Gedimino kalnas. Kaltieji ieško kaltų

Gedimino kalnas
Gedimino kalnas
  © Edvard Blaževič

Būna katinai alpinistai. Užeina – kad ims ropštis aukštyn ir aukštyn! Tupi sau ant aukščiausios šakos, nudvės iš bado, bet žemyn – tai ne. Išgelbėti nesiduos, draskysis iš paskutiniųjų! Jėga nuleidus ant žemės, bus baisiai nelaimingi.

Bet gelbėjam, nes už juos atsakom. Mes juk už viską atsakom. „Islamo valstybė“ irgi už viską prisiima atsakomybę. Tik mūsų politikai neatsako už nieką. Kaip popiežiai – neklystantys, tupi sau aukštai, gyvuosius ir mirusiuosius teisia.

Gedimino kalnas ėmė griūti 2016 metų vasarį. Mums iš pradžių sakė, kad Kalną griauna opeliukų ir golfų „vibracija“ gatvėje. Per karus pliekė sunkioji artilerija, sugriauto bokšto nuotraukų pilnas internetas, bet ta „vibracija“ Kalno negriovė. Po karo dešimtmečiais gatvėmis važinėjo sunkusis transportas, bet „vibracija“ irgi Kalnui nieko nepadarė.

Algimantas Rusteika

Mums dar sakė – medžiai kalti, nes nuo vėjo irgi „vibracija“. Matot, tie medžiai buvo seni, galėjo griūdami pakenkti šlaitui. Bet nupjovė ne avarinius – nuskuto viską. Spaudoje publikuotos nuotraukos su rietuvėmis nupjautų kamienų. Visi sveiki, nei įtrūkimo, o apie kokį nors supuvimą iš vidaus nei nekvepia. O gal tai buvo „sovietiniai medziai“?

Gal, bet tikrai nebuvo „avarinių“. Tie medžiai atlaikė Anatolijaus uraganą ir 2010 metų škvalą, kai buvo „vibracija“ kaip per atominį karą. Ar kalta stichija, ar pareigūnai, jos poveikio dešimtmečiais nepastebėję? Ką pasakytumėt, jei gaisrą tiriantis specialistas parašytų išvadą, jog dėl gaisro kalta ugnis?

Nes mums kalba, kad šlaito slinkimą sukėlė lietūs. O kas sukėlė lietų – tai juk vyksta tyrimas! O dėl medžių tai specialistai paaiškino, kad jie – „ne prie ko“. O kai lemenom, kad jiems esant šlaitas negriuvo, o išpjovus nugriuvo – paaiškino, kad esat ne specialistai. Nes specialistai yra tie, kurie tvarkė Kalną, kol jis ėmė griūti.

Šiemet vasarį kultūros ministrė atsakingai pareiškė, kad buvo nesusišnekėjimas, visuomenės neinformavimas. Ir sutvarkius komunikaciją, problemos išsispręs. Visos pagrindinės grėsmės, anot jos, yra pašalintos. Situacija valdoma, stebima, kontroliuojama. Vyksta darbai, projektas parengtas ir bus vykdomas pagal kiekvieną suplanuotą žingsnį.

O kovą šlaitas vėl nudribo. „Viešuosius pirkimus darbams atlikti“ skelbė ilgai, iki šių metų pavasario. Kol įvyko konkursas, kol atplėšė vokelius, kol ką – jau ir vasaros vidurys. Vėl lietus Lietuvoj, neužilgo ruduo ir vėl liūtys.

Ir bus laikas ne darbams, o griūtims. Atrodo, kad jei pirmadienį karas ir reikėtų kariuomenei amunicijos, tai „viešuosius pirkimus šoviniams pirkti“ paskelbtų po poros mėnesių derinimo ir baigtų po metų.

Dabar mums sako, kad viską tuoj tuoj pradės tvarkyti. O 2018 metų birželio 1 dieną parengs ilgalaikę Gedimino kalno sutvarkymo strategiją. Kad žiemos Kalnas gali neatlaikyti ir dalis Aukštutinės pilies gali nugriūti – tai kam tada ir tų strategijų?

Sutapimas ar ne, bet Vilniaus pilių direkcija, atsakinga už sostinės pilių komplekso atstatymą, techninę priežiūrą, esamų ir atstatytų objektų ir teritorijos priežiūrą, bei dešimtmečius tvarkiusi Kalną, likviduota 2016 metais, prasidėjus griūčiai.

Kaltų seniai nebeliko, ponai. Liko tik Nacionalinis muziejus su savo nukamuota direktore, kuri apie kalnus nuraukia kaip apie debesis, bet viską išmano apie vibraciją. Nors pati dėjo didžiules pastangas tapti vienvalde Kalno šeimininke ir buvo didžiausia darbų iniciatorė.

Nuo 2010 metų prasidėjo Kalno gelbėjimo epopėja, kurioje šauniai sudalyvavo Nacionalinis muziejus, VĮ „Lietuvos paminklai“ ir UAB Projektavimo ir restauravimo institutas. Paskutinis medis buvo nukirstas 2013-aisiais. Pinigai įsisavinti, to meto spauda pilna pačių tvarkytojų ir jų draugelių žiniasklaidoje tekstų apie šauniai atliktą Kalno gelbėjimo operaciją.

O po keleto metų Kalnas ėmė griūti. Ir klausiat specialistų, kas kaltas? Tai juk visi iki vieno jie patys prie to prisidėjo! Kalno tvarkyba užsiima tie, kurių veikla ir neveikimas griūtis sukėlė. Ir pagrindinis rūpestis – kaip nuslėpti tikrąją padėtį ir atsakomybę begaliniais pliurpalais.

Apklijavo Kalną lipnia juosta ir laukė pavasario. Iki balandžio pabaigos žadėta parengti projektą, o gegužę pradėti darbus. Baigiasi birželis – nepadaryta nieko. Tvarkomi popieriai, popieriai ir dar kartą popieriai. Lūžtančias šlaito sijas apraišiojo lenciūgėliais ir lynais, atseit „sutvirtino“. Tai viskas, ką pavyko nuveikti per pusantrų metų.

Ir štai, pagaliau! – nenormaliai daug besišypsantis viceministras per teliką mums pasiskolintu tušinuku rodo paveiksliuką, kaip per Kalno viršaus smėliuką vidun patenka vandenukas. Ir paaiškina, kad dėl to ir griūva Kalnas.

Algirdas Kaušpėdas, suraukęs antakius, reikliai pasiteirauja, ar numatytos suvaržymo stygos atlaikys naujas šimtatones apkrovas senovės kūrybai ant Kalno tęsti? Ir linksmuolis ministras linksi galva – spręsim, matysim, atlaikys viską, ką tik reikia.

Stojasi klausimas – o ar per tuos šešis šimtmečius nelijo, nesnigo ir vandenukas nepatekdavo į Kalną? Ir per tuos dvidešimt penkerius nepriklausomus to niekas nepastebėjo? Bet Kalnas kažkaip vandenuką atlaikė, kol šlaitus tvirtino medžių šaknys.

Beje, už Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies priežiūros darbus Lietuvos nacionalinis muziejus 2013 metais geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurse apdovanotas Didžiuoju prizu. Ir lietaus kanalizacija tada buvo sutvarkyta. Tai kaip čia taip, ponai?

Gedimino kalnas

Kiekviena kaimo bobutė, pažiūrėjusi į Kalne žiojinčią slibino šypseną, pasakytų, kad išpuvę dantys – šlaitą tvirtinantys rostverkai ir poliai – sulūžę. Ir sulūžti galėjo tik dėl per didelės apkrovos, kurios negalėjo atlaikyti. Kuri ne nuo dangaus nukrito, o buvo dešimtmečiais vykdomų atstatymo darbų pasekmė. Kas šlaito tyrimus darė, kam tai privalėjo už atlyginimą rūpėti?

Šiaip tai ne kalva, o Lietuvos simbolis. Gedimino stulpus per sovietmetį ant tvorų piešdavom. Ar kas galėtų įsivaizduoti, jog ėmus griūti Kremliui, Laisvės statulai ar Siono kalnui per pusantrų metų realiai nieko nebūtų nuveikta? Kad kitą dieną nebūtų vieton atlėkę prezidentai ir po savaitės nebūtų aišku, ką kam daryti?

Gyvenam ne Marse. Visos klaidos, nesąmonės ir nelaimės turi vardus, pavardes, asmens kodus, pirštų antspaudus, DNR ir sąskaitas banke. Sakot, vandenukas patenka į Kalną – kur lietaus kanalizacija, kas ją įrengė, derino, sutvarkė, pasirašė ant atliktų darbų apmokėjimo aktų, kas eksploatavo ir neužtikrino, kad ji veiktų?

Rostverkas ir poliai sulūžo – kas skaičiavo apkrovas, konstrukcijų ir grunto atsparumus, kas rentė ant šiukšlių krūvos, virš stataus šlaito tūkstanttonius statinius, kur projektai ir skaičiavimai, parašai, leidimai? Ar darbai atlikti pagal projektus, o gal iš viso vykdyti be leidimų ir projektų? Ar kas nors už ką nors šioje šalyje yra atsakingas?

Nejaugi komisijos sudaromos ir randa kaltus seniūnijų klerkus tik dėl be reikiamų suderinimų pastatyto tuliko? Kur didieji kovotojai su alkoholiu ir kultūros išlaidų karpytojai, šildymo brangintojai? Kur drąsiosios opozicijos deputatų komisijos, per vieną naktį sudarytos ieškant kaltų dėl Gretos Kildišienės kailinių ir mašinėlės?

Jei Prezidentė būtų Gedimino kalnui skyrusi bent 10 proc. dėmesio, kurį pašventė per naktis savo neapkenčiamiesiems sunaikinti ar Vijūnėlės dvarui griauti, viskas seniai būtų sutvarkyta, o kaltieji kastų griovius iki pensijos be teisės sugrįžti į valstybės tarnybą.

Saulius Skvernelis su ministrais ir ekspertais apžiūrėjo Gedimino kalną

Teletabiai atsibudo. Didingos delegacijos žirglioja po Kalną, pro visur švarkuotas fizionomijas rodo, galgi reitingai vėl susistos! Susirūpinęs meras skelbia ekstremalią situaciją, ką reikėjo daryti jau pernai. Tik tada meras nusprendė, kad jokio pavojaus nėra, o dabar susirūpino, kad atsitikus bėdai neliktų kaltas. Todėl kreipiasi į prokurorus, kad kitus kaltuosius atkastų.

Jei Šimtmečio proga Gedimino pilis nugriūtų, kas nors gal imtų keistis? Gal tada kas nors šioje valstybėje susiprotėtų, atsibustų, atsimerktų ir ką nors pamatytų? Suvoktų, kas darosi ir pareikalautų, kad to nebesidarytų? O gal tik skubiai likviduotų kokią Kultūros komisiją ar ministeriją, kad niekam sėsti nereikėtų?

O kur gi mes su jumis, brangūs Lietuvos žmonės? Rankos spaudžia vėliavas, rašo nelabai lygias raides greitosiomis sumeistrautuose transparantuose, eisim į gatves? Ne, tai juk ne vyro teisė ženytis su vyru, ne gyvūnėlių skriaudimas ar penkiolika pilietybių, kam tai rūpi? Nuomininkai ir baudžiauninkai nesirūpina šeimininko rūmais. Mes čia svetimi.

Ne kaimynų tankai, islamistai su savivarčiais ar batkos atominė yra didžiausia grėsmė, o mes patys. Ar būna didesnė gėda, kai apie valstybę sakoma – ne užkariavo, o pasidalino? Tai ištinka, kai visiems – ir valdovams, ir bajorijai, ir baudžiauninkams – ant valstybės likimo nusispjaut. Kada visi joje esam svetimi.

Gedimino kalnas