Leidyklos „Nieko rimto“ įkūrėjai: mes jau tiek priešingi, kad net sutampame

Sigutė Ach ir Arvydas Vereckis
Sigutė Ach ir Arvydas Vereckis
© Paulius Peleckis

„Visada žaidėme ir svajojome, o ne dirbome. Sigutė žaidė dailininkę, aš – leidėją, – sakė leidyklos „Nieko rimto“ įkūrėjas ir vadovas Arvydas Vereckis. Dailininkė Sigutė Ach pridūrė: O vėliau nebuvo, kur trauktis. Mes vienas kitą įstumiame į situaciją, kuri yra neišvengiama. Jis išleido mylimos merginos knygą ir įklimpo į istoriją bei skolas, iš kurių mėgino išsikapanoti. Aš bandžiau jam padėti kuo galiu, o galėjau tik daugiau ir daugiau piešti.“ Pristatydami 500-ąją leidyklos knygą bei atidarydami dailininkės miniatiūrų parodą „Pilnaties upių keliai“, šiuos įvykius pora pavadino ne tik kūrybine, bet ir šeimos švente. Su savo verslu jie abu augo ir keitėsi, kiekvienas savaip ir kartu.

„Čia kaip dainininkui – tu pradedi, o kiti dainuoja tavo dainą“

Kiek pavėlavusi Sigutė įbėgo į muziejų ir, prieš parodos pristatymą, spėjo papasakoti, kaip Jūs Arvydai, taip ir nepasirodėte pirmos jos parodos atidaryme Vilniuje. Dabar teks viešai pasiaiškinti, kad jau šią istoriją sužinojome, ir į šitą parodą atėjote.

Arvydas Vereckis: Mano vadovas, jis buvo švedas, pasikvietė mane po darbo į barą. Tai buvo labai neįprasta, todėl negalėjau atsisakyti ir nedrįsau pasakyti, kad man reikia skubėti į parodos atidarymą.

Dar buvome tokie sustabarėję, nepagalvojau, kad ir vadovą galėjau į atidarymą pakviesti. Dabar tai atrodo lengva, nes mąstome ir elgiamės laisviau. Su vadovu buvo labai „faina“ bare, bet sugrįžus namo – labai nesmagu ir liūdna. Supratau, kad padariau klaidą. Tai prisimenu su kartėliu.

reklama

Sigutė Ach: Mes nuo ryto apie tai juokavome, kaip čia bus, ar Arvydas šį kartą ateis. Viskas įvyko gerai.

Keliaujanti miniatiūrų paroda leido pažvelgti į praeitį, kai prieš septyniolika metų atidarėte pirmąją parodą, o dabar turite ir bendrą turtą – leidyklą bei jubiliejinį leidinį.

Sigutė: Iš tiesų „Nieko rimto“ istorija vis labiau primena kažkieno rašomą knygą. Iš pradžių juk nerimtai rašytojai pradeda nuo išplėšto bloknoto lapo, kur užmeta kokį sakinį. Taip ir man ta lengva rankele parašyta frazė „Nieko rimto“ vėliau virto to paties pavadinimo paroda Vilniaus „Rotundos“ galerijoje, dvigubai mažesnėje erdvėje nei ši, – Sigutės Abramavičienės-Ach paroda nuo balandžio 7-osios įsikūrė Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje. –

Ten buvo eksponuojama beveik šimtas mažyčių paveikslėlių. Vieno dydis – kaip dvi degtukų dėžutės. Tiesiog tokiu formatu piešiau ir labai negreitai jį „perlipau“. Štai čia dabar sukabinti dideli paveikslai. Man jie – milžiniški. Miniatiūros yra labiau mano būdui.

O dabar žvelgiant iš šios parodos perspektyvos, ji – tarsi vaizdas nuo kalnelio. Mums ši paroda yra graži gėlė dideliame sode. Atsimeni, kaip tą sodą sodinai, kaip viskas buvo, kaip augalai užaugo. Paroda yra tas pats, kai ateini ir pasakai, žinai, mūsų senoji rožė pražydo.

Arvydai, esate leidėjas, Jums tas išsiskleidęs žiedas yra 500-oji leidyklos knyga?

Žiūriu į Sigutės meną ir galvoju, tada buvo zuikučiai ir dabar... Per šį laikotarpį išspinduliavome viską, ką norėjome. Kai esi jaunas ir galvoji „nu, pavarysiu“, noriu realizuoti idėjas, noriu kažką sutverti, sukurti.

Tiek Sigutė, tiek aš praėjome savyje turėtomis kūrybinėmis linijomis. Dabar jau senstelėjome, pražilo plaukai, o zuikučiai tai nesensta. Čia ir yra kūrybos galia, dar po dvidešimties metų zuikutis liks toks pat.

Kaip dabar viskas atrodo, kai praėjus beveik šešiolikai metų, ne tik Sigutės knygas leidžiate, bet ir kitų autorių, po savo stogu subūrėte daugiau talentingų dailininkų iliustratorių?

Arvydas: Čia kaip dainininkui – tu pradedi, o kiti dainuoja tavo dainą. Mano mėgstamas pavyzdys – Freddie Mercury išeidavo į „Wemblio“ stadioną ir diriguodavo. Po maždaug penkiolikos metų pamačiau panašų vaizdą, kai Robbie Williamsas sėdi scenoje ir geria vandenį, o visi dainuoja jo dainą. Štai toks pokytis. Taip ir mums nutiko: Sigutė yra garsi iliustratorė, leidyboje jau esame žinomi. Viskas labai paprasta.

reklama

Ar Jums, Sigute, buvo paprasta? Juk pasakojote, kad lengviau buvo nupiešti, dar ir parašydavote šali apiešinio, kad tik niekas nekalbintų, kad tik nereikėtų atsakinėti.

Nuo pat to momento, kai susitikau su Arvydu, netrukus bus 19 metų, visada jausdavausi, kad ir vėl įkritau – ėjau ir įpuoliau į situaciją. Labai netyčia išleidęs pirmuosius septynis mano atvirukus, Arvydas iškart pasakė „dabar laikas knygai“. Iš tiesų ji buvo beveik baigta.

Pas mane visada yra labai daug „beveik“ baigtų dalykų. Jie niekada nepasibaigtų, jeigu ne Arvydas. Dabar jau žinau, geriau jam nesakyti, ką laikau stalčiuje, nes privalėsiu baigti. O tada aš to nežinojau ir rodžiau, ką darau.

Nenorėdama jo nuvilti (juk mano septynis atvirukus išleido, jais taip didžiavausi!), tą knygelę pabaigiau. Ji buvo pirmoji leidyklos „Nieko rimto“ knyga ir vadinosi, - bendromis pastangomis dailininkė ir leidėjas prisiminė visą ilgą jos pavadinimą: „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo“. – Šis pavadinimas yra toks „abra kadabra“, mums sunku jį net atkurti.

Arvydas: Tai ilgiausias pavadinimas leidyklos istorijoje.

Ir bet kokį pavadinimą priimdavote nesiginčydamas?

Absoliučiai. Tai man buvo tarsi Tikėjimo žodis, – taip sakydamas jis prajuokina savo gyvenimo ir verslo partnerę, – į sąskaitą tas pavadinimas netilpdavo.

Sigutė: Arvydas manimi besąlygiškai tikėjo. Dabar būna net drovu prisiminti: ką nupieši, ką paduodi, be jokios korekcijos visa tai išeina į spaudą, nes „Sigutė daro visų teisingiausiai“. Dabar, kai pagalvoju, per kiek filtrų praeinu pati, savo noru, mes dviese jau esame sukūrę sistemą, kuri leidžia patikrinti darbą, prieš išeinant į žmones. O ta pirmoji knygelė atsirado spontaniškai.

Arvydas: Kaip dabar prisimenu: knygyne į lentynas sudėjau labai daug jos egzempliorių, pamaniau, per tris savaites parduosim viską. Pardavėm per tris metus. Tokia pradžioje buvo vizija. Viskas dėliojosi ne visai taip arba visai kitaip, nei planavome.

Sigutė: Knygos atsirado mano namuose, nes Arvydas dar neturėjo, kur jų laikyti. Tada pamačiau, kaip atrodo visas knygos tiražas. Tai buvo tikrai įspūdinga. Vietos gyventi liko nedaug.

reklama

Kokiu tiražu ją išleidote?

Arvydas: Trijų tūkstančių. Vilniaus knygų mugėje „Vagos“ leidyklos vadovas ir kiti leidėjai prieidavo prie mūsų mažo stendo, paklausdavo kokiu tiražu knygelę išleidau, tada paplekšnodavo man per petį „užjaučiu“. Buvo neseniai pasibaigusi Rusijos krizė, visi leidėjai elgėsi atsargiai, o aš to nežinojau.

Sigutė: Bet po ilgo laiko Lietuvoje buvo išleista knyga kietais viršeliais su spalvotomis iliustracijomis kiekviename atvertime! Tai iš tikrųjų buvo nieko rimto. Viskas buvo daroma iš nežinojomo, iš meilės tam gėlėtam veiksmui. Darom? Darom.

Arvydas: Tai buvo veiksmas arba vadyba su įžvalga. Problema ta, kad tos įžvalgos tuo metu ir pats savyje įžvelgti negalėjai.

Sigutė: Mes vienas kitą įstumiame į situaciją, kuri yra neišvengiama. Taip nutiko ir su šita knygele. Prisimenu, man paskambino, kai jai buvo suteiktas gražiausios 2002 metų knygos vaikams vardas. Taip susipažinau Kęstučiu Urba (Tarptautinės vaikų knygų tarybos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkas – red.pastaba).

Vėliau man pradėjo skambinti iš bibliotekų, jie norėjo susitikimo su autore. Galvoju, ką aš sakysiu? Aš juk nekalbanti buvau. Arvydas pasakė, kad reikia važiuoti ir nugabeno mane į Plungę. Ir ką, po truputį pradėjau kalbėti, o dabar galiu dvi valandas tai daryti nesustodama. Išmokau kalbėti, ir vėl Arvydo dėka atradau, ko net nežinojau savyje turinti. Kaip toje pasakoje, einame nežinia kur, atnešti nežinia ko... Tai apie mus su Arvydu.

„Ne tik aš piešiu, bet ir kažkas piešia mane“

O nedrąsi pradžia nutiko visai šalia, Pilies gatvėje, per Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus langus galima matyti, kur pirmuosius savo paveikslėlius pardavinėjote tyliai, nepratardama nė žodžio.

Tuo metu Pilies gatvė maitino visą būrį talentingų žmonių. Ten prie to medžio, kur dabar yra kioskai, stovėjo mano stendelis. Paskui, kai greitai atsirado gintarų prekeiviai, šita erdvė tapo pirmąja komercine zona.

Ten jau menininkų nepriėmė. Su molbertu galėjai atsistoti truputį šone. Mūsų daug tokių buvo. Iki šiol vienas kitą pažįstame, esame lyg savotiška brolija. Dabar visi brandūs žmonės, radę savo kelią, o tada Pilies gatvė mums buvo lyg krikštas, buvome labai pasimetę, kaip gyventi, kaip išgyventi?

reklama

Pasitelkus Jūsų minėtą sodo metaforą, nežinia, kas galėjo jūsų su Arvydu puoselėtiems augalams nutikti, jie galėjo nušalti, nudegti, užpulti ligos. Nors tada jautėtės pasimetę, pasirodo, sugebėjote abu save realizuoti, kiekvienas savoje srityje išsiskleidėte ir sužydėjote.

Arvydas: Todėl, kad vienas kito negožėme. Labai svarbu negožti kito, leisti jam būti, tada viskas susidėlioja. Jeigu nori truputį pakoreguoti, kartais būna gerai, bet dažnai – ne. Tai yra labai jautrus momentas. Mes su Sigute visada žaidėme ir svajojome, o ne dirbome. Sigutė žaidė dailininkę, aš – leidėją.

Sigutė: O vėliau nebuvo, kur trauktis. Arvydas yras ambicingas, kaip vėliau paaiškėjo, jis taip pat nežinojo, kad jis yra intuityvus leidėjas, genialus prodiuseris, gebantis atskleisti žmogų.

Jis tiesiog išleido mylimos merginos knygą ir įklimpo į istoriją ir skolas, iš kurių mėgino išsikapanoti. Aš bandžiau jam padėti kuo galiu, o galėjau tik daugiau ir daugiau piešti, važinėti į bibliotekas ir knygų muges. Taip atradome, ko nežinojome turintys, pradėjome daryti, ko niekada nedarėme ir abu tapome kitokiais negu buvome.

Arvydai, kaip Jums dabar ta pasikeitusi Sigutė atrodo labiau balta ar spalvota? – penkišimtoji leidyklos „Nieko rimto“ knyga vadinasi „Balta ir spalvota“.

Spalvota kaip klevas rudenį. Su daug atspalvių, šešėlių, vingių.

O kokia Jūs pati sau?

Vis dėlto esu duali, dviprasmiška. Tai aš balta, tai spalvota. Būnu labai liūdna, gili, pasimetusi savo vidinėse būsenose, su manimi nesusikalbėsi. Būnu ir susikaupusi, konstruktyvi, galinti veikti, visur spėjanti. Šiaip niekada niekur nevėluoju, tik į šitą parodą. Mėgstu valandą per anksti ateiti.

Dabar gyvenime jau moku priimti, kas man nutinka. Arvydas mane to išmokė. Aš kažką padarau, Arvydas patenka į istoriją, iš kurios turi išlįsti. Jis padaro veiksmą, tada aš turiu iš kitos istorijos išlįsti. Mudu taip sūpuodamiesi tarsi koks vandens malūnas prikaupiame vandens.

Pasidžiaugėte, kad paroda pristatoma poros – Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje. Jie irgi buvo leidėjai, įsikūrę Pilies gatvėje, kur pirmos Jūsų miniatūros surado savo gerbėjus. Visai nemažai derančių akordų atsirado. Tai tik sutapimai?

reklama

Sigutė: Stipriai tikiu tuo, kad ne tik aš piešiu, bet ir kažkas piešia mane. Esu įausta į gyvenimo, esaties kilimą. Tą jausdama, visada lengvai pasuku į priešingą pusę negu ėjau. Tai mano kūrybos esmė. Ji susideda iš ekspromtų: išlieju akvarelę, vėliau eina interpretacijos.

Sėdėdama prieš nulietą dėmelę, dažnai ginčijuosi pati su savimi, ar tai vienaragis, lyg ir neplanavau jo, bet šiandien akivaizdžiai čia vienaragis. Jeigu staiga kas paskambins, grįžusi prie dėmelės to vienaragio galiu ir nerasti. Ten gali būti angelas, žmogus, gėlių puokštė – staiga pamatysiu visiškai kitką ir nupiešiu kitką.

Jau įpratau su tuo, tarsi savo bendraautoriumi, nesiginčyti. Džiaugiuosi jo buvimu, jo apraiškomis savo piešiniuose. Dabar mėgstu dar daugiau įpinti keistenybių, jeigu paveiksle atsiranda tokių „nonsensų“, man atrodo, kad paveikslas pavyko, nes ne aš viena piešiau.

Arvydas: Dabar, kai tiek visko yra įvykę, galvoju, kad mes visi atliekame savo vaidmenį arba pareigą. Žodis „pareiga“ atrodo bjaurus, nes jame yra prievartos. Jeigu pareigą suvokiame kaip savo paskirtį ir ją atliekame, prievarta dingsta. O jei dar gali tai padaryti virtuoziškai, su atsidavimu, įsijautimu, su meile? Tada yra kitaip.

Kuo daugiau stebiu gyvenimą, įsitikinu, kad mes, žmonės, viską padarome savo rankomis. Viską. Sukuriame gėrį. Sukuriame blogį. Sukuriame istoriją. Sunaikiname, sugriauname, vėl pastatome, ir viską savo rankomis, įsivaizduojate?

Visgi mano rankos – tai dievo rankos. Per ką jis daugiau tvers? Tik šitomis rankomis, jis gi kitų neturi. Tai ir tveria, o tveria kaip nori. Tu jam esi priešpriešoje arba eini kartu. Pavėjui visada lengviau.

Mums su Sigute, negali sakyti, kad visada viskas sutapo, bet dažnai mums buvo pavėjui – kartais į nuokalnę, kartais ilgai metų metais lipant į didelį kalną. Esmė paprasta – leisti būti kitam. Jeigu jis yra ne ten, kur tu norėtum, reikia jam padėti.

Sigutė: Bet kiek ilgai mes to mokėmės – leisti būti kitam! Mes esame nežmoniškos priešybės. Jeigu norite saulės ir mėnulio iš pasakos, tai mes. Kur vienam šalta, ten kitam karšta, kur vienam laikas keltis, kitam laikas miegoti. Nuo paprastų fizinių smulkmenų iki įsitikinimų, temperamento, jautrumo.

Mes jau tiek priešingi, kad net sutampame, – Arvydas, stovėdamas šalia Sigutės, pritardamas palinksi„tikrai taip“. – Tą atradę ir patyrę ne vieną krizę, supratome: ten kur yra didelis minusas, gali būti didelis pliusas.

Avydas: Tikrai jis yra, tik reikia turėti kantrybės.

Sigutė: Jos beveik kartais ir pritrūkdavo. Negali sakyti, oi, kaip viskas buvo „faina“, buvo ir labai „nefaina“, – šypsojosi S. Ach. Dailininkė, iliustratorė Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje pristatė po Lietuvą nuo 2014-ųjų keliaujančią parodą „Pilnaties upių keliai“. Penkiolika iš trisdešimties parodos miniatūrų ir šalia jų paliktų menininkės laiškelių muziejuje galima apžiūrėti iki balandžio 30 dienos.

Leidyklos „Nieko rimto“ įkūrėjai: mes jau tiek priešingi, kad net sutampame

Sigutė Ach ir Arvydas Vereckis
+10