Pasakos, kuriose norime gyventi

Algimantas Rusteika
Algimantas Rusteika
© Edvard Blaževič

Vyras meluodamas žino, kad meluoja, todėl yra išsigandęs ir tykus. Tikslas – įtikinti ir išsiginti. Moteris meluoja įsitikinusi, kad sako tiesą, ir tuo tiki. Yra agresyvi ir įžeidi. Tikslas – nugalėti ir sulaukti atgailos.

Vaikas meluodamas sumaišo melą su tiesa ir pats nebežino, kur riba, todėl meluodamas yra drąsus, žavingai kūrybiškas. Tikslas – gauti momentinės naudos.

Senoliai meluoja tam, kad prisiminti ką nors iš praeities, ir kad jų kas nors paklausytų. Melas kaip argumentas, kad sudomintų, juokingi ir mieli pasakų seneliai. Daugiau tikslo jokio.

Valdžia nemeluoja niekada, nes nežino, kuo skiriasi melas nuo tiesos. Tiesa tai, kas valdžiai naudinga, ir tai yra tikslas. Kalbas jiems parašo samdomi padėjėjai pagal pateiktas tezes. Moka gerai, eičiau, tik nekviečia – matyt, bijo. Sakot, kvaili?

Ne, gudrūs, tik kartais tokiais apsimeta, kad paskleistų primityvias idėjas, sukeltų sumaištį galvose. Nenuilstamai kurpia priešo įvaizdžius ir įteigia mums problemas, kurių nėra, bei paprastučių sprendimų ilgesį. Kad ateitų mūsų išgelbėti dar ir dar kartą.

Žvejys nueina ten, kur yra žuvų. Mėto pašarą, žuvytės suplaukę skaniai valgo. Po to ton vieton užmeta valą su kabliuku. Kaip pažįstama, ar ne? Bet valdžia visada sako, kad propaganda užsiima priešai, o mes tai ne.

Vaikams reikia pasakų vakarais, kad greičiau užmigtų. Suaugusiems reikia pasakų dieną, kad galėtų jose gyventi. Senas anekdotas – lenktynėse bėga SSSR ir JAV vadovai, JAV prezidentas laimi. Programa „Vremia“ praneša: Michailas Gorbačiovas užėmė antrą vietą, Ronaldas Reaganas atbėgo priešpaskutinis. Tai propagandos abėcėlė.

Pamenat – koks nors komunistinis veikėjas rėžia kalbą apie komunizmo pergalę ir kapitalizmo atgyvenas? Ir jis pats žino, kad pliurpia nesąmones, ir auditorija tą žino, ir jis žino, kad jie žino, ir jie žino, kad jis žino, kad jie žino. Bet visi tyli ir vaidina, kad viskas gerai, Nes Taip Reikia.

Komunizmą sugriovė ne visuotinės laimės ideologija, o virtimas pajuokos objektu. Net mokinukams atrodė kvailos pastangos užkamšyti netikėjimo skyles vis aršesne ir bukesne propaganda, begaliniais vardinimais, kaip dabar geriau negu seniau, kokie baisūs kapitalistai supa ir tuoj užpuls. Kada visi, nuo kiemsargio iki valstybės galvos, netiki tuo, kas sakoma, tai yra sisteminė krizė.

Ar kas Europoje rimtai tebetiki multikultūralizmu, pabėgėlių integracija, politkorektiškumais? Islamo taikingumu, būtinybe musulmonams atverti visas sienas ir išmokėti visas įmanomas pašalpas, kitomis socialistinėmis nesąmonėmis? Tačiau mūsų politikai tebekramsoja tas pačias atrūgas, Nes Taip Reikia.

Atrodo, kad žurnalistai rašydami vis pasitikslina su savo Vidine Šakaliene – Ar Ne Per Daug Aš Čia, O Gal Kam Nepatiks? O jau iš LRT tai vien naujakalbe – Taip Kaip Reikia. Blogi tie, kurie mato ES problemas, o ne šventosios karvės, jas sukėlę, ir ne politkorektiškumo šventraštis.

Argi nejuntat, kad vėl pradėjom galvoti – ką galima garsiai kalbėti, o ko ne? Ką sakyti naudinga ir patiks, o apie ką geriau patylėti? Kad yra temų, apie kurias net kalbėti negalima jokiais būdais ir niekada? Ar nejaučiat, kad nebegalite laisvai mąstyti?

Tai protų dulkinimo teorija ir praktika. Dabar skaitant istoriją atrodo – kokie senoliai buvo naivūs, kokiom nesąmonėm tikėjo ir paskui kokius durnius ėjo, ir kaip nematė tiesos ir nepagalvojo, kas bus? Po kelių dešimtmečių apie mus taip galvos.

Tam, kad žmonės imtų mąstyti, reikia, kad suprastų, jog taip nebegali būti. Nelengva, prigimtinis komformizmas vis sako – nebūk kitoks, jiems nepatiks. Propaganda užvaldo viešą diskursą ir teigia tą patį – tu vienišas, niekas taip negalvoja, nekalba, nerašo. Bet permainos išorėje įvyksta tik po to, kai kas nors pasikeičia galvose.

Taip – informacinis karas. Taip, yra grėsmės iš Rytų. Tačiau normali valdžia apie pavojų ne rėkia, o tyliai, be isterijų ir rimtai jam ruošiasi. Ir išorinėmis grėsmėmis nedangsto savo pačios neveiklumo, klaidų ir problemų. Ir savo politinių priešininkų neapšaukia valstybės priešais.

Šiandien politiniai vertinimai taikomi ir kultūrai, istorijai, pasaulio suvokimui. Formuojamas debiliškas, plokščias pasaulio modelis, kur viskas juodai balta, suskirstyta į draugus ir priešus. Ir savuosius suskirsto į draugus ir priešus. Tiražuojami ir skatinami politiškai lojalūs idiotai, negalintys nieko nuspręsti ir vertinti už tos schemos, kurioje savarankiški vertinimai neįmanomi, ribų.

Tragikomiška – žaidžiame pagal varžovų nustatytas taisykles. Tikrieji priešai tik ir laikosi ant šių mūsų klišių. Informacinis karas vyksta ne tarp ir ne dėl šalininkų, kurie ir taip jau tavo. Ir ne dėl priešininkų, kurie nebe tavo. O dėl abejojančiųjų, kurie kiaurai mato abiejų pusių nutylėjimus ir melą.

Nesiryžtate įvardinti tikrųjų savo problemų ir nutylite stipriąsias priešininko savybes – tą su malonumu padarys priešininkas. Vengiate aktualių temų ir skausmingų dialogų? Skaitytojui ar žiūrovui neišvengiamai atrodys, kad jūs bijote tiesos.

Ir informacinio karo mūšis pralaimėtas. Galėsite ir toliau apsisnarglėję verkšlenti, jog rusų propaganda agresyvi, melaginga ir šiokia anokia. Ir kad jums amžinai trūksta lėšų. Tas aišku visiems, išskyrus suelitėjusias „visuomenines“ medijas.

Žūtbūt pasekmę parodyti kaip priežastį ir išsiteisinti. Juk viską daro Vladimiras Putinas! Koks kietas bachūras – ir rinkimus visame pasaulyje žlugdo, ir visą pasaulį paperka, ir net JAV Prezidentas jo pakalikas, ką bekalbėti apie Briuseliui nelojalų vengrų ar lenkų mailių. Ar tomis propagandinėmis klišėmis jų autoriai bent per nago juodymą tiki?

Autoriai dažniausiai tie, kurie prie ruso tupėjo kaip pelytės po šluota. Jei pasaulis vėl apsiverstų, nieko nauja nepamatytume – pirmieji prisitaikytų dabar garsiausiai rėkiantys apie grėsmes Tėvynei. Genuose įdėta – kuo mažiau tiki, tuo aršiau reikalauja iš kitų. Pradedant davatkomis, baigiant politikais, pretenduojančiais į šventuosius.

Tikrasis sovietmetis ne praeity ir ne mirusieji laikai dar mus slegia. Tikrasis sovietmetis smagiai sau gyvena tarp mūsų. Tai senoji geroji nomenklatūra, po trumpo šoko ir pseudoliustracijų per „privatizakcijas“ ramiai užpildžiusi atsiradusį valdžių vakuumą.

Susilieję su prakutusiu naujųjų elitu, jie toliau karaliauja ir tampo už virvučių scenoje periodiškai pasirodančias, švarkais ir šlipsais dekoruotas lėles. Aišku, dabar didūs patriotai, lietuviai kaip reikiant, tai ne mes, kažko vis nepatenkinti, matyt, turintys sovietinio raugo.

Sakot, rusai propagandinį karą laimi pinigais? Nieko panašaus. Jie, visų pirma, nieko nelaimi. O visų antra, tikrai yra patrauklesni, tik ne pinigais, o mažesniu goduliu pinigams. Jie dirba savo darbą ir gauna algas. Jūs irgi dirbat ir gaunat algas. Tiesiog išmokit dirbti.

Argi nepavargot nuo aršaus patriotizmo? Netikro, rėksmingo ir primityvaus, persmelkto neapykanta, norinčio užčiaupti abejojančius ir kandžiojančio visus kitokius? Ir iš kur tokia priešininko baimė, jei esame teisūs? Statytume zirzeklius priešo radijams užčiaupti, bet interneto neužblokuosi.

Jeigu matai ir įvardiji mūsų nesąmones, esi putinistas ar rusofilas. Tokia Tėvynės meilės parodija ir kiekvienos valdžios svajonė – apšaukti savo kritikus valstybės priešais. Ją būriai žurnalistų su entuziazmu įsijautę į teisuolių vaidmenį realizuoja. Juokingiausia, kad tuo užsiima laisvieji pseudoliberalai, visada patriotizmą kritikavę ir vaidinę laisvės šauklius.

Nuo to, kad V. Putinas susirgo pasiutlige, netapome nei protingesni, nei doresni. Ir mūsų problemos niekur nedingo. Tai, kad priešas įvardija tavo trūkumus – normalu. Nenormalu įsivaizduoti, kad jų nėra, tai pavojinga mums patiems.

Visos blogybės – ne praeities šešėliai, o mūsų pačių veikimo ar neveikimo rezultatai. Bandymas paaiškinti dabartį praeities įtakomis ar rusų poveikiu tėra žurnalistinės impotencijos ir propagandinio išdurnėjimo išraiška, skirta debilams. Noras užmaskuoti tikrąsias priežastis ir realius, lietuviškus kaltininkus.

Tikrovės ignoravimas kaip tik lėtai, pavojingai didina katilo slėgį, nes nelieka galimybės išleisti garą. Problemų baimė yra problema, gimdanti kitas problemas. Ir netikėtos krizės atveju gali sukelti neramumus, kurių problemų neigimu ar nutylėjimais stengiamasi išvengti.

Vargu ar priimantys sprendimus to nepajėgia suvokti. Bet jiems taip norisi ramybės ir visada ne laikas, kai reikės – susitvarkysim. O ir visuomeniniams transliuotojams patogumas – nereikia laužyt galvos, kas kam aukštybėse patiks ar nepatiks.

Ir gali būti visiems geras. Propagandos scenoje kas vakarą senieji spektakliai, nacionalinės vertybės ir laidų vedėjai sarkastiški, bet be jokios ugnelės. Apsimesti, kad tai svarbu, ir jiems nebepavyksta.

Primityvumas ir instinktai, teisuoliai, priešai ir paklydėliai – propagandos duona ir druska. Masių nuomones urmu formuoja KK2, Dviračio žynios, Palmyra ir TV rūtos. Elito žmonių nuomones – „Žmonės“. Galvojančių nuomonių neformuoja niekas, nes vienetai niekam nerūpi.

Rimtesnis pasaulis neišvengiamai prieštaringas. Reikia mąstymo pastangų, todėl masiškai nepaveikus ir atmetamas. Aplinkui šventovę neša perdažytus dievus, velnius, nusidėjėlius ir šventuosius. Rūksta smilkalai ir bezdalai, aidi giesmės, linguoja išblukę tikėjimo simboliai.

Klojimo teatre nesibaigianti, juodai balta „Lietuva pirtyje“. Viskas visada aišku, draugai ir priešai iš kartono, nubrėžtos mąstymo ribos, kurių nevalia nenubaustam peržengti. Didelis aptvaras su sargyba kaltiesiems, kurie visada kiti.

Čia mes visada teisūs, nuskriausti ir geručiai, visam pasauliui juokingi. Kiek daug protingų, dorų, gražių žmonių čia sutiksi su vėliavom ir įtūžusių vienas ant kito! Primityvu, idiotiška, tik juk skirta ne tiems, kurie supranta. Ne jums, kurie skaitot šį tekstą ir kartais pakėlę akis pagalvojat.

Tai valdžios komforto zona ir apsauginė tvora nuo gyvenimo. Todėl piktintis ir rėkauti neverta. Nebijokime būti riboti ir vieni. Protas, meilė ir tiesa visada apriboja. Kvailumas, išdavystė ir melas beribiai.