Savo kaime pranašu nebūsi

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
  © Edvard Blaževič

Paklausiau Björno von Sydowo, buvusio Švedijos Riksdago (2002-2006) pirmininko ir gynybos ministro (1997-2002), kas nutiko Švedijos socialdemokratų partijai. Dabar ji vos laikosi balne. Jo atsakymą mūsiškiai „socialdemokratai“ turėtų įsikalti į galvą šiandien ir per amžių amžius: „Mes esame per atsargūs. Ir mes, kaip socialdemokratai, nesugebame prisitaikyti prie globalios ekonomikos. Mes per mažai socialdemokratai“. Paklausiau, ar ne pats laikas jau būtų atsitokėti, nes atsitiks kaip ir su Lietuvos socialdemokratais, mat taip kristi į dugną reikia mokėti. Atsakymas: „Taip, laikas imtis iniciatyvos“.

Įdomu, kokį atsakymą gautume iš naujojo LSDP pirmininko Gintauto Palucko, ar jis bent žino priežastis, dėl kurių žlunga Lietuvos socdemai, ir ar žino, kaip susigrąžinti socialdemokratiją globalios ekonomikos sąlygomis? Manau, kad nežino, nes niekur nesu girdėjęs ar skaitęs jo minčių šiomis svarbiausiomis LSDP temomis, jau nekalbant apie veiksmų planą. Nežino ir LSDP frakcija Seime. Už šį nežinojimą ir socialdemokratijos farsą Lietuva – mes visi, kuriems rūpi kairioji ideologinė darbotvarkė, kuriems kairumas siejasi su socialine atsakomybe visiems ir su socialiniu solidarumu – moka vis naujomis gelbėtojų armijomis. Taip teisėti visuomenės lūkesčiai virsta visišku nusivylimu moralia politika.

Kas belieka? Mauti iš Tėvynės. Šioje vietoje tiesiog privalau pasidalinti dešiniųjų intelektualo Vladimiro Laučiaus taiklia įžvalga jo komentare („Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną?“): „Valstiečiai” ir jų premjeras šiuo atžvilgiu yra kone didžiausi politiniai dviveidžiai ir savo rinkėjų lūkesčių išdavikai per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją. Istoriją, kurios beveik kiekvieni rinkimai yra nesėkmingas piliečių mėginimas pakreipti valstybės politiką į socialiai jautrią kairę ir kurios beveik kiekviena Seimo kadencija yra sėkmingas valdžios mėginimas nusispjauti į šias naiviai besikartojančias piliečių viltis. Kairiosiomis besiskelbiančios partijos Lietuvoje puikiai sugeba reikiamu laiku išsižadėti savo ideologijos ar rinkiminių pažadų. 1992-aisiais rinkimus triuškinamai laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) darbo interesams nė iš tolo neatstovavo, už ką rinkėjai ją skaudžiai nubaudė 1996-aisiais. Artūro Paulausko Naujoji sąjunga 2000-aisias puikiai pasirodė kairiųjų rinkėjų pastangomis ir tuoj pat juos nuvylė, kartu su LDDP laikydamasi neoliberalaus kurso. Algirdas Brazauskas tada atvirai aiškino, kad socialdemokratija tėra viso labo „liberalizmas iki tam tikros ribos”.

Jeigu G. Paluckas ir jo ideologiškai neįgali komanda sąžiningai nesugeba atsakyti į esminius LSDP išlikimui klausimus, siūlau pasikviesti pagalbon apžvalgininką V. Laučių – ir visai nesvarbu, kad jis dešinysis. Kai tokių gilių pastebėjimų tema „priežastis-pasekmė -kuo imtis“ socialdemokratai paprasčiausiai nesugeba pagimdyti, tai, anot V. Laučiaus, „momentas atsisukti į kairiuosius rinkėjus negrįžtamai praleistas (sėkmės naujajam LSDP vadovui)“.

Jeigu LSDP atgaivinimo klausimas paliekamas tik sėkmei ir vilčiai, net esama galinga organizacinė struktūra nepadės merdinčiai partijai atgaivinti. Tereikia pasižiūrėti į 2016 metų Seimo ir LSDP pirmininko rinkimų rezultatus, idant suprastume, kad pusė LSDP narių tiesiog nedalyvauja rinkimuose, tai ką kalbėti apie simpatizuojančius ir laukiančius kairiosios manos iš dangaus? Simpatijos partijai pastaruoju metu tai kyla, tai krinta, lyg lekiant amerikietiškais kalneliais. Tai reiškia ne ką kita, kaip šansą LSDP atsigauti. Žmonės akivaizdžiai nusivylę, jie liko apmauti – telieka ištiesti jiems ranką. Bet, o, tačiau, ta ranka apsikabinusi grimztantį žaliavalstiečių akmenį, traukiantį paskui save į dugną ir LSDP.

Kad taip įvyks, perspėjau partijos vadovus dar jiems sprendžiant, ar dalyvauti koalicijoje su LŽVS. Taip ir įvyko. Šiandien LSDP atitikmuo yra Darbo partija (DP), dingusi iš horizonto kaip tik dėl bendradarbiavimo su savižudiška LSDP ir jos vadovų politika, neturinčia nieko bendro su kairiąja mintimi. Žinoma, prisidėjo „juodoji buhalterija“, bet tai tik detalės. V. Laučius teisus teigdamas, kad tūlas lietuvis rinkėjas lengvai toleruoja korupciją, politikų apsimelavimus, skandalus, bet niekada – išdavystės.

LSDP kartu su visomis ant kairiojo žargono jojusiomis ar jojančiomis partijomis išdavė kairiąją idėją. Aišku, globalios ekonomikos, kiečiausios pasaulinės konkurencijos sąlygomis socialdemokratinio šiltnamio sukūrimas – veik misija neįmanoma, tačiau tokiu atveju bent būtina suvokti politinio pragmatizmo ribas. Tai yra riba, kurią peržengus, partija išduoda savo rinkėją bei esminius ideologinius principus. Taip LSDP atsitiko bendradarbiaujant su DP ir TT, tai pasikartojo ir pasirinkus koaliciją su žaliavalstiečiais.

Šioje vietoje labai tinka Švedijos socialdemokrato B. von Sydowo pastebėjimas apie socialdemokratinės iniciatyvos susigrąžinimą. Pirmas toks žingsnis LSDP būtų pasitraukimas iš koalicijos su LŽVS. Žinoma, po pritarimo Darbo kodekso reformai, po PVM panaikinimo šildymui, po atsisakymo įteisinti partnerystę ir neadekvačios antialkoholinės politikos, po Mindaugo Basčio ir Artūro Skardžio skandalų, nenuostabu, kad naujas LSDP pirmininko veidas rimtų pokyčių partijai neatnešė.

Naujas politinis veidas už Seimo ribų, neturintis jokios įtakos Seimo LSDP frakcijos politikai, vilčių nesuteikia. Vienintelis būdas G. Paluckui atgaivinti partiją – ne tik griebtis buvusios „Delfi“ žurnalistės pagalbos ryšiams su visuomene, bet iš esmės pritraukti kairiuosius intelektualus. Savikritiškai išanalizavus LSDP nesėkmės priežastis, būtina formuluoti LSDP atgaivinimo veiksmų planą, remiantis socialdemokratine pasaulėžiūra visose socialdemokratijai svarbiausiose srityse.

Akivaizdu, kad senoji LSDP frakcija Seime jau seniai prarado gebėjimą peršokti per savo nuosavą bambą, jos politinių žaidimų taisyklės bei patirtys nebetinka šiandienos situacijai spręsti. Tai reiškia, kad jie gyvena LSDP nenaudingoje virtualioje tikrovėje. O jeigu tokių intelektualų socialdemokratai neturi, tai kodėl nepasikvietus V. Laučiaus? Būtų bent vienas gebantis artikuliuotai pasakyti, kad karalius nuogas, ir paaiškinti to nuogumo priežastis. Kai tai sako socialdemokratas, žinia, savo kaime pranašu nebūsi.

Autorius yra LSDP narys.