Jaunoji dizainerė Korsakaitė: tada mano galvoje nušvito lemputė – tai yra TAI!

Kamilė Korsakaitė
Kamilė Korsakaitė
  © Edvard Blaževič

„Labai įdomu buvo sužinoti, kad žmonės mąsto, daro, kuria visiškai kitaip, todėl ir norėjau po studijų išvažiuoti į užsienį. Dabar kuo daugiau keliauju, tuo labiau man Vilnius patinka. Myliu šitą miestą ir šitą šalį. Čia viską žinai, čia gyventi patogu ir netrukdo kiti veiksniai – bandymas išlikti, išgyventi, pritapti, todėl galiu laisvai atsidėti kūrybai, apmąstymams“, – jauna kūrėja Kamilė Korsakaitė kol kas komfortiškai jaučiasi pažįstamoje aplinkoje. Ši merginą ir padrąsina. Neseniai Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ septintąkart atidaryta „Jaunojo dizainerio prizo 2017“ paroda ir apdovanoti šio konkurso laimėtojai. Kamilė yra viena jų.

„Man pačiai tai yra stebuklas“

Ne atsitiktinumas, kad konkursuose dabar laimi idėjos, kur kas nors sujungiama, perdirbama, permąstoma. Anksčiau dizaineris jautėsi atradėju, o kaip yra dabar, ką sako tik studijas baigę dizaineriai? Esate kitų sukeltų pasaulinių ir ekologinių problemų sprendėjai?

Daugiafunkciškumas – gal tai dabar yra dizainas? Sugalvoti kažką naujo ar inovatyvaus ganėtinai sudėtinga, nebent bendradarbiaujant su inžinieriais.

Tiesa, dažniausiai Dailės akademijoje vyksta esamų objektų perkūrimas, pritaikymas arba esamų problemų sprendimas. Jeigu pavyksta ką išspręsti, jausmas būna labai geras.

Ką sprendėte, kurdama baigiamąjį bakalauro studijų darbą, kuris laimėjo ir pagrindinį konkurso prizą? – K. Korsakaitė įvertinta produkto dizaino kategorijoje už sagčių rinkinį UNIT'E. Septynios UNIT'E (Kamilės bakalaurinio darbo vadovė docentė M. Kibildienė) jungimo detalės leidžia automobilių pramonėje neperdirbamus saugos diržus pritaikyti gaminant rankines, kuprines, krepšius ar smulkesnius aksesuarus.

Laisvalaikiu mėgstu kurti įvairius daiktus. Vis susidurdavau su furnitūros (jungties) problema. Kuriant baigiamąjį bakalauro darbą, man buvo svarbu, kad tai nebūtų tik dar vienas daiktas. Norėjau, kad jis spręstų kažkokią problemą ir būtų „protingas“, skatintų antrinį panaudojimą. Iš pradžių galvojau apie gyvūnėlius ir augaliukus, žodžiu, ekologines problemas.

Kaip automobilių diržai staiga į šiuos apmąstymus įsipaišė? Kaip atėjo ši informacija, kad automobilių pramonėje diržai nėra perdirbami?

Man pačiai tai yra stebuklas! Žmonės, su kuriais daugiausia bendrauju, mano draugai ir kursiokai, beprotiškai domisi automobilių dizainu.

Nuolatos apie tai šnekame, turbūt kažkaip iš kalbos išėjo informacija apie automobilių saugos diržus. Tada mano galvoje nušvito lemputė – tai yra TAI!

Saugos diržai yra absoliučiai ergonomiškas daiktas. Jų lengva gauti, ir nemokamai. Jie yra geros kokybės, bet neperdirbami. Taigi problema yra.

Kur jie galiausiai atsiduria, kur juos pati rankiojote?

Paskambinau į automobilių sąvartyną Minsko plente. Šiaip jau nesugalvotum į sąvartyną važiuoti, ten buvau pirmąkart. Patirtis labai įdomi.

Mane sutiko įsileisti, jiems netgi buvo smagu: atvažiavo mergaitė ir čia kažką nori daryti. Tebuvau viename sąvartyne, kur visus diržus, kurie buvo nesupeliję, išsipjoviau. Ten yra gal „niolika“ angarų, vieną visiškai „apiplėšiau“. Kai nuėjau į kitą, jame man neleido diržų išsipjauti, nes juos naudoja varikliams iškelti. „Mes tau tikrai neduosim, tai yra aukso vertės daiktas“, – paaiškino darbuotojai.

Pasirodo, saugos diržai vis dėlto yra naudojami. Internete galima rasti, kad iš jų kuriami lauko baldai. Diržų medžiaga yra lengvai valoma ir tvirta, taigi tinkama visokiomis „agresyviomis“ sąlygomis. Turbūt įsigilinus galima atrasti dar daugiau dalykų, neperdirbama ir automobiliuose naudojama tekstilė bei plastikas. Net neabejoju, galima rasti būdų, kaip juos panaudoti ar pritaikyti.

Taigi susirinkote diržus, o kodėl iš jų kūrėte būtent kuprinę ir sagtis?

Mane domina ir drabužių dizainas, ir aksesuarai. Laisvalaikiu mėgstu draugams ir sau siūti kuprines, delnines, penalus. Nuolatos važinėju į siuvimo reikmenų parduotuvėles ir susiduriu su jungimo dalių, užtrauktukų problema.

Vartai, vartai tam skirtus katalogus, o juose dažniausiai kičas. Jeigu neužsakai megatiražo, tada labai sunku gauti unikalių detalių. Taigi, atradusi problemą, nusprendžiau daryti furnitūrą, jungiamąsias detales. Ir siaubingai prie to strigau! Tik visai netyčia atsirado automobilių saugos diržų, o paskui viską žiauriai greitai padariau, kai gavau nemokamą ir labai kokybišką žaliavą.

Taip pat sukūriau sagtis – jungtis. Dariau jas kuo abstraktesnes, kuo mažiau charakteringas, kad jos galėtų atskleisti žmogaus pirminę idėją ir, ja naudojantis, galima būtų sukurti kuo įvairesnių formų. Ištyrinėjau pritaikomiausius jungimo būdus ir kodėl jie tokie yra. Greito atidarymo sagtis (quick release) – pati populiariausia, turbūt kiekviena patogi ar sportinė kuprinė ją turi. Tokia sagtis yra labi tvirta, nepaslanki jokiomis kryptimis, taigi neatsisegs.

Man sunkiausia užduotis buvo sugalvoti, kaip tokią sagtį padaryti kitaip. Sukurta forma jau yra tobula, daugybę metų taikoma. Manau, ką padariau, yra dar tobulintina, bet visai šaunu ir unikalu. Bijau, būtų klaida paleisti šitą idėją. Man reikės su kažkuo pasišnekėti, nuo ko man dabar reikia pradėti. Pabaigęs akademiją, esi absoliučiai vienas, sėdi ir galvoji, kur eiti ir ką daryti? Anksčiau buvo lengva, galėjai su dėstytojais ir kursiokais pasišnekėti. Dabar suprantu, kaip svarbu turėti komandą.

„Buvau„ užsibūrusi“ idėja važiuoti į užsienį“

Pokalbio pradžioje prasitarėte, kad iškart mokslų netęsite. Kodėl?

Šiuo metu magistro studijų nelabai planuoju. Galvoju, kad reikia pabręsti, susitupėti, atsakyti į vidinius klausimus, kas aš per kūrėjas esu, – sakė Vilniaus dailės akademijoje produkto dizaino bakalauro studijas šią vasarą baigusi mergina.

Diskusijose apie kūrybingumą ir originalumą teigiama, kad dabartinės mokslo įstaigos suteikia žinių, daug ko mus išmoko, bet kartu unifikuoja mūsų mąstymą, požiūrį ir išraišką. Aplinka vėliau iš mūsų reikalauja išskirtinumo, būti originaliems. Kas Jums padeda, kurie kūrėjai įkvepia ieškoti savitumo?

Sėkmė, kai sugebi išsiskirti, tapti unikalus tarp visų kūrėjų, esamų estetikos krypčių ir daiktų. Kai esi Dailės akademijos pirmakursis, galbūt ir nesijaučia, kad kiekvienas yra kitoks, nes dar tik bando raidę prie raidės pridėti, kampą su kitu kampu suderinti. Bet jau ketvirtame kurse labai aiškiai junti ir matai, kad šitą sukūrė būtent tas žmogus. Tai yra nuostabu.

Mane labiausiai inspiruoja Ettore Sottsass. Tai yra italų dizaineris, įvairių disciplinų menininkas – interjero, iliustracijų, tapybos, produkto, aksesuarų kūrėjas. Jo estetika labai specifinė. Jis iki šiol inspiruoja žmones. Turbūt visi mano kursiokai per savo prezentacijas šią pavardę yra minėję. Tai yra visomis prasmėmis absoliučiai unikali persona. O kasdien mane įkvepia įvairūs dalykai – tapyba, muzika, jos supančios subkultūros, bet labiausiai – žmonės.

Automobilių saugos diržai padėjo sukurti baigiamąjį darbą, bet automobilių neišgirdau minint tarp įkvepiančių objektų. Pati vairuojate, domitės autodizainu?

Dar labai neseniai tapau vairuotoja. Mane supantys žmonės domisi automobilių dizainu, tiesiog norom nenorom apie tai turiu išgirsti. Renkantis pirmą automobilį, man buvo svarbu, kad būtų keturi ratai ir galėčiau jį vairuoti. Dizainas tikrai nerūpėjo, nes automobilį gavau dovanų, tuo labai džiaugiuosi.

Kur vyks Jūsų minėtas brendimo ar apmąstymų procesas – Lietuvoje ar užsienyje?

Mokslo metų pradžioje buvau užsibūrusi idėja važiuoti į užsienį, galbūt ten atlikti praktiką (apie magistro studijas kažkodėl išvis negalvojau). Pagal „Erasmus“ studijų mainų programą buvau išvažiavusi penkiems mėnesiams į Olandiją, Roterdamą.

Tas laikas man davė neįtikėtinai daug – pakeitė mąstymą ir požiūrį netgi į kasdienius dalykus, ne tik į kūrybą ir kūrėją. Labai įdomu buvo sužinoti, kad žmonės mąsto, daro, kuria visiškai kitaip, todėl ir norėjau po studijų išvažiuoti į užsienį.

Dabar kuo daugiau keliauju, tuo labiau man Vilnius patinka. Myliu šitą miestą ir šitą šalį. Čia viską žinai, čia gyventi patogu ir netrukdo kiti veiksniai – bandymas išlikti, išgyventi, pritapti, todėl galiu laisvai atsidėti kūrybai, apmąstymams.

Jūsų studijų pabaiga sutapo ir su „Jaunojo dizainerio prizas“ konkursu, kur pelnėte apdovanojimą. Tai irgi skatina likti?

Šituo laimėjimu labai džiaugiuosi, nes mano projektas UNIT‘E gavo, kaip sakoma, šviesos, todėl tikiu, kad jis man padės toliau judėti. Bet negaliu pasakyti, kad tai labai sureikšminu. Man daug svarbiau buvo per „Kultūros naktį“, kai „Titanike“ įvyko parodos atidarymas, bendrauti su lankytojais. Norėjau su visais žmonėmis pasišnekėti, jų nuomonės man buvo beprotiškai svarbios ir įdomios.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje vyksta šitas ir daugiau su dizainu susijusių renginių kaip Dizaino savaitė, Gero dizaino apdovanojimai, daug kūrybinių dirbtuvių. Mūsų šalies dizaino apdovanojimų reitingai yra labai aukšti ir dar auga dideliu greičiu. Mane žavi ir pagreičiai, ir žmonės, kurie tai daro. Turime beprotiškai daug profesionalų kūrybininkų ir dizainerių.

Tai vienas iš dalykų, kodėl man Vilniuje jauku ir smagu gyventi ir dirbti. Čia nuolatos susiduri su pažįstamais, vyksta idėjų rotacija, mainai. Apdovanojimas – svarbu, bet bendravimas su žmonėmis labiausiai inspiruoja, skatina ir motyvuoja, – atskleidė pagrindinį „Jaunojo dizainerio prizo 2017“ apdovanojimą produkto dizaino srityje pelniusi dizainerė K. Korsakaitė. Šį konkursą septintus metus organizuoja Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras.

Jaunoji dizainerė Korsakaitė: tada mano galvoje nušvito „lemputė“ – tai yra TAI!

Kamilė Korsakaitė
+10