„Dirbtinė vagina“ ir Putino monologas

Antanas Manstavičius
Antanas Manstavičius
© Edvard Blaževič

Sunku sugalvoti įtaigesnę dabartinio režimo padėties alegoriją. Lyderis sėdi jo autoritetą diena iš dienos transliuojančios televizijos studijoje, savo nejudriu veidu prikaustęs kamerų – ir milijonų žiūrovų – dėmesį. Rankoje tušinukas, šalia padėtas bloknotas – tuoj kažką užsirašys, išklausys iš už šimtų ar tūkstančių kilometrų atskriejusį maldaujančio tono klausimą ir demonstruodamas visagalybę nuramins eilinį pavargusį, grubokų manierų didžiosios šalies gyventoją. Tačiau sustabdytas kadras anaiptol ne orus, koks turėtų būti, jis komiškas – ekraną Vladimirui Putinui tenka dalytis su spontaniškai iššokusiu klausimu: „Kodėl ant jūsų stalo dirbtinė vagina?“

Tai tėra ironiškas internetinis vaizdelis. Tačiau realybė tokia, kad į tiesioginį valstybinės Rusijos televizijos eterį ketvirtadienį prasisunkė dešimtys ironiškų klausimų, skirtų „nepakeičiamam“ šalies lyderiui. Kažkas sugalvojo tiesioginės transliacijos metu priimti ir atvaizduoti trumposiomis žinutėmis siunčiamus klausimus, kažkam pasirodė, jog tai būtų gera mintis, kažkas greičiausiai pamiršo, jog žinučių srautą reikia kruopščiai prižiūrėti. O galutinis rezultatas tiesiog realiu laiku apaugo naujų ir dar aštresnių pašaipų sluoksniu.

V. Putino klausimų - atsakymų konferencija

To sau negalėtų leisti, ko gero, nė vienos rimtesnės televizijos laidos kūrėjai. Nei Rusijoje, nei Vakaruose, nei kur kitur. Suteikti nesušvelnintą balsą kitapus ekranų snaudžiančiai nematomų žmonių masei – tai šauktis nesėkmės. Nes autentiški žmonės būna visokie – ir rimtai svarstantys apie žmogiškosios egzistencijos esmę, ir sąmoningai besistengiantys nustebinti ar šokiruoti, ir pasirengę pirma pasitaikiusia proga aplinkiniams papilti tamsiausius, neįsisąmonintus dvasios juodulius. Ir Egidijus Dragūnas, kalbėdamas tiesioginiame eteryje, yra nuoširdus ir nesuklastotas – tačiau mes juk žinome, kuo tai gali baigtis.

Tačiau dabartiniam Rusijos lyderiui ir jo sukurtam režimui, panašu, reikalinga tam tikra autentika, ar veikiau jos pakaitalas. Ir gal dėl to šiame pramanytame, siurrealistinių potėpių turinčiame spektaklyje – „Putino tiesioginėje linijoje“ – atsirado vietos eksperimentui su SMS žinutėmis.

reklama

Tai, ką valstybiniai Rusijos žiniasklaidos kanalai metai iš metų mėgina konstruoti kaip supratingo ir atjaučiančio lyderio dialogą su kenčiančia, vargų prispausta, bet vis dėlto šviesia ateitimi tikinčia liaudimi, jau seniai išsigimė į iškreiptų atspindžių teatrą. Į nusibodusį, nežabotame cinizme skęstantį monologą, kuriame „Gerasis Caras“ tariamai kalbasi su „liaudimi“ apie (dažnai „blogųjų bojarinų“, įvairaus plauko valdininkų, sukeltas) bėdas, tačiau iš tikrųjų nepailsdamas jau pusantro dešimtmečio į televizinį veidrodį beria iš anksto parengtus atsakymus bei kažkur jau girdėtus propagandinius melus. Rusijos žiūrovų akivaizdoje sistema kasmet iš naujo ramina save ir garantuoja sau tolesnį klestėjimą.

Tačiau už daugelio V. Putino atsakymų slypi gerokai kartesnė realybė, ir jis pats tai nevalingai išduoda, vos tik ima juokauti sau būdingu nemaloniai aštriu, sunkios vaikystės pokariniame Leningrade užgrūdinto sovietinio saugumiečio humoru. Bene geriausiai, kone genialiai, tai šiemet savo tekstine transliacija atskleidė žymus rusų tinklaraštininkas Ilja Varlamovas. „Klausytis 60-70 vieno tipo klausimų ir ypač atsakymų jums, žinoma, būtų sunku. Todėl aš, taip jau nusprendžiau, šiandien jums padirbėsiu vertėju“, – rašo jis, daugžodžiauti mėgstančio prezidento atsakymus sutraukęs į lakoniškus apibendrinimus to, kas dažniausiai lieka tarp eilučių.

„Kaip laikosi mūsų armija Sirijoje?“, – I. Varlamovo versijoje klausia vyriškis iš Sergijevo Posado. „Vaikinai šaunuoliai, mes ant jų naujausią ginklą bandom. Jo pagalba organizuosim taiką visame pasaulyje“, – nuskamba ironiškas Putino-Neputino atsakymas. „Ar kada nors bus pastatytas tiltas į Sachaliną?“ – klausia „Tiesioginės linijos“ vedėjas. „Visus Stalino planus mes jau pakėlėme iš archyvo. Galbūt ir tiltą pastatysim“, – neva atsako prezidentas. „Gyvename apgriuvusiuose mediniuose barakuose, o perkelti mus žada tik 2029 metais. Ką daryti?“ – klausia Anastasija iš Iževsko. „Nesąmonė, žinoma! Aš pas jus užvažiuosiu, asmeniškai pasikalbėsime“, – patikina V. Putinas – I. Varlamovo sukurtas personažas. Ir taip toliau, ir panašiai.

Tokiu būdu „vertėjas“ pirmiausiai išryškina, kad ne taip svarbu, ko klausiama prezidento, ar ką jis atsako – daug svarbesnis yra absurdiškas beveik keturias valandas trunkančio suklastoto dialogo faktas. Vieno tipo klausimai ir kasmet kartojami atsakymų šablonai tik dar labiau pabrėžia, ko čia labiausiai trūksta – nesuvaidinto spontaniškumo ir valdžios noro sąžiningai kalbėtis su žmonėmis. Galiausiai svarbiausio klausimo – ar kandidatuos būsimuose prezidento rinkimuose – V. Putinas taip ir nesulaukia. Nes nenori.

Ir štai būtent netikėtos sąveikos su dialogo iššūkį imituojančiu lyderiu šįkart įnešė televizijos ekrane transliuotos SMS žinutės. Jei tai būta organizuotos Rusijos opozicijos akcijos – ji neabejotinai pavyko. „Ar tiesa, kad Navalnas kuria apie jus filmą?“ – tiesioginiame eteryje klausė viena žinutė. „Putinai, ar tikrai tiki, kad liaudis tiki tavo cirku su surežisuotais klausimais?“ – šaipėsi kitas anonimas.


„Galbūt ir jums jau metas pailsėti?“ – netrukus dideliame studijos ekrane virš trečią kadenciją prezidento poste baigiančio V. Putino galvos užsidegė klausimas. Lygiagrečiai atėjo metas ir „klausimui“ apie „dirbtinę vaginą“, nežinomam pokštininkui pasinaudojus proga internete pasišaipyti iš V. Putino, šalia kurio ant stalo stovėjo neįprastos formos stiklinė.

Ne taip seniai visą pasaulį apskriejo V. Putino pasakyta frazė „neturiu blogų dienų, nes nesu moteris“. Jis tai sakė amerikiečių režisieriui Oliveriui Stone'ui, kuris jau sulaukia kritikos dėl aktyvaus dalyvavimo Rusijos prezidento propagandinėje akcijoje. Tačiau šįkart „valdomos demokratijos“ ir valdomos žiniasklaidos režimą sukūręs autokratas patyrė nesėkmę, tapęs pajuokos objektu, būtent dėl to, kad nei jis, nei jo aplinkos žmonės, nei eiliniai sistemos sraigteliai nebesitiki susidurti su nekontroliuojama realybe. Netgi valstybinė Rusijos televizija, užliūliuota nesiliaujančio V. Putino dominavimo, nepajėgia visiškai paslėpti kitą jo pusę – ironišką, aštrią, įžūlią, alternatyvioje socialinėje erdvėje tarpstančią protestinę mintį.

Kaip kadaise nutiko „nepakeičiamam“ sovietiniam lyderiui Leonidui Brežnevui, taip dabar ir V. Putinas tampa nuobodžiu sąstingio atspindžiu. Valandų valandas prieš televizijos kameras berdamas sausą statistiką ir bereikšmius, epizodinius pažadus, jis ir toliau tolsta nuo eilinių Rusijos gyventojų kasdienybės. Ir nors net aršiausi rusų opozicionieriai gegužės mėnesį Vilniuje trečią kartą vykusiame „Laisvos Rusijos forume“ pripažino, kad režimas yra atsparus ir pajėgus dar ilgai laikytis, vargu ar kas nors gali garantuoti, jog intertiška Rusijos gyventojų dauguma amžinai laikysis senstančio lyderio.

„Nepatogių klausimų“ invazija V. Putino monologe greičiausiai niekaip nebus išplėtota. Tačiau kartu tai yra toks simbolinis veiksmas, kuriame nesunku įžvelgti jaunosios rusų kartos – tos pačios, kuri pastaraisiais mėnesiais aktyviausiai dalyvauja masiniuose protestuose prieš valdžios korupciją – ranką. Tai buvo įžūlu, tai buvo nepagarbu – ir tai turėtų kelti nerimą lyderiui, kuris nebeturi ko pasiūlyti.

reklama

Galbūt, tik galbūt, Rusija dar nėra negrįžtamai prarasta. Galbūt autokratų kuriami pakaitiniai tikrovės režimai visada yra silpnesni, negu atrodo.