Dvidešimt metų mašinos pergalei prieš žmogų: dabarties pasiekimai – didesni ir baugesni, nei numanyta

Žiūrovai stebi paskutinę „Deep Blue“ ir Gario Kasparovo šachmatų partiją 1997 m. gegužės 11 d.
Žiūrovai stebi paskutinę „Deep Blue“ ir Gario Kasparovo šachmatų partiją 1997 m. gegužės 11 d.
© SCANPIX

Sumišęs, nusivylęs, įširdęs – toks 1997 metų gegužės 11-osios vakarą, pasak istorinio įvykio liudininkų, atrodė šachmatų didmeistris Garis Kasparovas. Jo emocijos buvo kardinaliai priešingos toms, su kuriomis jis pakilo nuo stalo prieš kiek daugiau nei metus Filadelfijoje. Tuomet jis šventė pergalę, šįsyk – patyrė svariausią pralaimėjimą savo karjeroje. Tačiau G. Kasparovo priešininkas neliūdėjo prieš metus, nesidžiaugė jis ir tą vakarą prieš lygiai dvidešimt metų Niu Jorke, nors nugalėjo geriausią pasaulio žaidėją šachmatais. O nesidžiaugė, nes paprasčiausiai negalėjo – G. Kasparovo oponentu buvo mašina, IBM kompiuteris „Deep Blue“.

Šachmatų didmeistris Garis Kasparovas

Superkompiuteris prieš superintelektą

Iki šiol vienu geriausiu šachmatininkų istorijoje laikomas G. Kasparovas žinojo, ką reiškia pralaimėti partiją dirbtiniam intelektui, tačiau 1996 m. vykusį mačą jis laimėjo bendru rezultatu 4-2. Kaip žurnalui „Time“ yra atskleidęs Azerbaidžane gimusio G. Kasparovo treneris, pripažintam meistrui, kone nenugalimam tarp žmonių, pralaimėjimas buvo gana sukrečianti patirtis. Visgi pasitikėjimo prieš revanšą G. Kasparovas nestokojo, net ir žinodamas, kad akistatoje laukia gerokai patobulintas kompiuteris.

Na ir kas, jog „Deep Blue“ galėjo apskaičiuoti 100 milijonų potencialių ėjimų per sekundę, o per metus jo galimybės dar labiau padidėjo, kai tuo tarpu protas kaip G. Kasparovo apmąstyti gali vidutiniškai vieną žingsnį lentoje per sekundę. Kompiuteris stokoja kūrybingumo, jis negali improvizuoti, kitaip tariant – neturi savybių, apibrėžiančių genijų. Vadinasi, jis yra įveikiamas. Vienareikšmiškai geriausiu šachmatininku laikytas rusas yra sakęs, jog dirbtinis intelektas nugalės žmogų, geriausiu atveju, apie 2010-uosius metus.

reklama

Neabejodamas savo jėgomis, G. Kasparovas atsisakė pasiūlymo dalintis žaidimo prizą, 500 tūkstančių JAV dolerių, santykiu 6/4. Viskas arba nieko – galbūt tokios minties genamas mačui ruošėsi rusas. Galiausiai sutarta, jog suma bus skeliama dalimis 8/2. Dvikovoje G. Kasparovas, šaltakraujiškai gindamas savo figūras ir preciziškai kontratakuodamas priešininką, laimėjo pirmąją partiją, kuriai prireikė 45 ėjimų. Pasak kai kurių specialistų, įstabu tai, jog G. Kasparovas laimėjo žaisdamas stiliumi, kuris labiau tarsi būdingais kompiuteriui, nors savo karjeroje G. Kasparovas pasižymėjo tuo, jog gebėdavo keisti strategijas jau žaidimo metu, stebindamas oponentus ir galiausiai įspeisdamas juos į kampą.

Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo šachmatų partija

Tačiau kiek kitoks pačiam G. Kasparovui būdas žaisti, kaip vėliau bus sakoma, tapo viena galutinį rezultatą nulėmusių priežasčių, nepalankų žmogui. G. Kasparovas liko nustebintas kompiuterio galimybių, o paskutiniojoje partijoje, kuri truko vos valandą ir tik 19 ėjimų, jis pats nustebino žiūrovus. „Deep Blue“ privertė pasiduoti gyvą legendą, nors prieš baigiant žaidimą padėtis beviltiška jai nebuvo. Žaidimas baigėsi rezultatu 2.5 – 3.5.

Šachmatų didmeistris Johnas Fedorowiczius apie paskutiniąją mačo situaciją sakė taip: „visi buvo nustebę, jog jis pasidavė, nes viskas neatrodė prarasta. Mes visi esame žaidę tokioje pozicijoje, tai yra žinoma situacija.“ Kodėl žaidimas baigėsi, kai jis, kaip daug kam atrodė, dar galėjo tęstis, paaiškino pats G. Kasparovas, pateikdamas gryniausią žmogišką atsakymą – „aš praradau kovinę dvasią,“ – sakė G. Kasparovas. Superkompiuterio ir superproto dvikovoje nugalėjo pirmasis.

Kompiuteris laimėjo per klaidą?

Šioje antrosios „Deep Blue“ ir G. Kasparovo ir „akistatos“ istorijoje dažnai prisimenamas vienas epizodas, esą jei ne jis, G. Kasparovas būtų laimėjęs.

2012 m. pasirodžiusioje statistiko ir „The New York Times“ žurnalisto Nate‘o Silverio knygoje „The Signal and the Noise“ kalbintas Murray Campbellas, vienas iš puikiųjų protų, atsakingų už „Deep Blue“ sukūrimą, atskleidė daugiau detalių apie legendinį mačą. Pasak jo, kompiuterio ėjimas, kurį G. Kasparovas pavadino pernelyg sumaniu kompiuteriui, iš tiesų buvo programinė klaida – kompiuteris, turėjęs pasirinkti racionaliausią esamai situacijai ėjimą, išsimušė iš įprasto veikimo dėl klaidos ir pasirinko visiškai atsitiktinį ėjimą. Ėjimą, kuris visgi pasiteisino ir nustebino patį G. Kasparovą.

Vis dėlto „Deep Blue“, o tiksliau – šio kompiuterio programuotojų komanda, turėjo ir kitų objektyvių pranašumų varžovo iš kūno ir kraujo atžvilgiu. Jie galėjo konfigūruoti „Deep Blue“ algoritmus tarp mačų, pritaikyti jį prie G. Kasparovo stiliaus. Be to, kaip rašė mačą apžvelgęs „Wired“, kompiuterio kūrėjai galėjo susipažinti su visa turtinga G. Kasparovo varžybų istorija, kai pastarasis maklinėjo aklinoje tamsoje – juk „Deep Blue“, lyginant su praėjusiais metais, buvo gerokai patobulintas ir specialiai ruoštas šiam susitikimui.

Po dviejų dešimtmečių – dar įspūdingesnis technologijų triumfas

IBM sukurtas dirbtinis intelektas, privertęs kapituliuoti šachmatų karalių, neatsirado tuščioje vietoje – kompiuteriai, kurie rungėsi su žmonėmis šioje lentoje, atsirado jau penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiesa, iki „Deep Blue“ didelio pasisekimo jie neturėjo. Tačiau šiandien, galima sakyti, jau pranoktas ir pastarasis.

reklama

Praėjusiais metais vykusi dvikova tarp bendrovės „Google“ sukurto kompiuterio „AlphaGo“ ir Lee Sedolo iš Pietų Korėjos nors (bent jau kol kas) ir netapo tokia epine kaip Kasparovas versus „Deep Blue“, bendrovės atstovai nepasikuklino sakydami, jog ši dirbtinio intelekto pergalė prieš žmogų prilygsta išsilaipinimui į mėnulį.

Lee Sedolas ir „Google“ kompiuteris žaidžia go

Kinijoje prieš 4 tūkstančius metų sukurtas žaidimas go laikomas vienu labiausiai ne tik loginio mąstymo, tačiau ir kūrybingumo, intuicijos reikalaujančių žaidimų pasaulyje, o korėjietį Lee Sedolą galima vadinti šio žaidimo Kasparovu. Pernai pasaulio dėmesį sutraukusiame penkių žaidimų turnyre L. Sedolui, 18 kartų tapusiam žaidimo pasaulio čempionu, laimėti pavyko tik ketvirtąjį serijos mačą.

Vienas didžiausių Pietų Korėjos dienraščių „Chosun Ilbo“ šią dvikovą reziumavo fraze, jog vos „dvejų metų dirbtinis intelektas tapo 5000 metų žmogiškojo go meistru“. Dirbtinio intelekto istorijoje žaidimas go laikytas vienu didžiausių iššūkių, nes reikalauja lankstesnių, kompiuterio sunkiai imituojamų savybių, kokias turi tik žmogus. Kitaip nei šachmatuose, kur kompiuteris kaip „Deep Blue“ rinkosi iš milžiniško, tačiau baigtinio skaičiaus ėjimų, go žaidime ėjimo variacijų gali būti daugiau, nei įmanoma aprėpti žmogui ir šiam „išmokyti“ to kompiuterinę programą. Taigi „AlphaGo“ buvo sukurtas taip, jog galėtų atpažinti tam tikrus žaidimo bruožus ir panaudoti informaciją renkantis tikėtiniausią pergalei ėjimą.

Vieta atmintyje ir istorijoje

Mokslininkams dar kartą pavyko priversti visus stebėtis, gėrėtis ar išsigąsti dėl ateities. Tiesa, atrodo, jog kol kas tik „Deep Blue“ įsiterpė į istoriją taip, jog tikriausiai didingiausias šachmatų meistras prisimenamas dėl vieno ypatingo savo pralaimėjimo bene taip pat dažnai, kaip ir dėl daugybės triumfų.

„Deep Blue“ pergalė tapo atžymos tašku dirbtinio intelekto istorijoje, prisijaukinta pop kultūroje, ji įkvėpė kūrėjų vaizduotę dešimtmečiams į priekį, o kai kuriuos ir suneramino, pažadindamas naujausiųjų laikų luditus – ar žmonijos mokslinis pažangumas vienu ar kitu būdu neatsisuks prieš ją pačią?

Kad ir kokį paaiškinimą sau prisiimtų kiekvienas, kol kas bene žinomiausio vardo kompiuteris buvo sukurtas ne ko kito, o to paties netobulo žmogaus.

Robotas technologijų parodoje Hanoveryje, Vokietijoje