Performanso nuteistosioms autorės: prabanga dešimt minučių klausytis žmogaus

Guoda Bardauskaitė ir Ieva Šližienė
Guoda Bardauskaitė ir Ieva Šližienė
© Edvard Blaževič

Nuskriaustų, neužaugusių vaikų darželis – taip atrodo Panevėžio moterų pataisos namai, į kuriuos dvi vilnietės važinėja kalbėtis, klausytis, patirti, patylėti. Be misijos ar noro tapti psichoterapijos būreliu: socialinis performansas „Aš esu Tu“ architektei, menininkei Guodai Bardauskaitei ir mokymų konsultantei, trijų vaikų mamai Ievai Šližienei pirmiausia yra būdas netikėtoje erdvėje susitikti pačioms su savimi. Tenka mokytis dešimties minučių klausymosi vertės, traukti iš sielos savo vidinius demonus ir pamatyti kitų, apsikabinti, verkti ar susitaikyti su mintimi, kad tos, kurios apsikabino nuoširdžiausiai, kitą kartą nebeateis.

Pasitempusi ofiso darbuotoja ir gyvenimo prasmės ieškanti keliautoja – tokios kurį laiką buvo kelionėje po Aziją susipažinusios ir bičiulėmis tapusios jaunos moterys. Viena jų vis galvojo, kad reikia išpildyti sėkmingo žmogaus planą, o gyvenimo prasmės ieškoti kaip pamesto daikto. Kita klajojo po pasaulį, kol panoro geriau jį suprasti sugriaudama stereotipus apie šalia esančius žmones.

Užsidaryti mėnesiui kalėjime ir mėnesiui vienuolyne, rašyti iš ten laiškus ir stebėti, kaip tokia patirtis veikia dvasinę būseną. Tokia laisvai samdomos architektės, menininkės, elgesio formų tyrinėtojos G. Bardauskaitės idėja galiausiai virto jos ir geštalto psichoterapijos specialistės, mokymų konsultantės, tinklaraštininkės I. Šližienės bendromis kelionėmis į Panevėžio moterų pataisos namus. Šios kelionės pamažu keitė ir jas, vesdamos į kantrybę pačioms su savimi, tirpstantį teisuoliškumą, laisvę žaisti gyvenimą.

„Atėjome, nes jūs turite laiko klausytis ir kalbėtis“

„Aš, žinok, bijau“, – prieš pirmąjį susitikimą sausio pabaigoje su nuteistosiomis ištarė Ieva, ieškodama palaikymo ramiame, taikiame Guodos veide.

reklama

Tą pirmąjį rytą abi susitiko rimtos, pasipuošusios suknelėmis, lyg ruoštųsi kokiam ritualui. Guoda paprašė nukirpti jai plaukus. Kalbėjosi bandydamos suteikti formą būsimam veiksmui, kuris formos turėti negali – iš anksto nežinai, kas laukia, kiek moterų atsisės į ratu išrikiuotas kėdes, ar jos klausysis, ar kalbės, sutiks tapti ne vien žiūrovėmis, bet ir dalyvėmis.

„Aktų salėje sudėliojame kokių penkiolikos kėdžių ratą žiūrovėms, o jo viduryje pastatome tris kėdes. Dvejose iš jų sėdėsime mes, o trečioje – vis dar neįsivaizduojame, ko tikėtis. Trečia kėdė skirta nebijančiai atsidurti rato viduje ir įsiterpti į mūsų pokalbį. Aš spėliojau, kad per pirmą performansą greičiausiai niekas į ją neatsisės. Ieva buvo pateikusi versiją, kad moterys gali susimušti dėl tos kėdės. Iš tiesų, ką mes galim žinoti?“ – po susitikimo apie „Aš esu Tu“ tinklaraštyje rašė Guoda.

Pasakoti pradėjo Ieva, kalbėjo apie vaikystę, šnekėjo nuleidusi akis į savo kojas, pamažu atverdama su drauge dar nesidalintus prisiminimus. Nelengva kalbėti „Aš“ tema atsitolinant nuo savo amžiaus, profesijos, šeiminio statuso, gilinantis į būsenas, vaikystę – atvykėlė tampa tarsi nuoga, klausytojos tai jaučia, vienai kitai jau rieda ašaros, kažkuri pašnibždomis padrąsina kalbėti.

„Išlindo istorijos, kurias nei pasakot, nei klausyti lengva. Išlindo tėtis. Mano tėtis. Kuris irgi yra kalėjęs, ir ne vieną kartą. Ratas reaguoja. Kažkas iš moterų reaguoja į mano žodžius, kažkas, girdžiu, išeina. Ir garsiai sakau: girdžiu išeinat. Kalbu apie kalėjimą savo viduje, kuris vadinasi „patikti ir būti matomai“. Erdvė, iš kurios transliuoju, tarsi neturi laiko. Žodžiai ateina patys. Kilsteliu akis – Guoda atitaria žodį. Ji mano veidrodis. Pasidaro lengviau. Ji čia yra“, – savo įspūdžius išdėstė Ieva.

Neįprastos moterys, neįprastas pokalbių ratas, vienos, gavusios savo dešimtį minučių, liejo žodžių srautus, kitos tylėjo, trečios klausė: „Ko čia atėjote?“ „Nes jūs turite laiko kalbėtis ir klausytis“, – atsakė Guoda.

Po kiekvieno susitikimo abiejų jausmai vis kitokie. Temos „Aš“, „Moteriškumas“, „Vyrai“ iššaukė skirtingas reakcijas, vidinius angelus ir demonus. O dar liko „Šeima“, „Laisvė“, „Laimė“.

„Apėmė vaikų darželio jausmas“

Pradėjau skaityti įspūdžius tinklaraštyje, ir taip pagavo gyvas pasakojimas, nuoširdus, tikras – ką patiriate jūs, tos moterys: nuo pat akimirkos, kai pataisos namų prižiūrėtoja atidaro duris, o jūs norite įsikibti viena kitai į ranką, nuo žiūrėjimo į dvi kėdes, kurias turėsite užimti pačios, ir tuščias kitas, galvojimo, ar kas ateis, kaip viskas vyks. Performanso dienoraštį skaičiau tarsi knygos pradžią. Kaip pasirinkote važiuoti būtent į pataisos namus, ir ne turėdamos misiją, o tiesiog norėdamos kalbėtis apie bendražmogiškus dalykus – save, kitą, moteriškumą, draugystę, vyrus? Kalbėtis dviese, klausytis kitų?

Guoda: Ši mintis atėjo ne iš poreikio padėti, nes jokio kontakto su tais žmonėmis iki tol nebuvau turėjusi – atėjo daugiau iš asmeninio tobulėjimo poreikio. Paskutiniu metu pakeičiau gyvenimo būdą ir pradėjau gyventi ne į gylį, o labiau į plotį, žiūrėdama, kas vyksta pasaulyje, atsitraukiau nuo savo kūrybinės veiklos. Norėjosi tyrinėti skirtingas erdves, kaip žmonės gyvena, kodėl daro dalykus, kuriuos daro, ir atsikratyti teisuoliškumo, kuris man visai būdingas. Norėjosi daugiau suprasti.

Pirmiausia mano dėmesį patraukė dvi erdvės, kalėjimas ir vienuolynas – pagalvojau, kad jos panašios tuo, kad tam tikros socialinės grupės gyvena užsidariusios, tarsi visuomenės paribiuose, vieni savo noru, kiti ne. Buvimas uždaroje erdvėje, izoliuotoje bendruomenėje man pasirodė panašus, sukilo smalsumas palyginti tas erdves – norėjau mėnesiui užsidaryti kalėjime ir būti ten. Ir kad man ten netaptų baisiai liūdna, Ievą kalbinau: rašysiu laiškus, tu man atsakysi, juos dėsime į blogą. Mano mintis buvo mėnesį praleisti kalėjime ir po to mėnesį – vienuolyne, palyginti tas erdves. Tikėjusi patirti, kad pasaulio negali dažyti juoda – balta, galvojau, kad mano laiškai iš ten kartais būtų net džiugesni nei Ievos, kuri rašo iš normalios aplinkos.

reklama

Ieva: Atsimenu, Guoda ateina ir sako: ketinu užsidaryti ir norėčiau tau rašyti laiškus. Ji skaitė mano blogą, kai keliavome po Aziją, jai patiko, kaip rašau, aš skaičiau jos, kai keliavo piligriminiu Santjago de Kompostela keliu. Mes susipažinome keliaudamos, paskui „susitikome“ per rašymą. Pasiruošėme prezentaciją, nuvažiavome į moterų pataisos namus, gana naiviai sakydamos sau: pažiūrėkime, kas bus. Įvyko geras kontaktas su darbuotoja, kuri atsakinga už panašius projektus.

Guoda: Bet mums pasakė, kad nėra jokių legalių mechanizmų pagyventi kalėjime, net jeigu susimokėsi. Patarė keisti idėją. Aš nusivyliau, sakiau, nieko nebus, neįdomu; nesu psichologė, kad galėčiau vesti psichoterapijas, man reikėjo kitokio patyrimo.

Ieva: Atsimenu, dviese važiuojame iš Panevėžio, vis kalbame, kalbame, ir bešnekėdamos panyrame į tai, ką norėtume daryti, kaip tai siejasi su meditacijos dalykais...

Guoda: Galiausiai pasakiau: man neįdomu, jeigu nebus tavęs, nes noriu su tavimi kalbėtis. Reikia grįžtamojo ryšio.

Ieva: Supratome, kad mums įdomu kalbėtis, gana lengvai nueiname į tam tikras temas. Pradėjome svarstyti, ką toks kalbėjimas duoda, o jeigu kažkas klausytųsi – aha, o kai klausaisi, kitame žmoguje kalbėdamas pažadini tą erdvę, į kurią iki tol gali būti uždarytos durys. Savo patyrimu, žodžiais, jausmais pažadini ir atveri klausytojui erdvę. Guodos inspiracija buvo menininkė Marina Abramovič...

Guoda: Ji įtaką padarė, o aš ieškojau, į kokį rūbą visa tai įvilkti. Ieva sako: važiuojam kalbėtis, aš – tu ką, kas mes čia tokios, kas mūsų klausysis? Tačiau vienintelis kelias, kuriuo aš galiu eiti, pusiau suprasdama, ką darau, yra meninis; pagalvojau, kad čia išeina performansas. Jis įtraukia laiką, erdvę, menininko kūną ir auditoriją, daugiau nieko nėra apibrėžta.

Ieva: Man meninė forma yra nauja, dirbu su mokymais, kur artimesnė psichoterapinė aplinka. Esame skirtingos, Guoda išmano meno, architektūros sritis, aš – grupių dinamikos, patirtinio ugdymo. Nusprendėme važiuoti ir pažiūrėti, kas bus. Leidome ir vis dar leidžiame sau nežinoti, neapsibrėžti, kas ten vyksta, performansas yra kintantis pagal nuotaiką, reakcijas, mus pačias – kaip mums jaučiasi.

Tekstuose apie susitikimus su nuteistosiomis rašėte, kad nežinojote, ko tikėtis, kaip jus priims, atrodė, kad iš pradžių buvo įtarumo, priešiškumo, šiurkštumo, moterys elgėsi kitaip, negu galėtum nuspėti – tačiau paskui prasivėrė vidiniai išgyvenimai, atsirado bendrystė. Kaip užsimezgė kontaktas tarp jūsų ir jų?

Ieva: Atsimenu, kad ta nežinia labai slėgė. Buvome apsvarsčiusios reakcijų variantus – nuo visiškos, plieninės tylos...

Guoda: ...iki užmėtymo pomidorais, apspjaudymo, iškeikimo, mūsų išmetimo iš erdvės.

reklama

Ieva: Dar bijojome niūrios atmosferos, savo ribinių emocijų, kai aplinka labai stipriai paliečia. Visos fantazijos buvo susijusios su stereotipais.

Guoda: Vienas iš mūsų tikslų buvo sulaužyti stereotipus savyje ir visuomenei parodyti, kad viskas nėra juoda balta. Man stereotipai lūžo jau per pirmą apsilankymą, net neįėjus į pataisos namų teritoriją, kalbantis su darbuotoja. Galvojau, kad moterys ten nusiminusios, neturi ką veikti, mes atvažiuosim, prablaškysim jas – iš tikrųjų jos užimtos nuo ryto iki vakaro, griežtos dienotvarkės, ten toks gyvenimas verda, kad mums vos rado laiko.

Pajutau darbuotojų geranoriškumą, šiltumą, atvirumą – mačiau, kad žmonės atsidavę dirba. Kai sužinai, kiek metų tą daro, stebiesi, kad dar išlaikę norą padėti. Net gera pasidarė: tokiose institucijose šviesūs žmonės dirba.

Sakoma, kad tokiose prievartinėse institucijose žmonės atbunka, stengiasi atsiriboti, nerodyti užuojautos – sistema slegia ir skatina tokį elgesį. Čia to nebuvo?

Guoda: Kai nuvažiavome į pirmą susitikimą su moterimis, apėmė vaikų darželio jausmas. Jis man iki šiol yra, žiūriu į tą vietą kaip į nuskriaustų vaikų, neužaugusių vaikų darželį – ir gailestį kelia, ir atrodo, kad negali pykti ant žmonių. Atmosfera labai primena darželį, užsiėmimai vyksta aktų salėje, rankdarbiai ant sienų iškabinti.

Ieva: Mane nustebino, kad dauguma pareigūnų žino kalinčių moterų asmenines istorijas, atsiranda asmeninio santykio momentas.

„Esu mama, bet dabar negaliu ja būti“

Koks šių moterų santykis su savo istorijomis? Prižiūrėtojos žino jų biografijas, performanso metu jos pasakoja pačios. Galbūt ne visoms pavyko išreikšti emocijas, bet kai atsiverdavo – kokie jausmai užplūsdavo? Iš jūsų pasakojimų susidaro įspūdis, kad nešiojasi kaltę, neišsakytą skausmą, patirtis, kurias žmonėms už pataisos namų sienų sunku suprasti?

Ieva: Pati mūsų performanso vyksmo tėkmė yra labai panaši: susirenka keliolika moterų, tada kelios išeina, paskui dar kelios, pabaigoje lieka kokios keturios moterys, su kuriomis ir atsidaro intymi erdvė. Kiek aš atsimenu, pasilieka tos, kurios dirba su savimi, lanko psichoterapiją – tai reiškia, kad jau yra persijojusios savo patirtį ir susitikusios pačios su savimi. Pasiruošusios susitikti ir su mumis. Kalbėdamos atidarome nuogą erdvę, pilną visko.

Jų patirtys – sunku net klausyti... Kai pasakoja: mane aukštyn kojomis, visą kruviną, per balkoną už kojų laiko, žiūriu į tą moterį ir galvoju – čia su tavimi vyko ar tu sugalvojai? Įkalinimo įstaigos darbuotojai perspėjo, kad gali būti manipuliacijų, išsigalvojimų, bet aš sau po kurio laiko pasakiau, kad nebekelsiu šio klausimo. Aš tiesiog priimsiu tai, kas yra kalbama, kaip to žmogaus dalį, sprendimą, kiek gali būti atviras.

reklama

Mums gana lengva įeiti į tą erdvę, išsilukštenti – nes paskui susidedame daiktus ir išeiname, o jos ten gyvena, patiria viską, kas būdinga tokiose uždarose institucijose esančioms moterims – apkalbas, susipriešinimą, nesaugumą, patyčias. Paskutiniame susitikime, susėdus į ratą kalbėtis, galėjai net jausti skirtingas „puses“.

Guoda: Kai dalis išėjo, kitos galėjo kalbėti. Po paskutinio susitikimo darbuotoja gražiai įvardijo: kiekvieną kartą atsiverdamos, jos daro žymiai didesnį žingsnį, negu jūs. Ten yra 200 moterų, ir tarp jų gali metų metus vaikščioti tos istorijos, kurios bus pasakytos. Dėl to prieš prabildamos moterys labai viską sveria.

Ieva: Stebėjau vieną moterį ir jaučiau, kad ji čia neseniai – buvo labai jautri, tai, ką pradeda pasakoti, net pačiai labai nauja. Atsiveria bedugnė, ir jeigu išgyvenimas labai stiprus, atrodo, tiesiog nukris, reikia, kad kažkas palydėtų.

Guoda: Mes nespaudžiame atsiverti, tiesiog bandome sukurti tam erdvę. Klausimas buvo ir apie kaltę. Mes neįsivaizduojame, už ką jos kali, netraukiame istorijų, neprovokuojame. Labiau atsiskleidžia tai, kiek pačios yra nuskriaustos, supranti, kad savo standartais negali vertinti, kas yra gerai, blogai – kaip tokį žmogų gali įstatyti į mums įprastus visuomenės šablonus? Jis kartais net nežino, kas yra gerai, kas blogai mūsų supratimu.

Ieva: Kalbamės, viena moteris sako: aš esu mama, bet negaliu dabar ja būti. Aš irgi esu mama – o kas, jeigu negalėčiau dabar ja savo vaikams būti? Tokių pokalbių svoris pakimba ore. Man atrodo, mes visi savo galvoje turime tuos pačius norus, baimes. Daug kalbamės su moterimis, kodėl pas jas atėjome, sakome, kad jų istorijos yra dovana mums.

Guoda: Mes mokomės, užrašome savo patirtis, ir tikimės, kad jos dar ką nors persmelks, potyris bus panašus, kokį jaučiame pačios.

„Man atrodo, pasikeitėme vietomis: tu kaip aš“

Važinėdamos į susitikimus, kalbėdamos, stebėdamos jūs ir pačios keičiatės. Ieva, prieš pirmąjį performansą trumpai nukirpote Guodai plaukus – irgi transformacija prieš žingsnį į nežinomybę.

Guoda: Keičiamės, panašėjame viena į kitą. Pavadinome savo performansą „Aš esu Tu“ su mintimi, kad aš esu tu, tu esi aš, ir mes esame jos, o jos – tai mes, sakydamos, kad visi turime vienodų pusių. Dabar pastebiu, kad mes su Ieva susikeičiame vaidmenimis, iš vienos į kitą persikelia kažkokie gyventojai, nerimas ar atsipalaidavimas.

Ieva: Aš keliavau į Indiją, mažesnius sūnus nuvežiau savo mamai, Guodos paprašiau, kad dvi savaites pagyventų mano namuose, prižiūrėtų vyresniąją dukrą, išleistų ją į mokyklą. O aš pirmą kartą į Indiją išvažiavau viena, be vaikų ir vyro. Buvau meditacijos stovykloje, iš jos vienintelei Guodai rašiau apie vidinius ieškojimus, išgyvenimus – galvojau, daugiau niekas nesupras. Ir Guoda man rašo: „Klausyk, man atrodo, pasikeitėme vietomis – tu kaip aš klajoji po pasaulį ieškodama prasmės, o aš gyvenu tavo namuose su tavo vaiku ir vairuoju tavo mašiną“.

reklama

Jūs pačios apie save sakėte: Guoda – racionali, kampuota, žvelgianti į priekį, apskaičiuojanti, Ieva – keliavusi su trimis vaikais po pasaulį, rašanti, emocinga. Guoda studijavo architektūrą, dirba interjero dizaino srityje, Ieva veda personalo mokymus. Skirtingos profesinės sritys, skirtingi žmonės – ar skirtumai papildo viena kitą?

Guoda: Skirtumai išlieka, bet persipina. Jaučiu, kad Ieva mane papildo – ko man trūksta, viską ji turi. Užtat kai blogai, jai rašau laiškus.

Ieva: O aš išsižiojusi klausau, kaip Guoda pasakoja apie erdvę, interjerą, namus – tai sritis, apie kurią iki šiol net nepagalvodavau. Pasirodo, aplinka yra žmogaus dalis, jo tąsa. Susitinkame ties knygų temomis, mums rūpi dvasingumo, meditacijos dalykai, tyla, miškas. Ir net pačios pastebime, kad apsikeičiame vaidmenimis: pavyzdžiui, buvo momentas, kai dirbau ofise. Intensyvus laikas, dariau karjerą, bandžiau pateisinti atseit sėkmingo žmogaus gyvenimą. Išbėgu iš verslo centro pastato su rožiniu sijonėliu, pasidažiusi, Guoda manęs laukia – toks žmogus iš miškų.

Guoda: Buvau pusę mėnesio pragyvenusi palapinėje aerodrome.

Ieva: Įsėdame į mašiną, susiduria du skirtingi pasauliai – stiklinis ofisų ir miškas. Važiuojame, išoriškai galėtum sakyti, kad ir tas, ir tas žmogus yra sėkmingas, tik kitaip, bet jaučiuosi tokia paklydusi.

Visą kelią verkiau, kad čia ne mano vieta, o ji taip žiūrėjo į mane, labai ramiai, nesistengė guosti. Sako: „Bus kitaip paskui“. Galvoju, tikrai bus. Ji nepasirašo mano dramoms.

Kitą kartą važiuojame iš Panevėžio, Guodą apima nerimas, ar pavyks, o aš išgyvenu jos svarstymus. Leidimas būti šalia viena kitos su viskuo, ką turi, kokie žvėreliai galvose susirinkę. Įvairiausios spalvos, tapyba vyksta visomis priemonėmis. Arba – nuvažiuoju pas Guodą, padedu galvą jai ant kelių ir sakau: „Jaučiuosi kaip putpelė, o norėčiau būti gulbe“. Ji man glosto galvą, sako: „Būsi“. Švaistausi savo sėkmėmis ir nesėkmėmis, išbūna su tuo.

Iš tiesų yra visuomenės spaudimas būti sėkmingu žmogumi. Jūs atradote kitokį kelią, ne per skubėjimą daryti karjerą, ne surasti aiškų laimės receptą?

Guoda: Mūsų kartais prašo papasakoti sėkmės istoriją, aš juokiuosi galvodama – iš kur jūs žinote, kad man sekasi? Dažnai palaiko mus sėkmingomis, laimingomis, o iš tikrųjų yra visko. Čia gi gyvenimas. Ir iš dalies dėl to mes važiuojame į pataisos namus, nes nusibodo etiketės: tu sėkmingas, tu ne.

Ieva: Visuomenei būdingas pasirašymas nušlifuotam įvaizdžiui, drąsiam kalbėjimui, veržimuisi į priekį, spaudimas būti vau, ohoho – noriu būti ne vau, ne ohoho. Su Guoda tai pavyksta, ji tempiasi mane į nepažintas erdves.

Noriu neturėti misijos ten eiti keisti, mokyti, aš išgyvenu pokalbius taip, kaip man sekasi, parašau apie tai, atiduodu. Žiūrint į tai, kas vyksta su projektu, jis panašus į vaiko gimimą.

Guoda: Sulaukėme laiško iš moters, dirbančios su paauglėmis mergaitėmis iš vaikų namų, siūlymo pasidalinti savo patirtimi. Gal tas projektas į kažką išaugs.

„Koks jūsų gyvenimo skonis?“

Buvo jau trys užsiėmimai, liko dar tiek pat. Pats vidurys. Kokie susitikimai su moterimis ir jums su savimi pačiomis vyko pradžioje, kaip viskas pasikeitė dabar?

Guoda: Didžiausias lūžis įvyko per pirmąjį susitikimą, paskui atsirado įprasta vaga. Buvome susikūrusios baimių, baubų, kurių ten neradome. Turėjau lūkestį tęstinio santykio su tomis moterimis, mus stebina, kad moterys, su kuriomis, atrodo, atvirai išsikalbėjome, apsikabinome, neabejojome, dar pasimatysime, nebeatėjo. Ir nežinome, ar jas pamatysime. Yra tik viena, kuri ateina į visus susitikimus.

Ieva: Man atsirado atsparumas nedėti etikečių. Pritariu, kad per pirmąjį susitikimą įvyko lūžis. Įdomu stebėti, kaip temos skleidžiasi: „Moteriškumas“ buvo lengva, energinga, su polėkiu – kiek ten visko vyko! – o „Vyrų“ tema – atstumianti, briaunuota, galėjai net fiziškai jausti jos aštrumą. Šioje temoje būti tapo sunkiau.

Dabar pagalvojau, jeigu taip klaustumėte, kam labiau reikia šio projekto, nuteistosioms ar mums, sudvejočiau. Kalbėdamos su jomis, sakome – esame čia, nes jūs turite laiko klausytis. Ir tokia prabanga yra klausytis vieno žmogaus, kalbančio dešimt minučių. Klausytis jo tylos. Anąkart perskaičiau labai gražią frazę: „Nėščia tyla“. Ji būna pilna, neskubame išlukštenti, leidžiame lėtai skleistis.

Ten pabuvusi, dabar turiu daugiau kantrybės. Ir gal atjautos, supratimo apie gilią, skaudžią patirtį – galiu joms tik sakyti ačiū už tai, kad ateina. Jeigu jų patirtį įkūnytum, jaučiu, kad kūnu taptų kažkas labai didelio.

Galbūt atsirado daugiau kantrybės aplinkiniams, keičiasi požiūris į žmones, pradedate vertinti dešimt minučių, skirtų išklausyti? Anksčiau dešimt minučių tylos kartu arba klausymosi neatrodė taip svarbu?

Ieva: Randasi daugiau kantrybės pirmiausia su savimi. Jeigu visi kartoja, kad sėkmingi žmonės yra tokie ir tokie, anksčiau beveik buvau įpratusi pasirašyti šiems vertinimams – pasirašyti ant kontrakto su visuomene, kurio net nesudariau. Kantrybė su savimi yra tai, kad dabar turiu savo pačios kontraktą. Kantrybė būti tuo, kas esu, yra mano tikruma. Aš nebūtinai turiu atitikti kitų tikrovę.

Šiandien sėdėjau ryte, meditavau, ir supratau – va, kas būna, kai imiesi didelio projekto: minčių gumulas galvoje, kuris tarsi pradeda pulti. Leidžiu jam išsivynioti.

Guoda: Aš tai mokausi klausytis – ir projekto metu, ir gyvenime. Įsiklausyti į kitus žmones, suprasti kitus rakursus. Man atrodo, visai sekasi šituos mokslus eiti, – prisipažino Guoda, mananti, kad ateityje užrašyti tinklaraštyje performanso patyrimai galėtu virsti knyga.

Jūs abi esate savotiškos ieškotojos: dairotės naujų erdvių profesinėje srityje, emociniame, dvasiniame gyvenime.

Guoda: Aš sakyčiau, kad mes žaidžiam. Eksperimentuojame su gyvenimu, ne stovime ant įprastų bėgių, o žiūrime, kur pasukti. Tai nesibaigiantis žaidimas. Kartais pajuntu, kad kažkurioje srityje reikėtų paaugti, tada renkuosi patirtis, kurios padeda tai daryti.

Ieva: Viena bičiulė man rašė: „Gal gali pasakyti, ko tu ieškai?“ Anksčiau įsivaizduodavau, kad įmanoma ką nors rasti – maniau, yra kažkas, kas randama konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku, konkrečiame patyrime. Aš iš tikrųjų to ieškodavau. Paskui atėjo suvokimas, kad gyvenimas yra eksperimentavimas, žaidimas – mes galime numirti bet kurią akimirką, mums gali atsitikti bet kas, bet kada. Kai sau tą pripažįsti, ateina smalsumas ir žaismingumas, šitie du draugeliai labai padeda. Leisti sau pasirašyti žaismingumui, bičiulystei, leisti sau nežinoti – nes kai žinai viską apie šį pasaulį, jisai reiškiasi kaip labai nuobodus daiktas, – juokiasi Ieva ir netikėtai paklausia: o koks jūsų gyvenimo skonis?

Smalsu ir jūsų paklausti to paties – koks jūsų gyvenimo skonis?

Ieva: Vaisinis, labai gaivus, lėto gaminimo, jame daug nepažįstamų ingredientų. Dabar labai svarbus bendravimas su naujais žmonėmis, kurie mane įkvepia – Guoda yra viena iš jų. Dabartinis gyvenimo skonis susideda iš kitoniškumų, vienumos su savimi, meditacijų, džiaugsmo matant, kaip vaikai žaidžia, auga, žaidžiant kartu su jais, šeimos gyvenimo. Iš miško kvapo, dainų, tekstų, kuriuos draugė atsiunčia, ir juose randu kažką naujo.

Guoda: Mano gyvenimo skonis dabar paprastas. Kaip obuolys – bet labai skanus. Kaip ir aiškus, pažįstamas, bet ir kiekvieną dieną iš naujo skanus.

Ieva yra geštalto psichoterapijos, patirtinio ugdymo ir meno terapijos specialistė, 12 metų dirbanti suaugusiųjų švietimo srityje, trijų vaikų mama. Šeimos kelionių tinklaraščio „Penkiese viena kryptimi“ autorė.

Guoda yra laisvai samdoma architektė, 10 metų dirbusi architektūros bei urbanistinio dizaino srityje, šiuo metu eksperimentuoja su įvairiomis naujomis veiklomis, savo energiją nukreipdama ne pastatų, o naujų elgesio formų kūrimui bei asmeniniam tobulėjimui. Tarptautinių architektūros dirbtuvių „Constructive Shamanism“, renginių organizatorė.

Performanso nuteistosioms autorės: prabanga dešimt minučių klausytis žmogaus

Guoda Bardauskaitė ir Ieva Šližienė
+7