Vilnietė pataria neskubėti pirkti šuns ar katės be dokumentų – neretai tokie keturkojai nepateisina lūkesčių ir atsiduria gyvūnų prieglaudose. „Geriau paimkite auginti benamį. Padarysite gerą darbą ir turėsite ištikimą draugą“, – teigia E. Rutkauskaitė.


Savanorė Rutkauskaitė: sunkiausia fotografuoti vaikus ir gyvūnus

Projekto „Nebrisius.lt“ nuotraukos
+2