Europos destabilizavimo priemonė Libija

Alvydas Medalinskas
Alvydas Medalinskas
© Karolis Kavolėlis

Gegužės pabaigoje Mančesteryje įvykdytas teroro aktas dar kartą privertė pasaulio valstybes atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta Libijoje. Po to, kai 2011 metais buvo nuverstas šios šalies lyderio Muammaro Kadhafi režimas, Libija tapo viena iš pagrindinių teroristų bei pabėgėlių eksporto šalių.

Šiandien Libija yra valstybė tik ant popieriaus. Trys sudėtinės jos dalys: rytuose esanti Kirenaika, vakarinė Viduržemio jūros pakrantė Tripolitanija bei pietinė Fezano provincija nuo 2011 metų kiekviena gyvena savo gyvenimą, o dėl įtakos šiuose regionuose kovoja ne tik keletas skirtingų politinių grupuočių, besiskelbiančių šalies valdžia, bet ir radikalūs islamistai. Libijoje viešpatauja chaosas ir daugvaldystė.

Sostinę Tripolį ir jo apylinkes bando kontroliuoti Jungtinių Tautų (JT) remiama Nacionalinės vienybės vyriausybė. Ji savo įtakoje turi šalies centrinį banką bei dalį Libijos naftos išteklių, tačiau stokoja karinių jėgų, kad galėtų įtvirtinti valdžią šalyje, draskomoje istorinių, regioninių bei religinių priešpriešų.

Šios vyriausybės kritikai tvirtina, kad iš tiesų ją kontroliuoja islamistų grupė, Musulmonų Brolija, o tarp pagrindinių finansinių rėmėjų minimi Kataras ir Turkija.

Kirenaiką valdo karinis režimas, vadovaujamas maršalo Khalifos Haftaro, kuris 2015 metais buvo paskirtas Libijos ginkluotųjų pajėgų vadu. Praėjusių metų spalį Kh. Haftaro pajėgos galutinai užvaldė rytinę šalies dalį, per kurią eina pusė naftos eksporto – daugiausiai į Europą.

reklama

Taip maršalas Kh. Haftaras tapo svarbiu žaidėju geopolitinėje kovoje dėl įtakos šiai šaliai tarp Vakarų, Rusijos bei įvairių regiono veikėjų, nuo Maroko ir Persų įlankos valstybių.

Rytų Libijos karinį režimą palaiko Egiptas ir Jungtiniai Arabų Emiratai (JAE), o taip pat ir Rusija, savo ruožtu žaidžianti Libijoje dvigubą žaidimą. Iš vienos pusės, Rusija, kaip JT Saugumo Tarybos narė, turi remti JT iniciatyva sukurtą Nacionalinės vienybės vyriausybę Tripolyje, bet iš kitos pusės, Maskva nusiteikusi parduoti ginkluotės Kirenaikos kariniam režimui ir su jo pagalba pamėginti susigražinti įtaką, sovietų laikais turėtą visame Šiaurės Afrikos regione.

Vaizdžiai kalbant, Rusijos užsienio reikalų ministerija palaiko santykius su Tripoliu, bet Gynybos ministerija mezga ryšius su Kirenaika. Kai lėktuvnešis ,,Admirolas Kuznecovas“ plaukė atgal į Rusiją iš Sirijos, jis trumpam sustojo prie Kirenaikos krantų netoli nuo Bengazio miesto. Rusijos karo laivą aplankė pats maršalas Haftaras, kur jam buvo surengta vaizdo konferencija su Maskva bei rusų gynybos ministru Sergejumi Šoigu.

Vakarai bando priversti Kirenaikos lyderį palaikyti Tripolio vyriausybę, tačiau maršalas Haftaras nesutinka. Savo ruožtu Maskva neatmeta galimybės su karine jėga, esančia Kirenaikos lyderio rankose, suvienyti Libiją ir imti ją kontroliuoti, gal net šioje šalyje steigiant karines bazes ir darant poveikį Libijos naftos srautams.

Visos šalys, kovojančios dėl įtakos Libijoje, taip pat supranta, kad suvienyti šią šalį, jeigu tai dar įmanoma, gali tik vietos žmonių palaikymą turintis žmogus. O Kh. Haftaras toks ir yra. Kirenaikos gyventojų palaikymą jis įgavo taip pat ir dėl to, kad vienintelis iš Libijos lyderių sugebėjo išvyti islamistus bei užtikrinti gana normalų Kirenaikos provincijos gyvenimą, kai visur kitur viešpatauja chaosas.

Tai leidžia maršalui save pateikti kaip kovotoją su islamizmu. Basharo al Assado pavyzdys Sirijoje, šiam su Rusijos, Irano bei Libano šiitų iš ,,Hizbullah“ pagalba sugebėjus išsilaikyti valdžioje, leidžia Kh. Haftarui puoselėti planus su Rusijos ir kitų regiono šalių parama padaryti tą patį bent Kirenaikoje.

Egipto karinis režimas, pats nuvertęs šalyje „Brolių musulmonų“ valdžią, palaiko ir Kh. Haftarą. Kairui nepriimtina tiek Nacionalinė vienybės vyriausybė Tripolyje, tiek ir didžiulė islamistų įtaka Libijoje. Tuo metu, kai Vakarų pasaulis vis dažniau krūpčioja nuo islamistų teroro aktų Europoje, į mūsų dėmesio lauką dažnai nepatenka išpuoliai Afrikoje bei Azijoje – nuo Libijos iki Filipinų.

Gegužės 22 dieną įvyko teroro išpuolis Mančesteryje, kurio metu žuvo 22 žmonės, o štai gegužės 27 dieną islamistai surengė ir ataką Egipte prieš krikščionių koptų mažumą. Žuvo 29 žmonės. Nors Egipto lyderiui generolui Abdel Fatahui al Sissi religinių mažumų gynimas nėra prioritetas, po šio išpuolio Kairas surengė aviacijos antskrydį prieš ekstremistų stovyklas.

Galimą islamistų įsigalėjimą Libijoje Egipto režimas laiko didele grėsme, todėl ir remia Kirenaikos režimą, kaip skydą ir buferinę teritoriją. Įdomu pažymėti, kad „Islamo valstybė“ nuolat linksta prisimti atsakomybę dėl teroro aktų Europoje, tačiau šį kartą ji paneigė kaip nors susijusi su išpuoliu prieš Egipto koptus. Tačiau tai nepadėjo jiems išvengti atsakomojo egiptiečių smūgio.

Galima būtų suvokti Kairo veiksmus ir kaip prevencinį smūgį. Islamistai, tiek siejami su „Islamo valstybe“, tiek ir „Al Qaeda“, toliau kontroliuoja didelę Libijos dalį: jos centrinę, pietinę, vakarinę dalį, kur gyvena didžioji dalis gyventojų.

reklama

Taip pat ir teroro išpuolį Mančesteryje surengė islamistai, kaip manoma, turėję ryšių su „Islamo valstybe“.

Visa ši situacija, kai Libija, neseniai pakankamai stabili ir turtinga Šiaurės Afrikos regiono mastu šalis, per keletą metų tapo vienu iš islamiškojo terorizmo eksporto centrų, skatina kritiką Vakarų šalims, kad taip nutiko tik dėl NATO karinės paramos sukilėliams verčiant pulkininko M. Kadhafi režimą 2011 metais. Tačiau tokiu atveju užmirštama Libijos kelta grėsmė aplinkiniam pasauliui – taip pat ir dėl teroro aktų Europoje.

Įvykiai Mančesteryje tai priminė, ir labai netikėtu kampu. Teroro išpuolį įvykdė su „Islamo valstybe“ siejamas 22 metų Salmanas Abedi, gimęs Anglijoje, išeivių iš Libijos šeimoje. Jo tėvas turėjo tamprių ryšių su kita radikalia jėga – „Libijos islamo kovų grupe“ (LIFG). Įdomu, kad ši grupuotė buvo įkurta su Vakarų šalių pagalba kovai su sovietų invazija Afganistane, iš kur vėliau turėjo persikelti į Libiją, kad ten surengtų sąmokslą prieš M. Kadhafi režimą. LIFG nuolat palaikiusi tamprius ryšius ir su Osama bin Ladenu. Perversmui prieš M. Kadhafi žlugus, sąmokslininkai bėgo į Angliją, kur be rūpesčių gyveno. Jie buvo prisiminti tik 2011 metais, kai vėl prireikė versti Libijos valdžią.

LIFG nariai neslėpė siekių pakeisti sekuliaristinį M. Kadhafi režimą islamistų valdžia. Nepaisant to, Vakaruose, įskaitant Didžiąją Britaniją, į grupuotės veiklą, kuri rengta po „Sanabel“ šalpos organizacijos priedanga su centrais Mančesteryje ir kitur, žiūrėta pro pirštus. 2006 metais JAV kilo mintis užšaldyti „Sanabel“ sąskaitas, per kurias, manyta, gali būti finansuojama ir „Al Qaeda“, bet tai jos veiklos nenutraukė.

Šie Britanijoje gyvenę islamistai, propaguojantys kraštutinę salafistų ideologiją, Vakarams buvo priimtinesni, nei M. Kadhafi režimas, kurį tie patys Vakarai laikė didele grėsme dėl paramos tarptautiniam terorizmui, privedusiai prie 270 žmonių žūties ties Lokerbio miesteliu Škotijoje sprogus keleiviniam lėktuvui. Daugelyje kitų išpuolių taip pat buvo įžvelgta M. Kadhafi ranka.

Tokiu būdu, siekiant sustabdyti vieną blogį, sovietų invaziją Afganistane ar M. Kadhafi paramą tarptautiniam terorizmui, buvo sustiprintas kitas blogis – islamiškasis terorizmas, dabar duodantis savo vaisių. Mančesterio teroristas S. Abedi iš dalies nuėjo tėvo keliais, bet pasirinko kitą organizaciją – „Islamo valstybę“.

Nors „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ šiuo metu negailestingai kovoja dėl įtakos musulmonų gretose, įskaitant ir karinius susirėmimus Sirijoje bei Libijoje, vis dėlto, kaip pastebi radikalaus islamo tyrėjai Europoje, skiriamosios linijos tarp šių grupuočių vis labiau išsiplauna, ką parodė ir Mančesterio įvykiai.

O Vakarų pasaulio, Europos ir net Lietuvos stabilumui grėsmę kelia visos radikalaus islamizmo grupuotės. Tai, kad jos dabar surado savo užuovėją ne tik Sirijoje ar Šiaurės Irake, iš kur netrukus gali būti išvytos, bet ir Libijoje, turėtų skatinti ne mažesnį dėmesį ir įvykiams šioje Šiaurės Afrikos šalyje – taip pat ir Lietuvoje.

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad, Libijai tampant labai svarbiu diplomatinių derybų objektu, Rusija pateikia savo įsikišimą ir karinę paramą Kirenaikos režimui, kaip kovos su islamistiniu terorizmu sudėtinę dalį. Tačiau kartu Kremliui įvykiai Libijoje yra priemonė susigrąžinti gerus santykius su Vakarų valstybėmis bei sustiprinti įtaką Šiaurės Afrikos regione nafta bei dujomis turtingoje šalyje.

Vakarų šalys taip pat mato Nacionalinės vienybės vyriausybės silpnumą Tripolyje. Todėl, pavyzdžiui, Prancūzija bando rasti sąlyčio taškų su maršalu Haftaru. Paryžius pasiuntė savo specialiąsias pajėgas į Kirenaiką ir suteikė logistinę pagalbą kovoje prieš islamistus. Italija su visos Europos Sąjungos (ES) žinia ir šalių narių įgaliojimais veda diskusijas su Rusija dėl padėties Libijoje. Tačiau ES iki šiol nesutinka su Kh. Haftaro noru būti visiškai nepriklausomu nuo civilinės valdžios Tripolyje.

reklama

Palankumo Kirenaikos režimui neslėpė ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas bei kai kurie jo aplinkos žmonės. Buvo net galvojama, kad ne tiek padėtis Sirijoje, kiek įvykiai Libijoje gali tapti suartėjimo tarp Vašingtono ir Maskvos pagrindu. Tokiu būdu Libija galėtų paveikti daug platesnę tarptautinės politikos dienotvarkę.

Tačiau padėtis šioje šalyje turi ir rimto šantažo politikos elementų, dėl ko pavojus Europos stabilumui kyla ir be terorizmo grėsmės, apie kurį tiek kalbama.

Rusija per paramą maršalui Kh. Haftarui gali įgauti galimybę kontroliuoti pabėgėlių ir migrantų srautus, vedančius į Europą. Jau šiandien būtent migracija per Libiją, kurios niekas nekontroliuoja, kelia gal net didesnę grėsmę Europos stabilumui, nei tie žmonių srautai iš Artimųjų Rytų, kurie prieš keletą metų plūstelėjo iš Sirijos per Turkiją.

Bet kokie nauji rimtesni kariniai veiksmai Libijoje pabėgėlių kiekį gali dar labiau išauginti. Raktas, reguliuojant žmonių judėjimą iš arba per Libiją į Europą, atsidūrė Kremliaus rankose, o tai jau yra rimtas pagrindas nerimauti.