Kalba, kuri patiko visiems

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
  © Edvard Blaževič

Regis, prezidentė Dalia Grybauskaitė per šias dvi kadencijas tiek subrendo išmintimi, kad jos metinė kalba patiko visiems. Bent jau žaliavalstiečiai nusprendė, kad prezidentė bent jiems priekaištų neturi. Taip ir gyvena LŽVS su Ramūnu Karbauskiu priešakyje savo virtualioje tikrovėje. Prezidentės kritika buvo nurašyta kitiems, nes prezidentė jokių vardų savo kritikoje neminėjo.

Tai ką iš tikro pasakė prezidentė, neminėdama vardų? Ji kartoja tai, ką ta piktybinė žiniasklaida ir tokie pat politologai skalambijo, net nesulaukę šimtosios LŽVS „profesionalų“ valdymo dienos: chosas, skandalai ir jokių rimtų reformų.

Kalbėsiu šioje vietoje prezidentės žodžiais, idant aš, žurnalistas, nebūčiau eilinį kartą apkaltintas piktybiškumu. Štai ką prezidentė sakė apie chaosą ir reformų stoką: „Neapibrėžtumas ir chaosas pasmerkia reformą, jai net neprasidėjus“. O čia kirtis Finansų ministerijai: „Finansų ministerijos siūlymai yra mokesčių perstumdymas iš vienų atimant ir dovanojant kitiems“.

Iliustruojant pastarąjį teiginį, galima remtis Seimo narės Aušros Maldeikienės klausimu Finansų ministrui Viliui Šapokai: „Kokia suma, jo galva, keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius?“. Ministras niekaip nesugebėjo atsakyti į šį paprastą klausimą.

Prezidentės smūgio neišvengė tiesiogiai nepaminėti premjeras Saulius Skvernelis ir LŽVS partijos lyderis R. Karbauskis: „Politinė atsakomybė– tai ne atskiri sektoriniai perstumdymai, o koordinuotas darbas ir solidarus apsisprendimas už šalies gyventojams būtinų strateginių sprendimų visumą. Jiems priimti reikalinga politinė valia, bet jos nepridės nei Trišalė taryba, nei buldozerinė pseudodemokratija. Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto.“

Matyt, daug proto nereikia prastumti su socialdemokratų pagalba Darbo kodeksą, kuris, anot profesinėms sąjungoms atstovaujančio advokato Nerijaus Kasiliausko, verčia darbuotoją prieš pasirašant sutartį su darbdaviu būtinai kreiptis į teisininkus. Girdėjote? Advokatas teigia, kad „Darbo kodeksas leidžia kūrybiškai traktuoti DK nuostatas. Dėl daug ko bus galima derėtis. Pavyzdžiui, gali pasakyti, kad dėl grafikų pakeitimų bus įspėjama ne prieš dvi dienas, bet prieš valandą. Ekspromtu kurti gali atsisėdęs. Matau, kad bus erdvė kūrybai“ (Delfi.lt). Kitaip tariant, darbdaviui suteikiama darbuotojo spaudimo, manipuliacijos ir šantažo priemonė pavadinimu „arba sutinki, arba išeini“.

Prezidentė atkreipė dėmesį ir į švietimo reformos problemas. Ji prilygina nekokybišką švietimą grėsmei nacionaliniam saugumui: „Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir, svarbiausia, – korupcijos priežastis“. Anot D. Grybauskaitės, būtina skubiai keisti mokytojų rengimo sistemą, peržiūrėti vaikų ugdymo ir besidubliuojančias studijų programas, finansavimo modelius. Švietimo įstaigų tinklą sutvarkyti taip, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems. Tai sąlyga, kad baigtųsi vaikų segregacija ir šešėlinės pamokos, profesinis mokslas atitiktų šalies ekonominius poreikius, o universiteto diplomas atgautų savo vertę: „Tuo tarpu ką pirmiausia girdime ir matome: vietoj kokybinių pertvarkų– dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.“. Tiek apie švietimo reformą.

Įdėmiai klausantis prezidentės kalbos, matai, kad pagrindinis jos dėmesys skirtas vidaus politikai, jos tikrovei, kurią ji, pasirodo, visai neblogai išmano. Viena esminių šio tikrovės problemų, be abejo, yra korupcinis mentalitetas, niekaip neleidžiantis į valdžią išeiti naujai kartai politikų, kuriems svarbūs visų pirma visuomenės interesai. Todėl metų metais valdžia patenka į asmeninių ar grupinių interesų veikėjų rankas. O LŽVS atveju – dar ir su protu susipykusiais veikėjais, kurie dėl savo sprendimų diskutuoja ne su tauta, bet su pseudotikėjimais ir sąmokslo teorijomis. Todėl visai logiška, kad kai kurie LŽVS Seimo nariai mums siūlo mokytis dvasingumo ir demokratijos iš šiandieninės Rusijos.

Prezidentė visgi tikisi, kad kažkaip ir kažkas pagaliau išgydys ateities politikus nuo šio mentaliteto. Ji mano, kad kaip tik dabar politinei sistemai yra naujų galimybių laikotarpis. Su besikeičiančiomis kartomis beveik visose partijų vadovybėse siejamas kokybinio atsinaujinimo lūkestis. Ji tikisi, kad bus principingai nusigręžta nuo nomenklatūrinių ir korupcinių tradicijų, apsivalyta nuo pinigingose kišenėse užsisėdėjusių veikėjų, kad populistinius vieno sezono darinius ir derinius pakeis atsakingos politinės jėgos.

Tačiau pažvelgus į naujuosius ir jaunuosius trijų partijų lyderius – Tėvynės Sąjungos, Liberalų sąjūdžio, LSDP – minčių kyla visokių. Neįtikina Vilniaus meras Remigijus Šimašius, niekaip nesugebantis padėti savo partijai kabarotis iš korupcijos liūno. Taip pat nusistebi mero, pareiškimu, kad Gedimino kalno problema nėra jo problema. Tai gal nurodytų, kieno? Norisi visgi žinoti. Juk kalnas – ne bet koks.

Vilniaus vicemerui Gintautui Paluckui tapus LSDP pirmininku, partijos reitingai nepajudėjo iš vietos. Priežastys akivaizdžios: viena yra kalbėti, kita – daryti. Galima šaukti kiek nori apie socialdemokratijos sugrąžinimą, bet tikrovė deda pirštą prie smilkinio. LSDP Seimo frakcija turi savo dienotvarkę – bet kuria kaina prarasti socialdemokratinį rinkėją. Gal jie tikrai „rusų“ nuleisti naikinti patys save?

Jeigu LSDP frakcija mano, kad būdami LŽVS pastumdėliais jie taip gali pora metų matytis žiniasklaidoje, tai taip jiems ir reikia. G. Paluckas šioje vietoje išlieka įtakos neturinčiu vaikigaliu. O kaip tapti tikru lyderiu, tokios išminties nei jis, nei jo naujoji komanda neturi. Lieka Gabrielius Landsbergis. Jo politika – pastoviai oponuoti pozicijai, ir ši taktika visuomet apsimoka. Deja, šito nesugeba suprasti LSDP vadai.

Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Kol prezidentė tikisi, esamoji valdžia bando visokiausiais būdais išgyventi virtualioje tikrovėje, pastoviai bandydama ją apginti, puldama žiniasklaidą. Todėl prezidentė pastebi, kad nors Lietuva didžiuojasi atvira visuomene, Lietuvos demokratijos tėvo Kazio Griniaus metinės palydėtos net 4 pasikėsinimais į žodžio laisvę. O juk kaip ir prieš šimtą metų, žiniasklaida yra mūsų ginklas, Tėvynės sargas ir tiesos kardas: „Neretai– vienintelis valstybės ramstis, kovojant su korupcija, informacinėmis atakomis, socialiniu nejautrumu [yra žiniasklaida]“.

Prezidentės žodžiai Dievui į ausį. Gal bent tokiu būdu bus perduota žinia „profesionaliausiai Lietuvos partijai“? Tenka tikėtis, kad premjeras S. Skvernelis nepasiūlys užkišti prezidentei burną. Nepratęs prie nuolatinio laisvos žiniasklaidos rentgeno žvilgsnio, jis dokumentuotai svajoja apie policinę valstybę kaip atsvarą kriminalinei. Ar demokratinei?

Pabaigai, kaip ir pridera šalies prezidentui, D. Grybauskaitė bando užbaigti savo kalbą mažorine gaida: „Maksimaliai išnaudokime Lietuvai palankų metą, kad valstybės stiprėjimą, jos augančią ekonominę galią jaustų kiekvienas gyventojas. Šis laikas– mūsų turtas. Nešvaistykime jo antraeiliams dalykams. Būtina spėti atliepti svarbiausius dabarties iššūkius. Mums reikia tokios pat energijos, drąsos, pasiaukojimo ir atsakomybės, kaip Pirmosios Respublikos metais.“

Apsiskaitę vis dėlto žino, kaip buvo išnaudota Pirmosios Respublikos energija, drąsa ir pasiaukojimas, ir kuo tai baigėsi Lietuvai. Įdomu, ar šią istoriją žino su tikrove ir istorija nedraugaujantys politiniu elitu tapę „profesionalai“? Bent jau sprendžiant iš žaliavalstiečių reakcijos, esą prezidentė jiems priekaištų neturi, atsakymas peršasi neigiamas. Juk jiems prezidentės metų kalba labai patiko.