Knygos apie lietuvių ir šveicarų santykius autorė Lewonig: atradimų buvo daug

Judith Lewonig
Judith Lewonig
  © Paulius Peleckis

„Ne nuo tos šalies tyrinėti pradėjau, gal būčiau Vokietijos archyvuose radusi jūsų Nepriklausomybės Aktą. Milijonas eurų man būtų nepamaišęs“, – juokavo laisvai samdoma austrų žurnalistė Judith Lewonig, jau išleidusi chronologinių vokiškai kalbančių šalių Austrijos ir Šveicarijos santykių istorijos su Lietuva apžvalgų.

„Klaida yra suprantama, bet ji kažkada turi būti ištaisyta“

Knygą pristatėte Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Greičiausiai ne todėl, kad reikėjo didelės salės svečiams priimti?

Maniau, ši vieta bus tam pati geriausia. Man svarbu buvo priminti gana liūdną baroko architektų, dirbusių Valdovų rezidencijoje, likimą. Jie buvo iš Tičino, tačiau visur pristatomi kaip italai.

Tičinas nepriklausė Italijai, o Senajai Sąjungai (vok. Alten Eidgenossenschaft). Žinoma, šalia yra Italijos siena, kuri eina per Madžorės ežerą. Be to, architektai dirbo Italijoje, iš ten buvo pakviesti į Lietuvą. Taigi šią klaidą galima suprasti, bet ji kažkada turi būti ištaisyta.

Lietuvoje pirmas apie tai prakalbo Rūstis Kamuntavičius, kuris yra mano abiejų knygų bendradarbis, jis įvardijo, kad architektai atvyko iš Tičino. Apie tai per knygos prezentaciją kalbėjo ir Rimantė Jaugaitė, dr. R. Kamuntavičiaus studentė. Čia panaši situacija kaip Austrijoje su W. A. Mozartu. Jis vadinamas austru, bet tiksliau būtų jį vadinti zalcburgiečiu, nes jis gimė savarankiškoje Zalcburgo kunigaikštystėje.

Taigi XVI amžiuje Lietuvos valdovų rezidenciją perstatinėję šveicarų architektai Constante ir Giovanni Giacomo Tencallos yra iš Tičino, todėl nusprendžiau taip į juos atkreipti dėmesį, knygos pristatymą surengdama čia, Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje.

Knygą „Schweiz und Litauen. 15 000 Jahre Beziehungsgeschichte. Eine chronologische Übersicht / Lietuva ir Šveicarija. 15 000 metų santykių istorija. Chronologinė apžvalga“ rengėte dvejus metus. Ji jau atiduota skaitytojams, kurie galės ieškoti dar nežinomų dalykų apie abi šalis, o kiek šiame procese atradimų ar netikėtumų patyrėte Jūs?

Atradimų buvo daug, tačiau vienas mane labiausiai pritrenkė. Gerai prisimenu, lankiausi bene svarbiausią archeologijos rinkinį Šveicarijoje turinčiame Berno istoriniame muziejuje. Kalbėdamasi su vienu archeologu, užsirašiau gintaro iš Baltijos jūros regiono gabalėlio datavimo laiką 1300 metai prieš Kristų.

Pamaniau, kad jis neteisingai pasakė skaičius. Jis buvo prancūzakalbis šveicaras, o mes kalbėjomės vokiškai. Tačiau priešais mane sėdėjęs archeologas ėmė prieštarauti „ne, ne, prirašykite dar vieną nulį“. Trylika tūkstančių metų?! Nemaniau, kad lietuvių ir šveicarų santykių istoriją pradėsiu aprašinėti nuo taip toli. Šis mažas gintaro gabalėlis, davęs knygai atskaitos tašką, rastas elnių medžiotojų stovyklavietėje.

O dar vienas smagus atradimas susijęs su šiais laikais. Tai istorija apie Wernerį Zwimpferį. Buvusį irkluotoją, olimpinį čempioną, besirūpinusį garsiosios „Rotsee“ regatos Liucernoje užsienio svečių apgyvendinimu.

1993 metų liepą jau po darbo valandų jis susidūrė su dviem vaikinais. Paaiškėjo, kad tai lietuvių irkluotojai Juozas Bagdonas ir Einius Petkus. Jie buvo atskridę lėktuvu, bet jų komandos nariai, vykę automobiliu, buvo sustabdyti Lenkijos ir Vokietijos pasienyje dėl netinkamų dokumentų.

Sportininkai buvo alkani, be pinigų ir be baidarės. Werneris pasiėmė juos namo, pagamino vakarienę ir suorganizavo vaikinamas seną baidarę, kad jie galėtų dalyvauti regatoje. Tąkart vaikinai regatą laimėjo!

Nuo tada užsimezgė liucerniečio draugystė su lietuvių irkluotojais. Per 2014 metų Geriausių sportininkų apdovanojimus W. Zwimpferis netgi buvo išrinktas „Už pagalbą sportininkams“ nominacijos nugalėtoju kaip ilgametis Lietuvos irkluotojų rinktinės rėmėjas.

Kaip suprantu, šis atradimas Jus labai pradžiugino, nes atskleidėte asmenišką ryšį su istorija?

Būtent. Man smagu, kad jis yra privatus asmuo, o ne kokios organizacijos atstovas, nes tada istorija būtų visiškai kitokia. Tarpinstituciniai ryšiai irgi svarbūs, bet jie jau kitokie, oficialūs.

Knygos pristatyme Werneris nedalyvavo, nes tuo metu buvo su lietuvių irkluotojais sporto stovykloje. Jis pats save vadina pusiau lietuviu, o sportininkai laiko jį tarsi tėvu, kai kurie užmezgę ir asmeninius ryšius. Pernai vykusių Rio olimpinių žaidynių bronzos medalininkė Donata Vištaraitė-Karalienė Wernerį netgi pasikvietė į savo vestuves.

„Apie meilės istorijas galima būtų atskirą knygą parašyti“

Gerbiama Judita, su Jumis susipažinau prieš ketverius metu, kai pristatėte knygą „Österreich und Litauen. 2500 Jahre Beziehungsgeschichte. Eine chronologische Übersicht / Lietuva ir Austrija. 2500 metų santykių istorija. Chronologinė apžvalga“. Esate austrų žurnalistė Baltijos šalyse, bet daug laiko praleidžiate Lietuvoje. Suprantu, kodėl pirmąją knygą rašėte, o kaip su Šveicarija, kuo ji čia dėta?

Man Šveicarija apskritai yra pati įdomiausia šalis pasaulyje. Ten viskas kitaip nei kitur. Ne taip dažnai ten lankydavausi, bet visada buvau didžiausia šios šalies gerbėja. Man patinka ir jos kraštovaizdis, kuris toks įvairus – nuo kalnų, pievų iki palmių. Jos plotas kone trečdaliu mažesnis už Lietuvos, bet ten gyvena per aštuonis milijonus gyventojų, o čia apie tris.

Per knygos pristatymą šiuos faktus sulyginau, nes man jie įdomūs, o linksmiausia yra, kai palygini aukščiausias šalių vietas: Šveicarijoje Diufūro viršukalnė siekia per puspenkto tūkstančio metrų, o Aukštojo kalva Lietuvoje apie tris šimtus.

Kai atlikau tyrimą knygai, buvau Liucernos mieste. Nusileidusi nuo trijų tūkstančių metrų aukščio kalno, įšokau į traukinį ir po pusantros valandos buvau Lokarne, kur auga palmės. Man tai įspūdinga. Taigi pirmiausia to ėmiausi, nes Šveicarija man labai įdomi ir nuostabi šalis.

Per pristatymą pasisakė Lietuvoje ketvirtį amžiaus gyvenantis šveicarų kalbininkas, vertėjas Markusas Roduneris. Jis šmaikščiai pastebėjo, kad Lietuvoje gyvenusiems šveicarams labiau sekėsi profesiniame nei asmeniniame gyvenime. Vienam mirus, lietuvė žmona per valandą sugebėjo ištuštinti jo sąskaitą, kitas iš meilės nusišovė. Ar daug tokių pikantiškų istorijų aptikote?

Na, ši Markuso frazė absoliučiai tinka šveicarų profesūrai, dirbusiai Kaune. Ten tikrai daug įdomaus sužinojau, bet į knygą nesudėjau. Juozas Eretas yra gerai žinomas, norėjau atiduoti duoklę ir kitiems, pavyzdžiui, Franzui Brenderiui, jis ir yra tas, kuris nusišovė. F. Brenderis Kaune buvo labai mylimas, gerbiamas, lietuviškoje spaudoje plačiai aprašytos jo laidotuvės.

Tarpukariu Kaune dirbęs šveicarų konsulas labai daug ir išsamiai aprašinėdavo viską, kas susiję su šveicarais Lietuvoje. Generaliniame konsulate dar dabar saugomos didelės jo rankraščių dėžės. Manau, apie meilės istorijas galima būtų atskirą knygą parašyti.

Įdomių faktų savo knygoje pateikiate ir daugiau. Kai tiek kalbame apie skaudžią mūsų šalies problemą – emigraciją į Vakarus, labai domu buvo sužinoti, kad XVI–XVIII amžiuje emigracijos kryptis buvo iš Vakarų į Rytus, šveicarai būtent pas mus važiavo užsidirbti.

Tiesa, labai didelė emigrantų banga vyko į Rusiją, tada Lenkijos karalystę. Ne taip seniai Ciuricho universiteto mokslininkai atliko tyrimą apie šveicarų emigrantus Rusijoje, šia tema jie šešias ar septynias knygas išleido.

Į tuometę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vyko šveicarų architektų, skulptorių, konditerių (Zuckerbäcker). Kai kurie šveicarai atvyko iš Rusijos, kur Sankt Peterburgo mokslų akademijoje dirbo nemažai šveicarų mokslininkų, pavyzdžiui, Konstantino Rėgelio, įkūrusio Kauno botanikos sodą, tėvas.

Įdomu, kad skirtingų profesijų atstovai kilę iš įvairiausių kantonų, todėl knygoje atsiskleidžia labai skirtinga Šveicarija. Taigi pirmieji atvyko skulptoriai, vėlesniais amžiais konditeriai. Vilniaus senamiestyje buvo šveicariška cukrainė, XIX amžiaus pabaigoje šveicaras Pilies gatvėje atidarė kafenhauzą.

Šveicarų sūrininkai buvo įsikūrę ne tik Vilniuje, bet ir Mėmelio, Klaipėdos regione. Prieš kelerius metus Šveicarijos konsulato užsakymu atlikau apie tai tyrimą. Jei gerai pamenu, atradau apie dvidešimt sūrių gamintojų su šveicariškomis pavardėmis.

Taigi tikra tiesa, kad skirtingų profesijų atstovai, kuriems tada nebuvo darbo Šveicarijoje, emigravo į Rytus dėl ekonominių priežasčių. Kai kuriems pavyko labai praturtėti, ypač Rusijoje, o kai kurie nuskurdo, emigrantų likimai buvo labai skirtingi.

Dar norėčiau pažymėti, kad knygoje miniu ne tik pirmųjų šveicarų pėdsakus Lietuvoje, bet ir lietuvių Šveicarijoje.

Dvi knygos jau išleistos, kada imsitės Vokietijos?

Tai būtų įdomu. Ne nuo tos šalies tyrinėti pradėjau, gal būčiau Vokietijos archyvuose radusi jūsų Nepriklausomybės Aktą. Milijonas eurų man būtų nepamaišęs, – nusikvatoja laisvai samdoma austrų žurnalistė. –

Tokie tyrimai yra „never ending story“ (iš anglų k. nesibaigianti istorija). Kai pradedi tyrinėti, nebežinai, kada ir kur sustoti. Žinoma, Vokietijai skirta knyga būtų logiška dalis, užbaigianti vokiškai kalbančių šalių ir Lietuvos santykių chronologinę apžvalgą.

Tačiau, norint tokią parengti, pirmiausia reikia susirasti rėmėjų. Man sveikata buvo sušlubavusi tiek rašant pirmąją, tiek šią knygą. Dabar jaučiuosi labai pavargusi, – sakė pirmąkart prieš dvidešimt metų Lietuvoje apsilankiusi ir šiuo metu Vilniuje gyvenanti J. Lewonig.

Ar mąstėte apie Latvijos, Estijos ir Austrijos, Šveicarijos santykių apžvalgas?

Būtų išties įdomu tokių parengti. Lietuviškai esu pramokusi kalbėti ir skaityti. Estijos ir Latvijos atveju man iškiltų kalbos kliūčių. Tai būtų per sudėtinga arba reikėtų tyrinėti ne vienai. Nors aš visada pabrėžiu, kad ir šias dvi knygas ne viena rašiau. Man labai daug žmonių padėjo tiesiogiai ar palaikydami morališkai.

Kai rašiau apie Austrijos ir Lietuvos santykius, taip susipainiojau Habsurgų dinastijos ryšiuose, kad nieko nebesupratau, norėjau viską mesti ir atiduoti rėmėjams pinigus. Prisimenu, susitikau su Valdovų rūmų direktoriumi Vydu Dolinsku, kuris gerai juos išmano. Penktadienio vakare jo kabinete iki dešimtos vakaro prasėdėjau besiaškindama, o tada ryte atsisėdau ir pradėjau toliau rašyti. Kartais turėdavau įveikti didelį vidinį pasipriešinimą, kad pabaigčiau darbą.

Jį jau baigėte, knygą pristatėte. Kaip dabar save apdovanosite?

Man didžiausia dovana tapo galimybė knygos prezentaciją surengti Valdovų rūmuose ir matyti per du šimtus ten susirinkusių svečių. Tai atpirko visą vargą ir ašaras. Žinau, Lietuvoje Valdovų rūmai vertinami prieštaringai, bet aš esu didelė jų gerbėja.

Jeigu Vienoje sumanytų kokį sunaikintą pastatą atstatyti, prieštaraučiau, nes pati Viena yra kaip muziejus po atviru dangumi. O Vilniui, kur daugybė pastatų per karus ir okupacijas sunaikinti, tokie simboliški rūmai buvo reikalingi, kad primintų kunigaikštystės galią. Čia buvo paskelbti vieni moderniausių tų laikų statutai, taip pat čia dirbo šveicarų menininkai. Taigi mane labai pradžiugino galimybė būtent šioje erdvėje pristatyti šią knygą.

Dar viena dovana tapo galimybė, atliekant tyrimą knygai, apsistoti šveicaro ir lietuvės Vilmos ir Danieliaus Zbindenų namuose Šveicarijoje, kai jie tuo metu buvo Lietuvoje, – pasakojo knygos „Schweiz und Litauen. 15 000 Jahre Beziehungsgeschichte. Eine chronologische Übersicht / Lietuva ir Šveicarija. 15 000 metų santykių istorija. Chronologinė apžvalga“ autorė J. Lewonig. Pianistų pora su kompozitoriumi Kęstučiu Grybausku ir fleitiste Viktorija Zabrodaite sutiko be honoraro atlikti šio kompozitoriaus kūrinius per knygos prezentaciją Valdovų rūmuose Vilniuje.

Knygos apie lietuvių ir šveicarų santykius autorė Lewonig: atradimų buvo daug

Judith Lewonig
+7