Žingsnis po žingsnio į nebūtį?

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
© Edvard Blaževič

Esu vis klausiamas, kurį kandidatą į LSDP pirmininkus remsiu. Atsakau: Gintautą Palucką. Įdėmiai išklausęs G. Palucko ir Mindaugo Sinkevičiaus debatus nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje, tapo aišku, kad su M. Sinkevičiumi pasikeis komanda, bet partija liks tokia pat nomenklatūrinė ir neoliberali. Tai patvirtina sovietinę nomenklatūrą gynusio Andriaus Palionio ir tos nomenklatūros atstovo Zigmanto Balčyčio parama M. Sinkevičiui. Lietuvai reikia socialdemokratinės partijos, o ne nomenklatūrinės partijos tęsinio, vedančio į niekur.

Ateinantį sekmadienį bus paskelbtas naujas LSDP pirmininkas. Abu kandidatai – ir M. Sinkevičius, ir G. Paluckas – puikiai žino, kad atstovauja dviems skirtingoms LSDP partijos narių nuostatoms apie būtinas partijos išgyvenimui reformas. Viena – ilga ir kankinanti „žingsnis po žingsnio“ taktika, kurią palaiko M. Sinkevičius. Tai reiškia, kad išlieka nomenklatūrinės partijos tradicijos bei jų įtaka bet kokiems politiniams sprendimams. Kita – kardinalus visų LSDP valdymo struktūrų bei komitetų reformavimas, įtraukiant naujus ideologinius žmones. Tačiau kyla vienas esminis klausimas: ar partija turi pakankamai ideologinių socialdemokratų, sugebėsiančių apsaugoti LSDP nuo sunykimo? Tai sužinosime išrinkus naują partijos pirmininką.

Tai, kad partinei nomenklatūrai reikalinga nomenklatūrinė partija ir nomenklatūrinis jos pirmininkas „vardan tęstinumo ir solidarumo“, patvirtina Rokiškio rajono savivaldybės meras Antanas Vagonis. Jis, pats to nesuprasdamas, savo paramą M. Sinkevičiui išreiškė žodžiais, kurie turėtų tapti sparnuota klasika. Vardindamas M. Sinkevičiaus privalumus, A. Vagonis priduria: „(...) jeigu dar Mindaugui pridėjus Gintauto sugebėjimą taip taikliai ir nuosekliai laikytis socialdemokratijos principų bei žmogišką šilumą – abu geri“.

Kitaip tariant, Rokiškio rajono meras tiesiai šviesiai sako, ką žino visi rimti socialdemokratai, pradedant LSDP garbės pirmininku Aloyzu Sakalu – kad M. Sinkevičius nėra joks socialdemokratas. Jis toks pat eilinis ūkvedys, kaip ir jį liaupsinantis meras. O tokių merų –ūkvedžių, kuriems nė motais jokia ideologija, LSDP partijoje yra ne vienas ir ne du. Gal todėl jų tėvonijose ir bujoja aršios vidinės rietenos dėl valdžios bei nepotizmas, varantis lauk gyventojus iš Lietuvos. Ir gal todėl M. Sinkevičius užsispyręs nutyli būtinybę kovoti su švogerizmu pačioje partijoje bei regionuose.

G. Paluckas, sukdamasis iš padėties, nors ir „sugeba taikliai ir nuosekliai laikytis socialdemokratijos principų“, taip pat dėl taktinių sumetimų apie tas ydas nekalba. Tačiau sutaria su M. Sinkevičiumi dėl jų tvirtų ryšių su senąja partijos nomenklatūra. Abu kandidatai reiškia atvirą ir džiugią pagarbą Z. Balčyčiui, Gediminui Kirkilui, Vilijai Blinkevičiūtei, bet nei vienas – LSDP garbės pirmininkui A. Sakalui. Kandidatas į pirmininkus G. Paluckas mano, kad G. Kirkilas yra visų laikų geriausias LSDP strategas. Kyla logiškas klausimas, kaip su tokiu strategu partija sugebėjo taip sužlugti? O minėti LSDP korifėjai Z. Balčytis kartu su V. Blinkevičiūte tiesiog nusisuko nuo partijos dėl geresnio kąsnio Europos Parlamente.

reklama

Taip, G. Paluckas kviečia imtis rimtos pertvarkos partijoje, stiprinant vidinę demokratiją, moterų ir vyrų lygias teises, gali nedvejodamas pagrįsti socialdemokratinės ekonomikos būtinumą ir naudą ginant dirbančiųjų teises bei kovojant prieš socialinę atskirtį. Jis žino, kaip pasukti partiją „į kairę“: „Partijos uždarumas lėmė, jog mes nebeturime nei draugų, nei patarėjų. Paprastai tariant, praradome orientyrus – ką atstovaujame ir kaip tai reikia daryti. Viena pirmųjų mano užduočių – atkurti ryšius su tradiciniais mūsų partneriais (profesinėmis sąjungomis, švietimo, sveikatos ir kultūros darbuotojų organizacijomis) ir užmegzti santykius su kairiaisiais intelektualais. Įgyvendinus šias užduotis, vėl jausime „žemę“ po kojomis ir nutrauksime idėjų badą partijoje“, – sako G. Paluckas. (Jam aidu atsiliepia ir M. Sinkevičius).

G. Palucko pareiškimas, kad reikia keisti tris ketvirtadalius partijos vadovų, yra aršiai kritikuojamas. Jis pats teigia, kad tai esą būtina. Anot jo, partijos veiklos metodus, organizacijos kultūrą, vertybių svarbą politinėse programose diktuoja ne statutai, o „pirmieji“ žmonės, vadovaudamiesi savo supratimu, įpročiais ir pažiūromis. Keisis žmonės, keisis ir partija. Beje, pasikeitimų reikalauja ir partiečiai, aiškiai pasisakę už pokyčius pirmame ture, ir visuomenė – atvirai kritikuodama dešimtmečius nekintančius LSDP vadovybės ir rinkimų sąrašus.

M. Sinkevičius tuojau puolė ginti tuos „tris ketvirtadalius“, netiesiogiai mesdamas kaltinimus G. Paluckui partijos skaldymu. Taip pat imamasi kartu su Rokiškio savivaldybės meru kurti mitą, neva G. Paluckas yra naujas politikoje ir ūkinėje veikloje. Tačiau faktas tai, kad, G. Palucko žodžiais tariant, kol jo „konkurentas dar tik trynė universiteto suolą, aš jau vadovavau Vilniaus savivaldybės administracijai ir buvau atsakingas už milijardinį biudžetą, kelias dešimtis savivaldybės įmonių, dvidešimt vieną seniūniją, kelis šimtus švietimo, socialinių bei sveikatos įstaigų bei daugiau kaip tūkstantį administracijos darbuotojų. Todėl, ne, patirties man netrūksta. Politinės patirties? Manau, taip pat netrūksta. Dirbau visos partijos atsakinguoju sekretoriumi, o konkurencinės kovos Vilniuje su to meto nacionaliniais politikos lyderiais – Paksu, Uspaskichu, Zuoku taip pat labai gerai užgrūdino.“

Na, su tuo užgrūdinimu gal kiek perlenkė ir atsidūrė teisiamųjų suole. Tačiau išvada padaryta, pamoka, regis, išmokta, ir teistumas jam nekiša kojos politinei veiklai.

Tačiau dabar koją bando nesąžiningai kišti oponentai. Įdomu, kaip jie vėliau bendraus su G. Palucku, nesvarbu, ar jis taps pirmininku, ar ne. Jeigu M. Sinkevičius taps pirmininku, ar jam reikės šalia turėti kietą konkurentą? Nebent jis, kiek pasėdėjus ministro poste sostinėje, perliptų per savo provincinę baimę ir tiek pat provincinį arogantiškumą ir paskirtų G. Palucką savo pirmuoju pavaduotoju.

Bet kuriuo atveju abiems reikės dirbti kartu, kad būtų įgyvendintas ūkvedžio – ideologo politinis tandemas. Ir tik tokiu atveju M. Sinkevičiui, jeigu jis taps pirmininku, nebereikės daugiau nuogąstauti, ar LSDP frakcija Seime išklausys jo paties bei jo aplinkos politinius nurodymus.

Nenoriu šiuo komentaru būti suprastas kaip viską supaprastinantis etikečių klijuotojas. Jau girdėjau tokias reakcijas iš vienos partijos narių pusės. Tai ta pusė, kuri siūlo nustoti kapstytis klaidose, praeityje, kurie kviečia žiūrėti į priekį, į šviesią LSDP ateitį. Tai tie patys asmenys, pasipiktinę mano pastebėjimais apie ideologiškai susiskaldžiusią partiją, susiskaldžiusią į lddpistus – ūkvedžius ir ideologinius socialdemokratus. Tačiau šis susiskaldymas yra dokumentuotas, jis nėra laužtas iš piršto. Nuo abiejų pusių gebėjimo po rinkimų suburti partiją po viena vėliava priklausys partijos ateitis. Geriau, kad būtų buriama po LSDP vėliava, antraip šiai partijai teks žingsnis po žingsnio žingsniuoti į nebūtį.

Autorius yra LSDP narys.