Atsiskyrimas, arba Londono efektas Vilniuje

Tautvydas Marčiulaitis
Tautvydas Marčiulaitis
© Edvard Blaževič

Londoną per gyvenimą mėgau dvejus ar trejus metus. Vėliau man tiek pats miestas, tiek ir visa sala, kurioje jis yra, tapo viena niūriausių ir neįdomiausių vietų mūsų planetoje. Ne dėl konkrečių įvykių, o dėl adekvataus su laiku atėjusio realybės suvokimo.

Londonas buvo nuostabus tuomet, kai prieš 15 metų ten skridau pirmą kartą. Ir visas miesto žavesys susidėjo iš aibės svarbių smulkmenų. Skristi teko dar su Lietuvos avialinijomis, kurios, nors ir leisdavosi pačiame oro uosto užkampyje, tačiau vis dėlto Hitrou. Ir nebūdavo lėktuve milijono keleivių, niekas neplodavo lėktuvui nusileidus, o į patį „Boeing“ nebūdavo sukišta 25 eilėmis daugiau, nei planavo lėktuvo inžinieriai. Ir gyvenau pačiame Londone centre, net iš šiandienos perspektyvų vertinant, brangiame viešbutyje, o pro langą žiūrėjau į Temzę. Lankiau turistines vietas ir bendrai mėgavausi all-inclusive gyvenimu.

Tuomet miestas atrodė tikrai nuostabus bei puikus.

Tačiau kai atsirado prievolė reguliariai skraidyti ta kryptimi, su „RyanAir“ ar kitomis pigiomis kompanijomis, studentiškai gyventi nudrožtame 4 kambarių popieriniame name 100 kilometrų nuo Londono centro, šalia universiteto miestelio, ir pačios sostinės širdį aplankyti tik retkarčiais, viską darant iš savų pinigų, po truputį atėjo realybės suvokimas. Kuris, augant ekonomikos ir finansinių procesų suvokimui bei žinioms šiose srityse, tik stiprėjo bei vis garsiau rėkė - bėk namo, nelik šitam liūdesy. Nes net sovietinės Karoliniškės ar Fabijoniškės yra maloniau ir gražiau, nei Barkingas ar Stratfordas.

Esmė tai, kad Londonas yra nuostabus, kai esi turtingas. Turtingas ne „galiu sau leisti nusipirkti naują Audi A7“, o turtingas „galiu sau leisti nuspirkti naują jachtą“ plotmėje. Paprastam mirtingajam tai yra pakankamai liūdna vieta gyventi. Ne dėl to, kad tame mieste trūktų pramogų, o dėl to, kad nuolatinis ne būtiniausių pragyvenimui skirtų prekių vartojimas ir bendrai adekvačios gyvenimo kokybės užtikrinimas ten kainuoja N vidutinių atlyginimų.

reklama

Gali Jūsų emigravę draugai ir giminaičiai kiek nori aiškinti apie savo glamūrinį gyvenimą Karalystės širdyje už du tūkstančius (DU TŪKSTANČIUS reikia skaityti) pinigų į rankas, tačiau realybė yra paprasta. Norint gyventi Londone, ir būtent gyventi, o ne tiesiog išgyventi, asmens pajamos turi siekti bent 5-10 tūkstančių. Jei to nėra, tame mieste žmogui su normaliais gyvenimo kokybės poreikiais veikti nelabai yra ką.

Ir kai vasarą iš atostogauti grįžusių emigrantų vėl išgirsite panašias sapaliones apie kosminius darbo užmokesčius, konvertuokite jų pajamas į eurus bei pagalvokite, ką už tiek galėtumėte nusipirkti Lietuvoje – atsakę suprasite, kaip jie bando išpūsti savo liūdną gyvenimą.

Žinau, apie tai rašiau (ir ne tik pats) daug kartų. Todėl žinau, kad vėl ateis milijonas komentuojančių, jog nusišneku, ir kad ten iki vizoriaus prasimušęs už DU TŪKSTANČIUS jau gali gyventi normaliai. Tai pasakiau šitą ex ante, įspėdamas, kad žinau ir netikiu. Nes skaičiuoti moku.

Bet tekstas ne apie tai. Šiandien apie tai, kad Vilnius jau tampa tokiu pačiu Londonu. Kur visaverčio gyvenimo kaina kyla į dangų greičiau, nei daugelio atlyginimai. Kur žmonės iš regionų jau gali atvažiuoti dirbti tam, kad siųstų namo pinigus. Kur skirtumai tarp aukščiausio ir žemiausio socialinio sluoksnio gyventojų yra tokie dideli, kad primena skirtumus tarp dviejuose skirtinguose kontinentuose esančių valstybių.

Kaip skaičiavau prieš kelias savaites, Vilniuje bazinio išgyvenimo krepšelio kaina yra 500-600 eurų vienam asmeniui. Tai yra tiek turi uždirbti, jei nori gyventi vienas ir trečią mėnesį nenumirti iš bado. Maždaug tiek yra vidutinis atlyginimas Lietuvoje. Todėl visai kaip Londone, ar, tiesą sakant, daugelyje pasaulio sostinių, Vilniuje šiandien išgyventi iš vidutinio atlyginimo tampa neįmanoma.

Aukštą pridėtinę vertę užsienio kapitalo įmonėse kuriantys darbuotojai, įvairūs laisvai samdomi specialistai, interneto ir tiesiog verslininkai bei aukšto lygio vadovai sudaro tokią didelę gyventojų mieste dalį, jog paslaugų sektoriaus ir tam tikrų prekių kainos juda būtent pagal juos. Jų jau pakankamai daug, jog užpildytų restoranus, kirpyklas, senamiestyje esančius prabangius butus bei sporto klubus. Todėl šių savininkai gali sau leisti kelti paslaugų kainas kiek tik nori, nes šiems žmonėms skirtumas tarp šimto ir penkių šimtų eurų yra niekinis.

Tuo metu į šias kategorijas nepatenkantys po truputį lenda po vandeniu ir nesupranta, kas darosi. Statistikos departamentas ir visi kiti profesionaliai įtikinėja, kad kainos nekyla, bet minėtiems asmenims išgyventi darosi vis sunkiau ir sunkiau.

O taip vyksta ne dėl visuotinio kainų augimo, bet dėl to, ką galime vadinti Londono efektu. Mūsų sostinė atsiskyrė nuo likusios Lietuvos ir vidutinio Lietuvos gyventojo bei patraukė didžiųjų pasaulio sostinių keliu, kur kainų mechanizmą veikia ne vietinės ekonomikos realijos, o turtingiausių visuomenės atstovų pajamų tendencijos. Todėl, kaip ir tame pačiame Londone, vis mažesnė gyventojų dalis suvokia, kodėl gali sau leisti tiek mažai.

Žinoma, mums iki Londono dar toli. Ten panašūs procesai vyksta žymiai ilgesnį laiką ir gali būti kildinami dar iš senobinės klasių sistemos. Tačiau judėjimo kryptis yra aiški. Taip pat aišku, jog ji nesikeis. Tai yra visiškai natūralūs laisvos rinkos procesai, ir su tuo nieko negalime padaryti.

Todėl vienintelis būdas užtikrinti, kad kuo mažesnė dalis gyventojų jaustųsi nuskriausti ir negalintys išgyventi sostinėje, yra valstybei užimti strateginę poziciją, remiant aukštą pridėtinę vertę kuriančius verslus. Suvokiant, kad niekada visi visuomenės nariai nebus verslininkai ar laisvai samdomi geriausi pasaulyje specialistai, bene vienintelis realus kelias yra visais frontais – nuo švietimo iki tiesioginio investuotojų pritraukimo – strategiškai skatinti aukštųjų technologijų sektoriaus klestėjimą. Pradedant IT ir baigiant kosmoso industrija, išmetant iš lygties skambučių bei paslaugų centrus – nes tai yra tik trumpalaikis sprendimas. kuriantis modernią nekvalifikuotą darbo jėgą.

reklama

Kitaip toliau į sostinę plūs patys turtingiausi visos šalies gyventojai, kurie galės sau leisti viską, o čia istoriškai likę paprasti miestiečiai vis labiau primins 6-ojoje Londono zonoje gyvenantį imigrantą, kuris vien kelionėje į/iš darbo praleidžia 5 valandas per parą ir gyvenime jaučiasi žmogumi tik tuomet, kai grįžta į tėviškę pas gimines arba išvažiuoja pailsėti prieš užsienio jūros, iš kur į socialinius tinklus gali kelti daug gražių nuotraukų.

Ir visi šie pokyčiai nėra itin smarkiai susiję su verslininkų godumu, su valdžios vykdomais veiksmais ar mūsų mentalitetu. Taip, šie faktoriai veikia ir procesą gali palengvinti arba pasunkinti. Tačiau žiūrint plačiau, taip veikia realybė, o nuo jos pabėgti – neįmanoma. Sostinėje kainos vidutiniam žmogui visuomet ir visur yra ir bus neadekvačios bei nesuprantamai aukštos, gyvenimo kokybė priklausys ne nuo vidutinės vartojimo infliacijos ar vidutinio atlyginimo augimo, bet nuo bendros atskirties tarp turtingiausių bei sunkiausiai gyvenančių. Nuo to nepabėgsi.

Tad dabar arba galime priimti realybę ir su tuo susitaikymu kažką daryti, stendamiesi keisti savo gyvenimą, arba toliau kaltinti valdžią, gyvenimą ir aplinką dėl neteisybės bei važiuoti laimės ieškoti kitur. Nes tikėtis, jog darant paprastus dalykus ir ypač darant nedaug, Vilniuje galėsi normaliai gyventi yra jau virš naivumo.