Ar jau ateina krizė?

Spygliuota viela prie Europos Centrinio Banko (ECB) būstinė Frankfurte (Vokietija)
Spygliuota viela prie Europos Centrinio Banko (ECB) būstinė Frankfurte (Vokietija)
  © SCANPIX

Lietuvoje vėl prasidėjo kalbos, kad ateina krizė, todėl reikia elgtis atsakingai ir taupyti. Žinia kaip iš giedro dangaus, nes iki šiol nelabai kas garsiai apie tai kalbėjo. Tad pabandykim paanalizuoti kelis scenarijus, iš kur ta krizė gali materializuotis.

Bendrai apie krizę kalbėti kol kas, atrodytų, nelabai yra ko. Didžiausią neapibrėžtumą pasaulyje kelia geopolitiniai gaisrai. Nors Europoje jie lyg ir aprimo, tačiau bendrąja prasme aktyviai dega daug kur – nuo Arabijos pusiasalio ir viso Vidurio Rytų regiono iki rytinių NATO sienų. Tad krizė tikrai gali ateiti, jei vienas ar kitas lyderis imtųsi drastiškų veiksmų. Tačiau tokių įvykių sukeltą krizę ir jos pasekmes prognozuoti itin sunku – net realiai neįmanoma.

Tautvydas Marčiulaitis

Kitas krizės židinys gali būti Kinijos ekonomikos lėtėjimas ir potencialios šio proceso, kartu su krintančiomis žaliavų kainomis, pasekmės besivystančioms valstybėms. Esmė tai, kad Kinija yra didžiausia prekybos partnerė ne tik daugeliui Azijos valstybių, bet ir labai svarbi rinka Europos bei JAV eksportuotojams. Todėl lėtėjantis jos ekonomikos augimas techniškai gali sumažinti viso pasaulio ekonomikos aktyvumą ir kirsti per prekybą.

Tačiau vėlgi, įvertinus Kinijos dydį ir dabartinę padėtį, net ir iki 2–4 proc. sumažėjęs augimas reikštų išliekantį itin didelį vartojimą bei importuojamos produkcijos poreikį. Taip, gali sumažėti, pavyzdžiui, infrastruktūros plėtros mastai arba sumažėti investicijos į inovacijas. Bet istoriškai tokie veiksniai plataus masto krizių dažniausiai nesukelia.

Paskutinis iš rimčiausių pavojų pasaulio ekonomikai yra desinchronizacija tarp finansų rinkų bei realios ekonomikos. Kalbant paprastai, dėl centrinių bankų nuo 2008-ųjų vykdytos monetarinės politikos labai smarkiai kilo finansų rinkos, kai tuo metu reali ekonomika stovėjo vietoje.

Kaip bebūtų, finansų rinkos yra tik išvestinis realios ekonomikos produktas. Jeigu jos nėra šeriamos pinigais iš išorės (kas vyksta pastaruosius 10 metų), ilguoju laikotarpiu juda pagal tai, kaip sekasi realiai ekonomikai. Kadangi injekcijos iš centrinių bankų kėlė finansinių aktyvų kainas, per tą dešimtmetį finansų rinkos gerokai atsiplėšė nuo realios ekonomikos.

Todėl dabar, besibaigiant pigiems pinigams, realios ekonomikos ciklas privalo ir vėl sinchronizuotis su finansų rinkomis. Kas reiškia, kad finansinių aktyvų kainos gali kristi. Ir pirmiausiai gali kristi istoriškai saugiu užutėkiu laikytų valstybinių obligacijų kainos. Nes nemokami pinigai iš centrinių bankų, kartu su nulinėmis palūkanomis, šių aktyvų kainas nuvarė iki teorinių maksimumų. Kas reiškia, kad jas, jei tik atsiranda rizika, apsimoka išparduoti pirmoje eilėje, siekiant neprisiimti per didelės rizikos.

Todėl tuo momentu, kai rinka patikės, kad nulinių palūkanų era baigėsi ir vėl grįžtame prie normalaus režimo, kartu su 2–5 proc. siekiančia metine infliacija, daugelio valstybinių obligacijų kainos pradės smarkiai kristi, kas gali sukelti didelių problemų pensijų fondų, finansinių institucijų, draudėjų ir kitų šias obligacijas masiškai perkančių juridinių asmenų gretose.

Bet vėl kalbame tik teoriškai. Visi šie scenarijai yra tik spėjimai, kas bus, jei viskas baigsis labai blogai. Tačiau jokio realaus stipraus pagrindimo jie neturi. Į tuos spėjimus dėmesį kreipti reikėtų, tačiau jų reali įtaka ir pasauliui, ir Lietuvai visiškai neaiški. Tad turbūt pradėti reikėtų nuo teorinio modeliavimo, kurios vietos mūsų valstybėje silpniausios, ir kur patirtumėme daugiausia žalos, o ne nuo pareiškimų, kad jau viskas, laukit.

Tokie paaiškinimai gali turėti neigiamą įtaką ekonomikai, nes formuojami neigiami lūkesčiai, dėl kurių teoriškai gali mažėti vartojimas bei investicijos. Juo labiau kad pasisakymai be taktinio ir strateginio plano, kokie veiksmai bus vykdomi, jei ta krizė materializuosis, yra tiesiog gąsdinimas be naudos.

Iš kitos pusės nors prielaidų baimintis tuoj užklupsiančios krizės kol kas kaip ir nėra, nuosekliai pradėti kalbėti apie pasiruošimą krizei, kuri kažkas ateis, tikrai nėra blogai. Nes kažkada krizė tikrai įvyks, lieka tik atviras klausimas, kada. Dėl to turėti planą ir nuosekliai ruoštis verta. Tačiau tuščias kalbėjimas, kuris labai primena tiesiog gąsdinimą, naudos gali padaryti mažai kam.