Skvernelio prezidentinė svajonė: ar jis turi šansų?

Sauliaus Skvernelio žvilgsnis prieš Seimo rinkimus
Sauliaus Skvernelio žvilgsnis prieš Seimo rinkimus
© Dmitrijus Radlinskas

Premjeras Saulius Skvernelis sako negalintis nei patvirtinti, nei paneigti ketinimų dalyvauti po dvejų metų vyksiančiuose prezidento rinkimuose, tačiau dėl to jau yra apsisprendęs.

„Sprendimą jau esu priėmęs, o jį paskelbsiu paskutinę dieną, kai bus galima tą padaryti“, – LRT eteryje gegužės 16 d. sakė S. Skvernelis, nenorėjęs detaliau paaiškinti savo pozicijos.

Apie S. Skvernelio galimybes ir ambicijas tapti nauju valstybės vadovu 2019 m., kai baigsis antroji dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija, politologai ir politikai kalba jau seniai. Ką turėtų daryti dabartinis Vyriausybės vadovas, jei jis iš tikrųjų galvoja apie prezidento kėdę?

Kaip išlaikyti dabartinį populiarumą?

Balandžio mėnesį rengtos „Lietuvos ryto“ ir „Vilmorus“ apklausos duomenimis, Vyriausybei vadovaujančio S. Skvernelio populiarumas su paklaida viršijo net 70 proc., o BNS užsakytos RAIT apklausos duomenimis, S. Skvernelio populiarumas balandį siekė 60 proc. Paskutinį kartą panašiai Lietuvos rinkėjai savo premjerą vertino beveik prieš du dešimtmečius – tąsyk trumpai premjeru buvusio Rolando Pakso reitingai siekė net 75 proc.

reklama

S. Skvernelio populiarumas gali būti aiškinamas bent keleto veiksnių kombinacija. Jis stengiasi sudaryti, pirma, tvirto ir ryžtingo, antra, profesionalaus ir, trečia, dramatiško politiko, kuris nėra susijęs su tradicinėmis partinėmis jėgomis, įspūdį. Tačiau tai tik viena medalio pusė, kuri turi gerai „sukibti“ su antrąja – darbais.

Kol kas S. Skvernelio Vyriausybė dar nepradėjo rimtų darbų – ji vis dar pristatinėja ministrų kabineto programą, vykdo pačios Vyriausybės kanceliarijos, kuri turėtų koordinuoti reformas, pertvarką ir daugelyje planuojamų keisti sričių žada veikiau analizę nei ryžtingus veiksmus.


Iš rimtesnių planuojamų pertvarkų Vyriausybė kol kas pristatė tik planus reformuoti aukštojo mokslo sritį, sujungiant nemažą dalį valstybinių universitetų, tačiau jos įgyvendinamumu suabejojo daugelio ketinamų sujungti universitetų atstovai, o sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos planuojami alkoholio ribojimai taip pat nėra tiesiogiai susiję su piliečių materialinės padėties pagerėjimu ir viešoje erdvėje sukėlė daug kritikos.

Ilgainiui S. Skvernelio Vyriausybei visgi reikės pateikti ataskaitą dėl nuveiktų darbų ir kuo toliau, tuo labiau pasiteisinti dėl rimtų darbų nebuvimo bus vis sunkiau. Lietuvoje Vyriausybės veikla yra natūraliai susijusi su įvairiomis ūkinėmis aktualijomis ir todėl yra daug jautresnė nei Seimas arba prezidentūra įvairiems gyventojų padėties svyravimams ir skandalams. Tad pagrindinė S. Skvernelio dilema – kaip dabartinį populiarumą suderinti su ateities darbais. Čia dabartiniam premjerui gresia patirti savo pirmtakų Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus nuopuolius.

Kaip netapti Kubiliumi arba Butkevičiumi?

Nors S. Skvernelis šių metų pradžioje teigė, kad 2017-ieji bus „lūžinių“ reformų laikas, tačiau didelės dalies pokyčių jam gali nepavykti įgyvendinti, kadangi pastarieji dar nėra gerai suplanuoti, o, be to, premjeras neturi kieto politinio užnugario, kuris galėtų padėti forsuoti sunkius politinius klausimus. Nors S. Skvernelį Seimo „valstiečių“ frakcijoje palaiko nemaža dalis parlamentarų, tačiau jie nesudaro daugumos frakcijos viduje, tad prireikus Vyriausybės iniciatyvas gali nugesinti ne tik opozicija, bet ir savi. Be stiprios politinės platformos ir detalaus plano bet kurie struktūrinių reformų ketinimai bus ilgainiui arba užgesinti, arba Seimo komitetuose pakeisti taip, kad praras savo pirminę reikšmę.

Struktūrinės politinės reformos, ypač tokiose jautriose srityse, kaip sveikatos apsauga, pensijų sistema ar švietimo sektorius, veikiausiai S. Skverneliui kainuotų populiarumą panašiai, kaip jį 2008–2012 m. prarado konservatorių premjeras A. Kubilius.


Turėdamas tai omenyje, premjeras gali pasitenkinti jau praėjusią Seimo kadenciją matytu savo pirmtako socialdemokrato A. Butkevičiaus premjeravimo modeliu, kai esminių reformų buvo vengiama. Tačiau toks kelias rizikingas, kadangi jis nepalieka kuo pridengti ūkio nuosmukio, politinio skandalo ar paprasčiausios politinės klaidos, kurių netrūko paskutiniaisiais A. Butkevičiaus valdymo metais. Jei S. Skverneliui nesiseks rinkėjų simpatijų pelnyti rimtomis reformomis, tikėtina, kad, artėjant 2019-ųjų rinkimams, jo situacija gali vis labiau priminti A. Butkevičiaus padėtį praėjusiais metais.

reklama


Visa tai S. Skvernelį stato į sudėtingą strateginę padėtį. Jei premjeras imsis reformų, jos bus užblokuotos ir taip S. Skvernelis atrodys nesugebantis kovoti už savo principus. Jei S. Skverneliui pavyktų tesėti pažadą dėl „lūžinių“ metų, reformos greičiausiai sukeltų itin daug nepasitenkinimo, o tai gerokai apsunkintų jo galimybes dalyvauti prezidento rinkimuose. Galiausiai, jei politikas nuspręstų sukti A. Butkevičiaus pasyvaus premjeravimo keliu, jis taptų daug labiau priklausomas nuo tokių išorinių veiksnių kaip skandalai, aplinkos personalo klaidos ar ūkio nuosmukiai.

Svarbu ne tik darbai

Apsisprendus kovoti dėl prezidento posto, S. Skverneliui reikėtų rasti ir jį remsiančias politines jėgas. Kadangi 2019 m. dėl prezidento posto negalės varžytis dabartinė valstybės vadovė D. Grybauskaitė, tai tikriausiai visos didesnės politinės partijos bandys kelti savo kandidatus kur kas drąsiau nei iki šiol.

Tokiu atveju S. Skverneliui svarbiausia bus, viena vertus, užsitikrinti D. Grybauskaitės, jei ji po dvejų metų bus tokia populiari kaip ir dabar, paramą. Antra, S. Skvernelis turės išskaičiuoti sau palankiausią politinį flangą. Dabartinė Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) neatrodo nei vieninga, nei gebanti efektyviai priimti suplanuotus įstatymus.

Tai matyti ir S. Skvernelio viešoje laikysenoje – jis neatrodo įsipareigojęs R. Karbauskio „valstiečių“ partijos principams ir stengiasi labiau atrodyti kaip savarankiškas politinis žaidėjas. Tačiau galiausiai šis santykių su LVŽS neaiškumas kažkuria kryptimi turės išsispręsti – arba R. Karbauskis taps S. Skvernelio pavaduotoju, kas yra menkai tikėtina, arba S. Skverneliui gali tekti pasiieškoti naujos politinės platformos.

Pagrindinė S. Skvernelio problema – neaišku, kas, be LVŽS, tokia remiančia politine jėga galėtų tapti.

Politologas: be sėkmės darbuose nieko nebus

Politologas Lauras Bielinis portalui Alfa.lt sakė, kad jeigu prezidento rinkimai vyktų jau šį šeštadienį, tai S. Skvernelio šansai juos laimėti būtų labai neblogi, nes kol kas nėra jokių ryškesnių politinių figūrų.

Anot pašnekovo, norint mąstyti apie prezidento postą, S. Skverneliui reikia išspręsti bent dvi problemas. Visų pirma, įgyvendinti prezidentinę svajonę būtų itin sunku be politinės paramos, kuri 2019 m. bus būtina.

reklama

„Lietuvoje kol kas yra tik labai apytikriai samprotavimai, kas galėtų tapti prezidentu. Daug rimčiau jos imamos analizuoti ir kelti tik likus mažiau nei metams iki rinkimų. Kadangi D. Grybauskaitė negalės kandidatuoti trečią kartą iš eilės, tai tikėtina, kad savo kandidatus kels ir visos stambesnės politinės partijos, o S. Skvernelis save pateikia kaip nepartinį, stovintį tik šalia LVŽS, netenka jam reikalingos politinės paramos, kurią turbūt turės kiti kandidatai“, – sakė jis.

Antra, pasak L. Bielinio, už S. Skvernelį po dvejų metų garsiausiai kalbės jo darbai.

„Jis, visų pirma, turi efektyviai ir konstruktyviai spręsti tas problemas, kurios priklauso spręsti premjerui. Jei S. Skvernelis stipraus premjeravimo per šiuos metus neparodys, tai kitąmet jam bus sunku ne tik pretenduoti į valstybės vadovo postą, tačiau išlaikyti ir premjero įvaizdį. Žodžiu, svarbiausia jam dabar – sėkmė dabartinėje veikloje“, – teigė politologas.

Ar Skvernelis būtų geras prezidentas?

Premjero pareigas einančiam S. Skverneliui tapus prezidentu, jo lauktų du pagrindiai uždaviniai. L. Bielinio manymu, visų pirma, jis turėtų pasižymėti kaip geras Lietuvos užsienio politikos interesų gynėjas, tačiau kol kas šios patirties jis neturi.


Vidaus politikoje S. Skvernelio sėkmė priklausytų nuo gebėjimo dirbti su Seimu. Visgi kol kas jis vengia susisaistyti su kuria nors iš politinių partijų, tad jo gebėjimai vykdyti efektyvią politiką priklausys tiek nuo jį remsiančių parlamentarų Seime skaičiaus, tiek nuo jo gebėjimo manipuliuoti Seimo nariais, jei parlamentas bus susiskaldęs.

„Lietuvos Konstitucija taip surėdyta, kad iš prezidento, visų pirma, reikalaujama labai stipraus ir lankstaus požiūrio į tarptautinius santykius bei gebėjimo ginti šalies pozicijas toje erdvėje. Vidaus politikoje prezidentas itin stipriai susietas su Seimu, ir čia labai reikia intensyviai dirbti, kad ta daugumos parama būtų.

Lietuvoje visi prezidentai stipriausi buvo tada, kai turėjo parlamentarų paramą. Tai Algirdas Brazauskas pirmoje kadencijos pusėje, Valdas Adamkus pirmoje kadencijos pusėje, kai jį rėmė centro dešinė, bei D. Grybauskaitė, kai Seime buvo dešinieji ir iš pradžių kairieji“, – sakė L. Bielinis.