Apie mokesčių sistemą paprastai

Tautvydas Marčiulaitis
Tautvydas Marčiulaitis
© Edvard Blaževič

„Lietuvos mokesčių sistema paprastai“ šiaip jau yra oksimoronas. Nes bendrąja prasme sudėtingesnis dalykas yra nebent geltonos spalvos atspalvių dėlionė iš 5000 detalių. Visi kiti dalykai po Saule suprantami lengviau.

Kaip bebūtų, norint suprasti ir perprasti, pažinti reikia. Todėl čia bus pabandyta, tikrai ne visiškai tiksliai, tačiau kiek įmanoma paprasčiau paaiškinti, už ką ir kiek moka vidutinis žmogus, kuris dirba ne tik pagal darbo sutartį, bet ir vykdo individualią veiklą.

Bendrąja prasme Lietuvoje žmogus, gavęs pajamų, sumoka tris mokesčius, kurių dalis net nėra mokesčiai. Tai yra gyventojų pajamų (GPM), valstybinio socialinio draudimo (VSD) bei privalomojo socialinio draudimo (PSD) įmokos. Nors šiaip VSD bent iš dalies yra kaupimas ateičiai, o PSD – iš dalies draudimas, bet vadinkime juos mokesčiais.

Prie šių mokesčių kiekvienas gyventojas moka pridėtinės vertės mokestį (PVM). Taip, teoriškai jį turi sumokėti įmonės, tačiau praktiškai sumoka gyventojai, nes įmonės tiesiog prideda PVM prie kainos, o kainą sumoka galutinis vartotojas. Todėl PVM realiai yra gyventojų mokamas mokestis.

Tačiau kadangi PVM, nori ar nenori, vis tiek tenka mokėti, palikime jį kol kas ramybėje. Plačiau pakalbėkime apie tuos mokesčius, kurie visus erzina kiekvieną pavasarį.

reklama

Jei dirbate tik pagal darbo sutartį, viskas yra gana paprasta. Maždaug pusę Jūsų uždirbamo atlyginimo „SoDrai“ bei VMI perveda darbdavys, ir viskas tuo pasibaigia. Jei skaidant tiksliai, tai VMI gauna 15 proc. GPM, „SoDra“ maždaug 30 proc. to, ką vadina draudėjo įmokomis, bei dar 9 proc. „SoDra“ – už kitus socialinius draudimus, kas jau vadinama darbuotojo įmokomis. Nors realiai visi 15+30+9=54 proc. yra darbuotojo atlyginimas, kuris yra sumokamas „SoDrai“ ir VMI.

Žymiai įdomiau, jei dirbate ir dar vykdote individualią veiklą. Tiesiog vykdant individualią veiklą, kaip ir dirbant pagal darbo sutartį, reikia sumokėti 15 proc. GPM (nebent dirbate pagal tą tarifą, kuris moka kažkodėl 5 proc., ir niekas nežino, kodėl), 30 proc. VSD bei 9 proc. PSD.

Tačiau įdomybės prasideda, kai žmogus dirba tiek pagal darbo sutartį, tiek pagal individualią veiklą. Nes čia žmogus PSD, kuris šiaip jau yra sveikatos draudimas, sumoka net 2 kartus. Nepaisant to, kad paslaugų už tai geresnių ir daugiau negauna. Kitaip sakant, 9 proc. privalomajam sveikatos draudimui privaloma sumokėti nuo kiekvienos vykdomos veiklos. Kaip ir privaloma nuo kiekvienos veiklos sumokėti VSD įmokas. Kas gal ir yra gana logiška, tačiau praktiškai sukelia daug neaiškumų.

Beveik visi, vos pradėję vykdyti individualią veiklą, pasimeta, kai „SoDra“ išrašo jiems sąskaitą už PSD ir VSD. Nes žmonės tiki, jog „SoDrai“ įmokas jie jau sumokėjo iš atlyginimo. Kaip bebūtų, šioje vietoje taikomas bendras pajamų apmokestinimas tuo pačiu tarifu. Kas vėl būtų gal ir pusiau logiška, jei ne vienas niuansas.

Vykdant tam tikras veiklos formas, kaip, pavyzdžiui, dirbant su verslo liudijimu, yra nustatytas minimalus PSD tarifas, kuris siekia 34 eurus per mėnesį. Todėl jei per metus iš veiklos uždirbsite 300 eurų, PSD vis tiek turėsite sumokėti 400 eurų. Be to, remiantis „SoDros“ skaičiuokle, nepaisant pajamų, verslo liudijimą visus 2016 metus turėjęs asmuo liks „SoDrai“ skolingas ir beveik 700 eurų PSD įmokų. Kodėl taip yra? Niekas nežino.

Kad būtų dar įdomiau, „SoDra“ sako: skaičiuoklė skirta apskaičiuoti VSD ir PSD įmokas, verčiantis individualia veikla pagal verslo liudijimą. Primename, jog iš juridinių asmenų gavus daugiau nei 4500 eurų pajamų, mokesčiai bus apskaičiuojami kaip asmenims, vykdantiems individualią veiklą pagal individualios veiklos pažymą.

Todėl yra dar ir tolimesni lygiai, remiantis kuriais galima apskaičiuoti savo mokesčius, tačiau gal ten neikime, nes jau ir taip turėjo visi skaičiai susipainioti.

O juk pažadėjau, kad bus lengva ir aišku, tai atsiprašau už šį trumpą ekskursą. Kalbant labai supaprastintai, Lietuvoje žmogus nuo VISŲ pajamų moka 15 proc. GPM, 30 proc. VSD ir 9 proc. PSD. Taip pat 21 proc. PVM. Kas susiveda į tai, kad bendrai nuo visų pajamų žmogus sumoka 75 proc. mokesčių. Kurių dalis šiaip jau yra taupymas ir draudimai, o dar dalis – lyg ir verslo mokesčiai, bet čia detalės. Kam rūpi draudimas, kaupimas ar mokestis – vis tiek niekas nesupranta, kiek nuo ko reikia mokėti.

Bet jei norit bent jau suprasti, kiek turėsite mokėti už šiuos metus, tai pavasarį skaičiuojant, kiek kam esate skolingi, jei dirbate ne tik pagal darbo sutartį, galite remtis būtent tokia matematika. Nuo faktinių metinių pajamų reikia atskaičiuoti 15 proc. pavedimui į VMI iki gegužės pirmos dienos bei 40 proc. – pavedimui į SoDrą iki birželio pirmos.

Taip pat, žinoma, galite prisiskaičiuoti sąnaudų. Tokiu atveju galite rinktis arba 30 proc. pajamų nuskaičiuoti sąnaudoms ir savo realų mokestinį tarifą nustumti nuo 54 proc. numesti link 35 proc., arba faktinių sąnaudų surašyti tiek, kad pelno visai neliktų ir prievolė kažką kažkam mokėti dingtų. Skaičiavimas taip pat pasikeistų, jei Jūsų vykdoma veikla dėl mistinių kosmoso priežasčių patenka po 5 proc. mokestiniu GPM.

reklama

Tiesa, dar galima gauti įvairių lengvatų ir, jei esate priskiriamas skirtingoms rizikos grupėms, mokėti kitokį VSD tarifą, nes keičiasi įmokos į nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų fondą – kad ir kas tai bebūtų. O jei norite išsirūpinti galimybę turėti tėvystės atostogas, tuomet pasiruoškite pakloti dar pinigų. Tik neaišku, ar tam užteks tik primokėti ir toliau vykdyti individualią veiklą, ar išsiimti veiklos liudijimą. Todėl tiksliai pasakyti tarifų nelabai išeina.

Jūs vis dar su manimi? Puiku. Nes apie visokias išlygas, skyles, skirtingus tarifus, lengvatas bei nuo veiklos formos priklausančius mokesčius tęsti būtų galima iki begalybės. Mūsų mokestinė sistema yra tokia komplikuota, nuolat besikeičianti ir pritaikoma tik konkrečiam žmogui, kad bandyti ją suprasti realiai beprasmiška. Metų gale pažiūri, kiek kam skolingas, susimoki ir eini toliau.

Nes iki šiol čia buvo bandoma paaiškinti tik tai, kiek maždaug turi mokėti žmogus, kuris dirba pagal darbo sutartį bei individualią veiklą. O jei pridėtumėme įmonę, dividendus, kapitalo, nekilnojamojo turto ir kitus mokesčius bei turėtumėme įvertinti jų įtaką bendram mokestiniam tarifui kiekvienu individualiu atveju, tam greičiausiai neužtektų vieno gyvenimo.

Visuomet mėgstu kartoti, kad jei žmonės po Šveicarija išrausė tunelį, kuriame vieną į kitą daužo beveik šviesos greičiu skraidančius atomus, tai iš tiesų padaryti įmanoma viską. Tačiau lygiai taip pat kiekvieną kartą, bandydamas paprastai aprašyti Lietuvos mokestinę sistemą, suprantu, kad tunelio kasimas po Šveicarijos Alpėmis nėra jau toks ir sudėtingas procesas.

Nes mūsų valstybėje, nieko nedarydamas ir gaudamas 600 eurų atlyginimą, tiesiog moki 75 proc. nuo savo pajamų įvairiems mokesčiams. Tuo metu nusipirkęs dvi karves bei užsisodinęs bulvių lauką arba atsidaręs UAB „Du Gaideliai“ gali nuo uždirbtų 600 tūkst. nemokėti nieko – nes bus sąnaudos ir amortizacija su nuvertėjimu. Tiksliau, gali ne šiaip nieko nemokėti, bet priversti tuos uždirbančius po 600 eurų dar tau primokėti – už tai, kad tu toks šaunus ir pūkuotas verslo darytojas.

Ir tai kiekvieną kartą stebina bei glumina. Lietuvoje atlyginimai nėra maži. Jie yra ne taip jau toli nuo Europos vidurkių. Problema tik tai, jog sumokame 75 proc. mokestinį tarifą. O sumokėti pinigai vėliau paskirstomi Karaliaus Mindaugo profesinio centro žirgynui ir šaukštams už 10 mln., dėl ko pensininkams lieka 300 eurų per mėnesį.

Būtent komplikuota ir sudėtinga mokestinė sistema leidžia bujoti įvairaus plauko korupcijai. Norint išvyti korupciją ir neefektyvumą, mokestinis tarifas turėtų būti sumažintas labai smarkiai, bazė išplėsta, o sumokėtų mokesčių keliai biudžete padaryti visiškai aiškūs.

Sudėtingos mokesčių sistemos – senų demokratijų prabanga. Mums kol kas derėtų pagyventi su visiškai paprasta 2 mokesčių sistema, kurioje nebūtų jokių išlygų ir lengvatų.

P.S.: Kaip tikėtasi, žmonės nenori suprasti esmės, bet nori prikibti prie detalių. Tai specialiai jiems paaiškinimas – mokesčių tarifai šioje vietoje sudėti dėl sistemos painumo. Nes realus aprašytų žmonių tarifas sieks 50-70 proc., priklausomai nuo šeimos struktūros, pajamų pobūdžio, pajamų dydžio, darbo pobūdžio, prekių krepšelio. Esmė, jog mokestinė sistema yra per daug paini, kad galima būtų suvesti tiksliai, kiek vidutinis žmogus moka mokesčių.