Verslo kūrėjas Mockus: gėrio ir blogio kova yra amžina

Darius Mockus
Darius Mockus
© Paulius Peleckis

1941-ųjų birželio 14-oji žymėjo pirmųjų plataus masto sovietinių trėmimų okupuotoje Lietuvoje pradžią. Per šią bangą į įvairias stovyklas buvo išvežta daugiau nei 17 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo ir „MG Baltic“ koncerno prezidento Dariaus Mockaus senelio šeima.

Pačiam D. Mockui istorija yra vienas iš įdomiausių užsiėmimų. Ji leidžia matyti, kad gėrio ir blogio kova pasaulio istorijoje yra amžina, ir gėris nebūtinai visur nugali. Kita vertus, net nuožmiausios diktatūros antroje ir trečioje tironų kartoje išsigimsta: „Istorija tuo ir ypatinga, kad blogis negali nuolat vešėti, nes žmonių sąmonėse vyksta pokyčių, ir tie, kurie yra tironijos dalis, patys ilgainiui jos nebesuvaldo, o tada vyksta išsilaisvinimas.“ Domėjimasis istorija paskatino koncerną nuo 2006 metų remti ekspediciją „Misija Sibiras“, kurios dalyviai kasmet keliauja tvarkyti tremtinių kapų į Sibirą.

Tai pokalbis su D. Mockumi apie tremtinių ir partizanų epochą, jos pamokas bei mūsų sugebėjimą naudotis po nepriklausomybės atgauta laisve.

Istorija yra vienas iš Jūsų hobių. Kas paskatino ja domėtis?

Taip, istorija yra mano hobis ir mano aistra, o plačiąja prasme istorija man yra taikomasis tyrimų objektas, nes suvokiant praeities procesus galima darytis išvadas ateičiai bei dabarčiai. O tai ir yra įdomiausia – nors progresas tam tikrose srityse labai spartus, patys žmonės fiziologiškai išliko nepasikeitę, jų tarpusavio, tarpinstituciniai ir socialinių grupių santykiai nuo antikos laikų išlieka labai panašūs. Juos skatina, motyvuoja ir gąsdina tie patys dalykai. Tuo ir žavi istorija – joje galima atrasti daug to, kas vyksta dabar, atitikmenų. Kitaip sakant, iš jos galima mokytis ir pamokas pritaikyti dabarčiai.

reklama

Augote sovietmečiu, brežnevizmo metais. Koks tada buvo Jūsų santykis su istorija?

Totalitarinėje valstybėje istorija buvo ideologizuotas šnekėjimas ir valdančiajam režimui naudingas dogmų dėstymas. Tai, beje, skatino susidomėjimą istorija, nes kitokios informacijos gauti buvo nelengva. Jei istorijos pamokose tiesos nėra, tai dar nereiškia, kad tiesa pasaulyje išnyksta. Nuo to, kad dešimt kartų kažkas pameluos, netiesa netaps tiesa. Domėjimasis istorija, tikrąja istorine tiesa, atrodė tarsi uždrausto vaisiaus valgymas.

Kada susidūrėte su šiuo uždraustuoju vaisiumi? Kaip sužinojote apie trėmimus ir partizanus?

Kad mano tėvas dar ankstyvoje vaikystėje buvo ištremtas į Sibirą, sužinojau vos pradėjęs sąmonėti. Tai iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos, kurios egzistavo, nors gal oficialioje doktrinoje apie jas nekalbėta. Priespaudos valstybėje žmonės kalbėdavo tiesą virtuvėse.

Tačiau sprogimas, kuris įvyko devyniasdešimtaisiais, kai visa melo imperija sugriuvo, tik parodė, kaip giliai žmonėse buvo įsišaknijęs laisvės noras. Sunku net įsivaizduoti, kokia milžiniška energija slypėjo ir kaip ji sugriovė melo imperiją, kuri, iš išorės žvelgiant, atrodė labai stipri.

Lygiai kaip ir šiandien – atrodytų, kad turime tai, ko norime, bet matome, kad gėrio ir blogio kova yra amžina, o gėris nebūtinai visur nugali. Laisvė gali labai greitai išslysti iš rankų, todėl kova tęsiasi nuolat. Nes ir pats žmogus, pats homo sapiens, yra kupinas prieštaravimų ir negerovių.

O jaunystėje neatrodė, kad totalitarinė tvarka niekada nežlugs, kad ji amžina tarsi George’o Orwello romane „1984“?

Nepamirškime, kad visa sovietinė sistema buvo įtvirtinta milžiniškomis aukomis, o laisva mintis buvo naikinama fiziškai eliminuojant žmones. Iš tiesų, ji atrodė nepajudinama. Tačiau taip jau nutinka, kad viskas kinta ir priespaudos diegėjai antroje ar trečioje kartoje išsigimsta ir pradeda nebesuvaldyti nuolatinės įtampos būsenos. Istorija tuo ir ypatinga, kad blogis negali nuolat vešėti, nes žmonių sąmonėse vyksta pokyčių, ir tie, kurie diegia tironiją, patys nuo jos pavargsta ir tuomet vyksta išsilaisvinimas.

Tačiau apie 1990-uosius neatrodė, kad tokia imperija gali taip greitai griūti. Keista, pagalvojus, kiek reikėjo kraujo, kol totalitarinė valstybė buvo sukurta, ir kaip greitai, kaip palyginti neskausmingai ji žlugo. Įsitikinome, kad pačioje pabaigoje imperijos gynėjų buvo išvis beveik nelikę – jos griūtis buvo kone automatiška, nors kartu dar egzistavo ir milžiniška kariuomenė, ir saugumo aparatas.

Kai Vladimiras Leninas 1917 m. rašė savo garsiąsias Balandžio tezes, jis įsivaizdavo, kad carinės Rusijos griūtis įmanoma tik po 50 metų. Bolševikų perversmas įvyko jau po pusmečio. Galima išvesti analogiją, kad ir šiandien, kai kalbama apie pokyčius Rusijoje, jie gali nutikti labai netikėtai. Gali atrodyti, kad jie ateis negreitai, tačiau kartais sunku patikėti, jog monolitiški ir baisiais prievartos mechanizmais besiremiantys dariniai tampa netvariomis sistemomis.

reklama

Koks Jūsų giminės likimas sovietmečiu? Joje buvo ištremtųjų.

Taip, mano seneliai ir tėvas pateko į pirmąją trėmimų bangą 1941 m. birželio 14-ąją. Mano senelis pateko į ją, nes turėjo 100 hektarų žemės. Jis buvo vidutinis tų laikų ūkininkas, bet buvo įtrauktas į sąrašus ir kartu su trimis mažamečiais vaikais buvo įkištas į vagoną ir išsiųstas į Sibirą. Vaikams iš Sibiro grįžti pavyko, tačiau seneliams dėl sunkių sąlygų, deja, ne.

Šiandien žmonėms, kurie nematė sovietmečio ir kurių šeimose nebūta analogiškų istorijų, gali būti sunku suprasti tokias situacijas. Ar mums gali tekti tokių išbandymų, kuriuos Lietuva išgyveno po 1940-ųjų?

Reikėtų pastebėti, kad apskritai pokario pasipriešinimas labai skiriasi nuo išsivadavimo iš sovietmečio ir šių laikų. 1944–1953 m. miestuose nebuvo pasipriešinimo judėjimo, nes tam nebuvo sąlygų, o kaimuose vyrai, nenorėdami eiti į sovietų armiją, rinkosi laisvės kelią. Kartu būta tikėjimo, kad panašiai, kaip laikini buvo vokiečiai, taip laikini bus ir po jų atėję sovietai, kuriuos pakeis laisvę žadėję amerikiečiai. Tuo metu dešimtys tūkstančių pakėlė ginklą – partizaniniame judėjime dalyvavo 40–50 tūkst. žmonių, iš jų apie 20 tūkst. žuvo. Dar 200 tūkst. partizanų rėmėjų iškeliavo į Sibirą. Vienam sunaikintam partizanui teko dešimt rėmėjų, kurie arba buvo įtariami, kad yra rėmėjai, arba iš tikrųjų tokie buvo.

Po to devyniasdešimtais metais nereikėjo paimti ginklo, kad iškovotume kelią į laisvę. Dainuojanti revoliucija mums laisvę pelnė be smurto, ir man tai didžiausias stebuklas.

Dabar gyvename dar kitu laikotarpiu. Saugumo garantijos nepalyginamos su tarpukariu. Jei priklausome galingai ekonominei sąjungai, galingam kariniam blokui, tai priešininkas, kad ir koks jis būtų, tampa nepalyginai silpnesnis. Todėl sunku įsivaizduoti, kad dabar lauktų 1940-ieji.

O kokie epizodai iš pokario Lietuvos istorijos jums labiausiai įstrigo?

Apskritai visas partizanų judėjimas buvo išskirtinis. Žmonėms sunku įsivaizduoti, ką reiškia ilgus mėnesius, metus įkalinti save miškuose, po žeme, purve, šaltyje ir nuolatiniame pavojuje. Tai ne šiaip krizinis laikotarpis, tai užsitęsęs ribinis laikotarpis, balansavimas ant gyvenimo ir mirties ribos, ilgi didelio skausmo, netekimų, grėsmės metai. Galima sakyti, kad tai – beprecedentis dvasios stiprybės atvejis, ypač palyginti su prieš tai buvusia Lietuvos Vyriausybe, kuri paskutiniame ministrų kabineto posėdyje mindžikavo ir nieko ryžtingo nenusprendė.

Kaip tik dabar remiame knygos „Lietuva 1944–1953 m.: partizanų valstybės istorija“ leidybą, kuri bus leidžiama remiantis rastais partizanų archyvais, nes didžioji dalis istoriografijos iki šiol buvo pagrįsta sovietų archyvais, kuriuose būdavo įdėti kokie nors, pavyzdžiui, partizanų dienoraščiai. O dabar bus bandoma parašyti remiantis rastais partizanų archyvais, kur apžvelgiama, kaip partizanai matė Lietuvą. Ji padės geriau suprasti, kas laikė partizanus miške, nes visada yra pagunda išeiti, pasiduoti ir viską pabaigt. Knyga bus aktuali ir turint omenyje šių laikų polemikas, ar partizanai būdavo teisūs, pavyzdžiui, grasindami žudyti kolaborantus.

Minėjote, kad partizanų būta keliasdešimt tūkstančių. Nepaisant to, didesnė dalis okupuotos valstybės piliečių prisitaikė. O kaip, Jūsų manymu, gyveno tie, kurie nesipriešino sovietams po jų sugrįžimo?

reklama

Visada galima rinktis – priešintis neteisybei ar gyventi joje. Tuomet galima pažvelgti ir iš kitos pusės – nemaža dalis tų, kas pasipriešino 1944 m., žuvo ir nesulaukė Lietuvos atgimimo, o tie, kas nesipriešino, sulaukė. Bet pastariesiems teko kita dalia – reikėjo tuos metus išgyventi susitaikius, nuleidus galvas, nusižeminus ir išsiugdžius pralaimėtojo mentalitetą. Ir tai nėra lengva.

Bet šis klausimas yra dar platesnis. Tai yra mažos tautos išlikimo strategija – buvo tie, kas šoko į ugnį, bet buvo ir tų, kas liko nuleidę galvas. Reikia žavėtis vienais, bet negali labai smerkti kitų, nes jei visi pakartotų Pilėnų scenarijų, tai lietuvių tautos tiesiog nebūtų likę.

Suomijos prezidentas Carlas Gustafas Mannerheimas, norėdamas atsitraukti nuo bendradarbiavimo su vokiečiais, rašė Adolfui Hitleriui, kad suomių tauta per maža, kad rizikuotų, nes vokiečių tautos nesunaikins, o suomių tautą sunaikinti gali. Lietuva irgi periodiškai kas kažkiek laiko turi spręsti tą pačią dilemą, nes, neapskaičiavus konformizmo ir ambicijų santykio, galima išnykti.

Tai vis dėlto 1940 m. reikėjo pasekti suomių pavyzdžiu ir pasipriešinti sovietams?

Žinote, būna kritiniai lūžio taškai, kada gyvenimo filosofiją ir vertybes turintis žmogus visa tai išduoda. O po to jau teisintis galima įvairiai.

Pavyzdžiui, tuometinis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas sakė, kad buvo įsipareigojęs kariuomenę paruošti karui per septynerius metus, o štai lemiamomis akimirkomis tiek dar nebuvo praėję. Jis turėjo tokį paaiškinimą.

Suomija pasipriešino, o mūsų vadovybė pasirinko kitą kelią – nulenkti galvas. Iš kitos pusės, šiandien mes irgi esame laisvi, priklausome laisvų šalių blokams – ES ir NATO. Todėl belieka svarstyti, kas būtų, jeigu būtų.

Kaip supažindinti mūsų dienų jaunimą su sovietmečiu, trėmimais ir partizanais, kad ši pažintis nepasirodytų pernelyg sausa ir knyginė? Remiate projektą „Misija Sibiras“, kurio dalyviai, be kita ko, važiuoja į Sibirą tvarkyti tremtinių kapų. Gal tiesioginė patirtis būtų tas raktas, kuris geriausiai padėtų perteikti praėjusių kartų išgyvenimus?

Nereikėtų priešinti. Knygos yra gerai, nes skaitantis žmogus gyvena ne vieną gyvenimą. Gerai parašytas kūrinys padeda skaitytojui pergyventi kito herojaus gyvenimą ir pabūti kito kailyje.

Kita vertus, šiandien gyvename savame gyvenimo ritme su savomis rizikomis ir įtampomis, kurios nebuvo labai aktualios, sakykime, 1944 m. Bet, norint geriau suprasti tą kritinį laikotarpį, tokie projektai kaip „Misija Sibiras“ yra galimybė persikelti, pajusti, kaip žmonės tada gyveno. Tai kiekvienam tobulėjančiam žmogui proga praturtėti suvokimu. O tuomet ir visos mūsų dabartinės bėdos neatrodo tokios visa apimančios.

reklama

Kalbant bendriau, ar pas mus tinkamai formuojama istorinė politika?

Ji visada gali būti formuojama geriau, bet tai amžina diskusija. Šiaip žmonių varu domėtis istorija nenuvarysi – susidomėjimas ja dažnai gimsta susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms.

Iš kitos pusės, esame valstybė, kurios egzistenciją savo doktrinose nuolat kvestionuoja artimiausi kaimynai. Todėl mes visada privalome rasti stiprybės pagrįsti savo egzistenciją. Istorija yra gera mokytoja ir įkvėpėja.

Tačiau laisva ir nepriklausoma valstybė kelia naujų uždavinių, kurie gal ne visiems įkandami. Štai politologai mano, kad požiūris į sovietmetį dalija Lietuvos visuomenę. Plačiai žinomas posakis „ir tada dirbome Lietuvai“. Didelė dalis visuomenės viena ar kita forma ilgisi sovietmečio.

Sovietmečio kartoms priespaudos sąlygomis buvo sunku, tai veikė ne tik dvasią, bet ir mąstymą. Ir čia galima jau filosofiškai klausti: ar iš priespaudos išėję žmonės gali laisvai mąstyti? Štai šiandien turime laisvą judėjimą, neribotas galimybes naudotis informacija, galimybę reikštis, bet ar mes nesame viskam abejingi, gal mums laisvės nereikia?

Svarbus ir posttotalitarinis sindromas. Išlaisvėjęs, iš kalėjimo paleistas žmogus susiduria su laisvės našta. Jam laisvė dažnai yra baisus dalykas. Ja reikia mokėti naudotis, žinoti, kaip ji turi derėti su atsakomybe. Tokia būsena gimdo dvasinį diskomfortą, ir žmogus mėgina užsimiršti prisiminimuose, kai jis buvo jaunas. Jaunystės prisiminimai išgryninami, ir atrodo, kad viskas buvo labai gerai. Tačiau nuoširdžiai netikiu, kad žmonės gali iš tiesų žavėtis sovietmečiu, nes gyventi tokiomis totalinio materialinio ir laisvės deficito sąlygomis yra baisi tragedija.