Sausa liekana

Algimantas Rusteika
Algimantas Rusteika
  © Edvard Blaževič

Vaikai prieina pasaulio ribą keturiais žingsneliais. Kodėl naktį tamsu? Todėl, kad Žemė sukasi, sako protingai šypsodamasis tėtukas. O kodėl sukasi? Toks gamtos dėsnis. O kodėl toks? Ir tėtukas jau nebesišypso. Tikras katalikas pasakytų – Dievas taip sutvėrė. O kas sukūrė Dievą?

Užaugę dideli lietuviai žinojimo ribą prieina vienu žingsneliu. Paklausk, kodėl blogai kas blogai, bemat atsakys – kalti rusai. Brazauskų ar landsbergių klanas. Europos Sąjunga, klimato atšilimas, antibiotikai, Donaldas Trumpas ar prakeikti kapitalistai. Tik ne mes.

Ir visi klausimai atsakyti, viskas aišku ir teisuoliai skanduoja. Pasaulis išaiškintas. Lietuviui svarbu ne kas ir ne kodėl yra, o kas kaltas. Laimingi žmonės, tokiems jokie rusai ir virusai, homoseksualai ar lenkiškos raidės nebaisios. Ir būti pranašu labai paprasta:

1. Paaiškinkit Visatą 5 sakiniais. To visiškai pakanka.

2. Nelaimingiems nurodykit tikslą ir kaltininkus, trukdančius jį pasiekti.

3. Kaltuosius apšaukite priešais, konkrečiai įvardinkite.

4. Tie, kuriems kalbate – nekaltos, kenčiančios aukos, besišaukiančios keršto.

5. Pagal tai žmoniją padalinkite į savus ir svetimus.

6. Apsimeskit, kad labai norit viską pakeisti.

7. Savuosius niekšus liaupsinkite, svetimuosius apspjaudykite.

Jei turėsit šiek tiek gabumų ir netingėsit – tapsit geru, šiuolaikiniu žurnalistu ar net politiku. Pagal šį receptą kepamos sąmokslo teorijos ir propaganda. Ir tekstai, neigiantys sąmokslo teorijas bei propagandą. 9 iš 10 žinių kanalų, portalų lyderio ir laikraštienos politinių kūrinėlių.

Feisbuke tai praktiškai viskas. Įdomesnės apžvalgos ir retos, vis dar pasitaikančios nepriklausomos nuomonės pasibjaurėtinai styro kaip neišspausti inkštirai ant užpakalio. Bukinanti ir primityvi propaganda išugdė atbukintą ir primityvų skaitytoją, kuris pasaulį mąsto ir aiškina pagal tuos genialius punktus.

Smagu linguoti už savo paties grotų, kur viskas aišku ir visada esi teisus. Blaivaus pagalvojimo epizodai – tik kančia, kelianti nesuvaldomą troškulį dar vienos bukinimo dozės, kuri sugrąžina supratimo ir teisumo palaimą. Palaipsniui tampi zombiu ir priešų šaltinis niekada nebeišsenka.

Pagrindinė bukumo religijos tiesa – kaltas Kitas. Niekam nerūpi, ką tu galvoji, svarbu – ar kaip kiti tavo narve. Jei nors kiek kitaip – esi ne mūsiškis. Ir kas norės suprasti įvykius, išsiaiškinti nelengvas tiesas ar pastebėti imitacijas? Duokit mums duonos, žaidimų ir saldainių!

Niekam nepaaiškinsi, kad pasaulis spalvotas, prieštaringas. Kad ir savi, ir teisieji būna neteisūs ir kalti. Kad ir svetimieji, ir priešai pasako apie mus tiesą. Kad savi išduoda, o kitaip manantys tave gal išgelbės. Kad didžiausi priešai mums esame mes patys, mūsų ydos ir melas patiems sau, užmaskuotas teisybe.

Masinis fanatizmas – amžinas kaip pasaulis. Bet kur nuo jų pasislėpsi bukaveidžių epochoje? Be meilės ir atitinkamos neapykantos jie mąstymo nejungia, nes bijo prarasti patogius orientyrus, kas sukelia isterijas ir užpurtyto kūdikio sindromą. Ir patys užsiblokuoja primityvaus komforto zonoje.

Pagal Saltykovą-Ščedriną miesto viršininkas galvoje turėjo vargonėlius. Modernieji fanatikai turi implantuotas mikroschemas su programėle „savas-svetimas“, kaip naikintuvai. Per sekundę nuo kontakto automatiškai tave nuskenuos. Jei mylėjimo ir neapykantos objektai sutampa – testas teigiamas, vizgina uodegą. Neigiamas – iškart puola.

Jie propagandistų svajonė ir idealus taikinys, nors labai neapkenčia propagandos. Kartą kuo nors įtikinsi – visą gyvenimą bus tavo. Nusivylęs viena meile, kaipmat įsimyli buvusios neapykantos objektą. Ir visada tą daro iš širdies. Dvasingi, jausmo žmonės – mąstymas jiems tik toks daiktas, kaip naujas blizgus auto.

Mes žuvytės pusiau tiesos ir bukumo skatinimo akvariume. Žiopčiojam be garso ir tiek. Ir neišvengsi primityvumo, vidinis cenzorius tik spūsčioja raudoną mygtuką – šito nerašyk, dar kam nors nepatiks. To gal nepraleis, anaip gal koks rusas yra sakęs, tas vėl negerai.

Čia demokratija ir visada ne mūsų dauguma. Stengiamės, kiek galim, jei pajėgi išspjauti akvariumo maitinamąją terpę – kartais pavyksta. Ir nekartokit leniniško „ką daryti“, nes nieko nepakeisi. Tokia epocha – primityvumo eros bukinimo periodas. Propagandozojus.

Jei kalbėsimės apie tai, gal daugiau suprasim, truputį pabusim ir pabūsim laisvesni. Irgi turim programėles atpažinti saviems, kurie be fanatizmo instaliacijų. Plaukiam patamsiuos ir tiek. Pamatę ir atpažinę vienas kitą, susimojuojam iš toli. Nedažnai taip.

Tikri, nuoširdūs, darbštūs ir atsakingi yra kantrūs. Stengiasi spręsti gyvenimo sunkumus, nekaltina kitų, patys ieško išeičių. Jie į gatves beveik neišeina. Bet jei išeina, tai taip paprastai be sprendimų namo negrįžta, nors tai atsitinka retai.

Tinginiai, dundukai, pašalpų medžiotojai, bakterijų teisių reikalautojai ar šiaip modernūs nukrypėliai nieko nesprendžia patys. Nes spręsti negali, nemoka, nenori ir nesugeba. Jų norai arba neįgyvendinami, arba prieštarauja sveikam protui ir daugumos valiai.

Todėl rėkia, kad viską už juos jėga nuspręstų ir paduotų ant lėkštutės. Aišku, valdžia visokių kitokių sąskaita. Jie į gatves eina kasdien. Įsijunk bet kada žinias ir pamatysi idiotą su plakatu.

Kovoja su svetimomis ligomis, bet primityvumo nuojauta neapleidžia, todėl stengiasi nuo savęs ir kitų pasislėpti. Iki išsekimo ieško savo nuomonės patvirtinimų ir jais džiaugsmingai dalinasi. Feisbuke bendrauja tik su savais, kolektyviškai užpuldinėdami kitokius.

Neapsigaukit, radę daug piktų komentarų po bukais propagandiniais tekstais – dauguma jų autorių piktinasi ne propaganda ir bukumu, o tuo, kad straipsnio nuostatos neatitinka pačių skaitytojų propagandinių ir bukų įsitikinimų. Tai tik kitokių atmetimo reakcija.

Valdžia tikrų žmonių protestų bijo kaip velnias kryžiaus, todėl juos slopina arba ignoruoja. Per savo nupirktus ar savanorius kiemsargius žiniasklaidoje organizuoja patyčių kampanijas. Tinginių ir dundukų „protestus“ bei reikalavimus rodo per visus galus. Taip sukuriama iliuzija, kad tikros problemos yra niekinės, o niekinės yra tikros. Gali sau nieko nedaryti ir būti visada teisus, ką ir reikėjo įrodyti.

Jei žmogui negali nieko duoti, reikia ką nors jam uždrausti. Minioms audringai plojant pradedama valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą, tikrųjų laisvių suvaržymas argumentuojant abstrakčiomis kitų laisvėmis, teisėmis ir visuotiniu gėriu. Tai faktiškai naujai iškeptas, postindustrinis komunizmo variantas pilietinės visuomenės ir prigimtinių teisių padaže.

Atsisakęs bet kokios didžiųjų korporacijų veiklos kontrolės vardan nevaržomo turtėjimo, valdančiųjų luomas nepatenkintųjų maišto prevencijai susikoncentruoja į visuomenės sąmonės totalinę kontrolę. Ir kontrolė palaipsniui tampa visuomenės mąstymo būdu.

Reformų troškulys virsta dar didesnės, bet jau „teisingos“ kontrolės ilgesiu. Protestuojantys prieš nelaisvę ateina prievarta įgyvendinti kitas, „geresnes“ laisves ir kontrolę. Ir jokių kitų būdų nepripažįsta. Sakot, be to revoliucijų nebūna?

Taip, su sąlyga, kad tai atsinaujinimas, o ne spektaklis esamai padėčiai sutvirtinti. Permainų imitacijose politinis diktatas yra tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis, kai su visuomene niekas nesitaria, lieka tik tuščia naujakalbės iškaba ir mokinukų egzaminų klausimėliu.

Ir politinis protestas prieš diktatą įgauna dar didesnio diktato pavidalus. Miklūs tribūnai ir prisiplakantys prie bet ko reitingų lyderiai leidžia ideologinius balionus ir dūmų uždangas. Griausmas, žaibai ir masinis permainų ilgesys maišosi su fanatizmu ir neapykanta. Iš tolumos dvelkteli chaoso nuojauta.

Kiekvieną vakarą su panekantravimais laukiu žinių žinelių ar įsijungiu naujienų portalus. Ką dar jie šiandien uždraus mums daryti, kalbėti ar mąstyti? Ką dar iš mano asmeninio gyvenimo užsimanys sureguliuoti, reglamentuoti ar man nurodyti, kas teisinga ir kas man galimai negalima?

Ar liko gyvenime dar kas nors savaime kiekvienam suprantamo ir kiekvienai kaimo bobutei aiškaus, kam tuoj nenustatys kokių nors beprotiškų tvarkų ar biurokratinių procedūrų? Už ką dar, kiek ir kam reikia sumokėti, kad tie, kurie privalo apie tave galvoti ir tau dirbti, imtų tai daryti nemekendami dėl lėšų trūkumo?

Ar yra kasdienybėje kas nors, kam dar nereikia gauti leidimo, suderinti su kaimynais ar pranešti valdininkui? Mano privatumo sritis, kurios valstybė nešnipinėtų, nenustatytų elgsenos taisyklių ir baudų už pažeidimus „mano paties labui“? Ir ar yra kada nors kur nors kaip nors visam šiam marazmui ribos?

Manau, kad nėra. Laisvės troškimas ir diktatūros ilgesys neišskiriami. Į orveliškus 1984-uosius darniom gretom žygiuoja visas pasaulis. Vienintelė viltis, kad kai idiotizmas pasieks dugną – ims maitintis savimi ir palaipsniui virs sieros vandeniliu bei vandeniu. Liks tik sausa idiotizmo liekana, balutė ir bezdalų smarvė.