Apie Konstitucinio Teismo neklaidingumo dogmą

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas
© Eimantas Genys

Pastaruoju metu vėl įsiplieskus diskusijoms dėl galimybės išplėsti dvigubos pilietybės atvejų skaičių, kaip iš gausybės rago pasipylė garsių teisininkų piktoki perspėjimai, kad jokiomis sąlygomis niekam nevalia – šiukštu! – suabejoti Konstitucinio Teismo (KT) nusistovėjusiais išaiškinimais, negalima net kokiu nors laipsniu ir aspektu kvestionuoti žinomos minėtu klausimu KT teisėjų valios. Taigi sunku būtų nepastebėti, kad čia Konstitucinio teismo neklaidingumo doktrina iškeliam aukščiau net už popiežiaus neklystamumo dogmą.

Kaip žinome, popiežiaus neklystamumo dogma buvo suformuluota Pirmojo Vatikano susirinkimo dogminėje konstitucijoje „Pastor Aeternus“ (1870 m.), o Antrojo Vatikano susirinkimo metu buvo rastas patikslinantis paaiškinimas, kad toks popiežiaus neklystamumas galioja ne absoliučiai, o tik esant tam tikroms sąlygoms. Kyla įspūdis, kad mūsų padangėje visa plejada teisininkų būtų nieko prieš lengvatikiams įpiršti nuomonę, kad KT išaiškinimai yra nepavaldūs laikui, galiojantys nepakitusiu pavidalu kintančiomis sąlygomis prasmės sankaupos turiniai, kažkas panašaus į absoliučios tiesos kristalizacijos seką, nepaklūstančią jokiems ašarų pakalnės erozijos dėsniams.

Dogmos sąvokos iškėlimas į priekį, o taip pat teologijos ištarų ir teisinės sąmonės gretinimas čia nėra koks nors atsitiktinis sutapimas, bet – įsisąmonintas pasirinkimas. Iš tiesų, tiek vienoje, tiek kitoje sferoje iškyla būtinybė anksčiau ar vėliau dėti galutinį tašką, nes begalinė refleksija gali tapti kiauru maišu, pro kurį išbyra viskas, kas buvo sukaupta sunkiu dvasios triūsu ir rūpestingai saugoma. Tarkime, dogminis teologinės refleksijos turinys yra grindžiamas ištikimybe tradicijai ir neginčytino autoriteto instituto pripažinimu, kita vertus, dar praeitą kartą turėjome progą pastebėti, kad įstatymų, potvarkių, nutarimų privalomumo idėja gali būti įgyvendinama tik tada, kai teisinės sistemos didingą pastatą užbaigia, savotiškai jį vainikuoja institucija, kuri dialogą ne tiek plėtoja, kiek – riboja.

Toks sugretinimas su teologija, kuri tiesos galutiniu pagrindu laiko Šv. Raštą, be visa ko kito, galimas dar ir dėl to, jog KT nėra baudžiamoji institucija, bet konstitucinio teksto interpretacijos mašina. Kita vertus, vakarietiškoje mąstymo tradicijoje visados gyvavo įsitikinimas, saugantis nuo minties sulėkštėjimo, kad teologinės formuluotės negali pakeisti gyvojo Dievo (Vakarų krikščioniška mistika), o savo ruožtu įstatymo prasmingumo sąlygos turėtų būti vertinamos ne tik dermės su kitais įstatymais požiūriu, bet ir atsiremiant į gyvo žmogaus interesus.

Jeigu norite, priminsiu dabartinio popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Kas aš toks, kad galėčiau kažką pasmerkti?”. Čia primenu įvykį, liudijantį žmogaus paprastumo didybę, nežiūrint net to, jog konkretus tokio popiežiaus nusišalinimo turinys man subjektyviai nelabai patinka. Nesunku pastebėti, kad mūsų KT pretenzijos į galutinę tiesą yra grindžiamos sustingusių togų ir sterilizuotų nuo bet kokio žmogiškumo organikos pėdsako kaukių vaizdiniu. Paradoksalu, kad tokiomis antžmogiško, laikui nepavaldaus teisingumo kaukėmis akcentuotai operuojama tada, kai karšta žmogiškumo organika virsta per kraštus, pavyzdžiui, tiesiog bado akis faktas, kad aukštą KT teisėjo postą kartais užtikrina tik partinis užsiangažavimas ir trumpalaikė politinė konjunktūra arba, kitas pavyzdys, čia skubama pasikelti algas sau atskiru KT nutarimu dar nepasibaigus ekonominei krizei, užmirštant ir paniekinant labiau skurstančius visuomenės sluoksnius. Taigi, kaip atrodo, nuo žmogaus didybės ir menkybės niekur nepabėgsi, net jeigu įstatymas yra tik formalus žmonių santykių principas, negalintis pakeisti turiningos moralinės atsakomybės kolizijų.

reklama

Krinta į akis, kai tituluotas teisininkas net pačią pagundą atnaujinti diskusijas dėl dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo priimant Pilietybės įstatymo pataisas laiko baisia nuodėme, bandydamas atgrasyti nuo tokių pastangų baisiais užkeikimais, jog neva nepaklausius perspėjimų pradės griūti dangus ir prasidės pasaulio pabaiga. Iš tiesų, minėtu atveju ne tiek bandoma diskutuoti, kiek išgąsdinti demonstruojant piktas veido mimikas, galop išviešinant tik tuos oponentų pasisakymus, kuriuos nesunku įveikti žongliruojant teisės terminologija, drauge forsuotai nutylint labiau komplikuotus kontrargumentus.

Teismų praktikoje plačiai, net ir priimant sprendimus skirtingose plotmėse, operuojama principu – iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur). Nebūdami teisininkais, nesieksime pateikti tokio principo taikymo konkrečių pavyzdžių. Tačiau žiūrint į reikalo esmę dar plačiau, t. y. genealoginiu požiūriu, ieškant galutinio teisinio santykių reguliavimo prasmės šaltinio, privaloma konstatuoti, kad teisė neatsiranda iš teisės arba, kitaip tariant, pripažinti faktą, kad pačios teisės prasmingumo sąlyga plyti už teisės ribų.

Iš tiesų, yra labai rimtas pagrindas teigti, kad pačios Konstitucijos turiningumo ir prasmingumo šaltinis yra ne vienos ar kitos teisinės institucijos veikla, o žmonių sąmoningumo konfigūracijos duotybė, kuri nuo moderniųjų laikų pradžios yra vadinama visuomenės sutartimi.

Apšvietos amžiuje suformuluota vadinamoji visuomenės sutarties teorija numato, kad žmonės daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu supranta, jog politinis ir teisinis visuomenės reguliavimas yra neišvengiama būtinybė vardan tų pačių visuomeninių santykių išlikimo ir pratęsimo, siekiant užtikrinti civilizuoto bendravimo galimybę. Taigi esą yra taip, kad kiekvienas iš mūsų, atsisakęs prigimtinės laisvės dalies mainais už politinio ir teisinio žmonių santykių reguliavimo būdu įgyjamą pilietinę laisvę, daugiau laimi nei pralaimi. Kaip nesunku pastebėti, visuomenės sutarties teorija be visa ko kito suponuoja, kad įstatyminė tvarka savo esme nėra tik papročių automatizmo įteisinimas, taigi numato, jog žmogaus sąmonė didesniu ar mažesniu laipsniu dalyvauja žmogaus tikrovės pasirinkime.

Žinia, tokia sutartis nėra joks empirinis faktas, neturi jokio realaus teisinio įforminimo, taigi teisinio reguliavimo atžvilgiu yra jeigu ne transcendentinis (anapusinis) faktas, tai vis dėlto neabejotinai transcendentalinė kantiška to žodžio reikšme, dar kitaip tariant, išankstinė žmonių santykių teisinio reguliavimo prasmingumo sąlyga.

Kita vertus, net jeigu visuomenės sutarties „pasirašymo“ faktas nėra fiksuojamas empiriniu pavidalu, vis dėlto yra galimybė patikrinti tokios sutarties laikymosi ar nesilaikymo faktines aplinkybes, nurodant net statistinius duomenis.

Kaip yra pažymėjęs tas pats Jeanas Jacque’as Rousseau, vienas iš visuomenės sutarties teorijos kūrėjų, jos nutraukimo faktą labiausiai akivaizdžiai iliustruoja emigracija, ypač tada, kai toks procesas įgyja masinį pavidalą balsuojant kojomis.

Bandykime pasiguosti, kad mūsų atžvilgiu ši nuoroda galioja tik kaip perspėjimas, tikintis, kad didžioji dalis ekonominių emigrantų paliko šalį laikinai, puoselėdami viltį anksčiau ar vėliau grįžti į tėvynę, praturtėję visomis prasmėmis. Tačiau tas pats visuomenės sutarties sąmoningumas dabar įpareigoja įsisąmoninti faktą, kad Lietuva neužsibaigia tik teritorija prie Baltijos jūros, kad Lietuvos valstybė prasitęsia visomis civilizuoto pasaulio kryptimis, kur tik yra nors vienas lietuvis. Savo ruožtu tai reiškia, kad ir KT neturi teisės užsidaryti savo kiaute, bet privalo sekti paskui kiekvieną lietuvį, gyvenantį NATO ir Europos sąjungos šalyse.

KT išaiškinimai skelbia, ar priimami teisės aktai, institucijų sprendimai bei nutarimai atitinka Konstitucijos normas. Tačiau čia taško dar nedėkime. Teoriniame lygmenyje net ir po KT valios apreiškimo išlieka galimybė pratęsti diskusiją, siekiant atsakyti į klausimą, ar KT išaiškinimai ir Konstitucijos normų interpretacijos atitinka visuomenės sutarties pozicijas. Kaip atrodo, pats KT teismas tokios refleksijos neįgalina – tai prilygtų žygdarbiui pabandyti pačiam save ištraukti iš pelkės už plaukų.