Keliautoja Stalnionytė: kiekvienam žmogui sveika nusivalyti dulkes nuo smegenų

Kristina Stalnionytė
Kristina Stalnionytė
  © Dmitrijus Radlinskas

„Supratimas, kad šis kelias yra turistinis, mane trenkė kaip žaibas. Pamaniau, gal ne ten atvažiavau? Tada pagalvojau, XXI amžiuje šis kelias yra kitoks, nei buvo IX amžiuje. Jeigu to nesuprasiu, tai bus mano, o ne kelio problema, – kelionių žurnalistė ir rašytoja Kristina Stalnionytė prisiminė pirmąsyk išvystą piligriminį Šv. Jokūbo kelią ir paaiškino, kodėl į jį vis sugrįžta. – Kaip tvarkome savo butą, sodą, miestą, taip žmogus turi pasidaryti tvarką ir savo galvoje. Kai smegenys užsineša dulkėmis, žmogus nebejaučia, kad gyvena, dingsta tekėjimas ir paprasti pojūčiai tampa nebesvarbūs.“

Knyga apie piligrimų kelią – didelės svajonės dalis

Praėjusią savaitę Ispanijos ambasadoje Vilniuje pristatėte antrąjį knygos „Kelias į Santjago de Kompostelą“ leidimą. Prasitarėte, šįkart su ambasados pagalba išleidote tokią, kokios norėjote. Kokia ji dabar?

Antram leidimui įdėmiai ir kruopščiai taisiau tekstą, knygą pagražinau, pridėdama daugiau ir didesnių nuotraukų. Su knygos dizainere sutarėme – rezultatas turi patikti ir jai, ir man. Norėjau, kad ji būtų gražesnė, lengvesnė, kad norintiems ją neštis su savimi nenusvertų kuprinės.


Ši knyga yra labai didelė mano svajonės nueiti Šv. Jokūbo kelią dalis. Gilinausi į jo istoriją, kultūrą, ten gyvenančius žmones. Viską norėjau sudėti į knygą. Kai paruošiau antrąjį leidimą, nuėjau į ambasadą ir pasakiau, kad man trūksta pinigų spausdinimui. Išlaidas pasidalijome per pusę. Ambasadoje žinojo mano pirmąją knygą, jiems ji labai patiko, todėl buvo suinteresuoti, kad ji pasirodytų dar kartą.

Minėjote, šis kelias keičiasi. Kaip?

Knygoje apie pokyčius kalbu ne tiek daug, daugiau joje istorijos detalių, legendų, piligrimų simbolių. Šv. Jokūbo palaikai atrasti IX amžiuje. Nuo to laiko piligrimai – karalius, didikas ar paprastas žmogus – šiame kelyje palikdavo savo pėdsaką. Daug žmonių plūsdavo iš Prancūzijos, taip pat ėjo daug ispanų, iš tuomet skirtingų Iberijos pusiasalio karalysčių.

Kiekvienas su tikėjimu ir viltimi mindavo tą kelią, jame palikdami dalelę savęs. Svarsčiau, ar tą dalelę galima pajausti, būnant kelyje? Ėjau juo lėtai, gilindamasi ne tik į istorinius, archeologinius, architektūrinius dalykus, bet ir mėgindama sugerti visa, kas tvyro ore.

Pakeliui užeidavau į senas pilis, tvirtoves, bažnyčias. Atrodė, jų akmenys pasakoja savo istorijas. Jeigu tik nori, gali jas išgirsti. Man patiko taip iš lėto eiti piligrimų keliu ir klausytis kiekvieno savo žingsnio, stebėti pakelės akmenis, kokios gėlės žydi, kaip medžiai ošia, varnos kranksi. Man tai buvo ėjimas į naują piligrimystės pasaulį.

Ar XXI amžiuje tos senosios piligrimų dvasios atrasti sunkiau? Dideli piligrimų srautai, einantys populiariais Prancūziškuoju ir Šiauriniu maršrutais, keičia šio kelio veidą, jis tapo turizmo verslo dalimi?

Keičia, nes šis kelias populiarinamas, ispanai tuo aktyviai užsiima. Anksčiau Šv. Jokūbo kelią atrasdavo tik piligrimai. Tik tie, kuriems tai būdavo sielos pašaukimas.

Dabar informacijos yra tiek daug ir tiek apie tai kalbama, kad į Šv. Jokūbo kelią ateina įvairių žmonių. Kai kurie ieško jame kultūrinių dalykų, kas irgi yra labai nuostabu. Kelias yra labai vertingas ir šia prasme.

Man teko sutikti ir sportininkų, kurie kasmet tuo keliu bėgdami stengiasi gerinti rezultatą. Šiuo keliu eina ne vien tik krikščionys, katalikai, bet ir kitų religijų atstovai. Buvau sutikusi iranietę, daug japonų, taip pat kinų. Pietų Amerikos piligrimai paprastai būna brazilai, prisiskaitę P. Coelho knygą „Piligrimas“.

„Šitie žmonės įėjo į mano gyvenimą ir mano širdį“

Pirmieji piligrimai keliu žingsniavo vedami tikėjimo, o dabartiniai – labiau įkvėpti knygų autorių ar paraginti turizmo agentūrų. Kaip buvo Jums?

Mane įkvėpė pats kelias. Mokiausi ispanų kalbos ir vadovėlyje pamačiau žemėlapį, kuriame buvo pažymėtas apie 800 kilometrų kelias, kuriuo žmonės eina pėsčiomis. Perskaičiusi tą trumpą vadovėlio pastraipą, žinojau viena – kad tikrai tuo keliu eisiu, nesvarbu, kiek man tai kainuotų. Taupiau pinigus ir vis laukiau, kad kas nors eitų su manimi. Vienai buvo lyg ir nedrąsu.

Kasmet draugės ar pažįstami atsisakydavo, nes nenorėdavo tiek laiko, beveik du mėnesius, tam skirti. Vieną dieną, tai buvo prieš septynerius metus, supratau, kad taip galiu pralaukti visą gyvenimą. Reikia eiti dabar. Nusipirkau lėktuvo bilietą per Londoną į Prancūzijos Biaricą. Šis buvo netoli Sen Žano (St. Jean Pied de Port) miestelio, nuo kurio prasideda Prancūziškasis maršrutas.

Žodį „piligrimas“ pirmąkart ten ir išgirdau. Iš tikrųjų šį kelią gali pradėti kad ir Paryžiuje, bet aš norėjau ten. Pirmą dieną perlipau Pirėnus, įėjau į Ispaniją ir toliau keliavau iki pat Santjago de Kompostelos. Nuo pat pirmos dienos patyriau šoką, kai pamačiau ten kas kelis žingsnius įsikūrusias suvenyrų parduotuves, kur parduoda piligrimų lazdas, apsiaustus, kriaukles, žemėlapius, knygutes.

Supratimas, kad šis kelias yra turistinis, mane trenkė kaip žaibas. Pamaniau, kur patekau, gal ne ten atvažiavau? Tada pagalvojau: XXI amžiuje šis kelias yra kitoks, nei buvo IX amžiuje, jeigu to nesuprasiu, tai bus mano, o ne kelio problema. Keičiasi pasaulis, vaizdai, žmonės. Širdyje šį kelią pamilau, nors ir galvodama apie jį viduramžiais, kodėl man jo dabar, kai jis išaugo ir pasikeitė, atsisakyti? Kai susitaikiau su šia mintimi, man kelias pasidarė malonus ir smagus, – Prancūziškuoju maršrutu K. Stalnionytė ėjo 42 dienas ir įveikė 775 kilometrus.

Būtent pirmosios kelionės metu patirtus įspūdžius ir sudėjote į knygą?

Taip, aprašiau šešis žmones, kuriuos pavadinau savo šeima kelyje. Piligrimas niekada nebūna vienas, per kelionę sutinki kartą ar daugiau apie pusšimtį žmonių.

Tačiau šitie šeši žmonės įėjo į mano gyvenimą ir mano širdį. Rašydama knygą, iš naujo išgyvenau pilgrimystę, visus nuotykius, pokštus, išradimus. Visi šie šeši žmonės yra labai skirtingi, į tą kelią atėję skirtingais keliais ir su skirtingais norais. Su jais bendravau ir vėliau, knygoje surašiau į epilogą, kaip jie dabar gyvena, ką veikia, kas po to jų gyvenime nutiko.

O kas Jums nutiko po pirmosios kelionės, be to, kad parašėte apie tai knygą?

Kelias mane apsėdo. Taip man pasakė vienas piligrimų prieglaudos savininkas, kai į kelią atklydau turbūt trečią kartą: „Tu? Ir vėl čia? Gal kelias tave apsėdo?“ Tuo viskas nesibaigė, čia buvo tik dar viena pradžia. Vėl sugrįžau į Šiaurinį kelią tik nuo Bilbao, kur prieš metus sustojau ir dėl liūčių nebegalėjau tęsti kelionės. Antrąkart nuėjau visą kelią iki Santjago de Kompostelos ir Finisterės, kuri vadinama Pasaulio kraštu.

Ten supratau, kad tai irgi dar ne viskas. Pagalvojau, kaip gerai, kad kelias mane apsėdo. Vadinasi, čia esu ne paskutinį sykį, todėl Santjagui pasakiau sudie iki kito karto. Dabar stengiuosi, pabaigusi, kelią, Santjage pasilikti keturias–penkias dienas.

Prieš dvejus metus vėl grįžau į kelią, ėjau Portugališkuoju maršrutu nuo Lisabonos iki Santjago. Visą laiką ėjau Portugalijoje, tik apie savaitę truko ispaniškoji kelio dalis. Mane labai maloniai nustebino šis kelias ir portugalai.

Nesibaigiančios kelio dovanos

Skaičiau, ką rašėte apie Portugališkąjį Šv. Jokūbo kelio maršrutą, jame patyrėte begalinį portugalų dosnumą. Tai ir buvo Jums netikėta?

Dovanų gavau įvairiausių, pradėjau net dienoraštyje jas užrašinėti. Pačią pirmąją kelias man įteikė, dar neišėjusi iš Lisabonos. Nuėjau tik aštuonis kilometrus iki prieglaudos, įsikūrusios prie didelio gražaus tilto. Vakaras buvo nuostabus, leidosi raudona saulė, nutariau nueiti iki tilto pabaigos, pasikalbėti su žvejais.

Eidama kažką užmyniau, pasilenkusi atradau sidabro grandinėlę su mergaitės formos pakabučiu. Užsisegiau grandinėlę, o kitą dieną atkreipiau dėmesį, kad kelio dovanos nesibaigia. Kažkas atneša obuolį. Mažame restoranėlyje šeima vakarieniauja ir pakviečia mane pavakaroti su jais. Kitame mieste sutuoktinių pora mane nusivežė į savo gražius namus ir gamino man vakarienę, supažindino su portugališka virtuve ir vynais. Kai užėjau į barą išgerti kavos, jo šeimininkas, sužinojęs, kad einu iki Santjago, įteikė man peiliuką ir žiebtuvėlį, sakydamas „tau reikės apsiginti“.


Portugalai vis šypsosi, labai šviesūs, atviri, nuoširdūs žmonės. Sužinoję, kad esu piligrimė, atminčiai ką nors padovanoja – rakto pakabuką, stručio plunksną, gatvės dailininko paveikslą, didelį svenyrinį Eifelio bokštą. Susidarė dar viena kuprinė dovanų, jas parsiunčiau namo, nes kelio dovanų negalėjau palikti, o su savimi neštis per sunku.

Einant šiuo keliu, gavau dovanų ir naują Jokūbo kriauklę. Iš karto supratau kad ji bus kitam kartui, kai eisiu kitu maršrutu. Kriauklės yra Šv. Jokūbo kelio simboliai. Pirmąją kriauklę nusipirkau, kitos buvo dovanotos ar rastos ant žemės. Šiauriniu keliu išėjau be kriauklės. Pačią pirmą dieną sutikau vaikiną su gitara ir kriauklėmis, daugiau nieko jis neturėjo. Jis man leido vieną kriauklę išsirinkti.

Ką ji simbolizuoja?

Dar prieš krikščionybę kriauklė laikyta atgimimo ir gyvybės simboliu. Kaip žinome pagal legendą, meilės deivė Afroditė gimė iš šukutės kriauklės. Krikščionys vėliau šį simbolį adaptavo.

Piligrimams ji buvo ne tik simbolinė, ir praktiškai naudinga. Kriaukle jie pasisemdavo vandens ir valgydavo maistą. Ši tapo piligrimystės simboliu. Piligrimai ją tvirtindavo prie kepurės, apsiausto, kiekvienais amžiais vis skirtingai.

Kokiu Šv. Jokūbo kelio maršrutu dar ėjote?

Primityviuoju arba pirmykščiu. Tai yra pirmasis, senasis Šv. Jokūbo kelias, jis laikomas pačiu sudėtingiausiu, nes eina per kalnus. Netyčia į jį pasukau, eidama Šiauriniu keliu. Turėjau pasukti palei krantą, bet pamačiusi rodyklę, nuėjau kita kryptimi link žemyno. Tai supratau po dvidešimties kilometrų, kas yra vienos dienos piligrimo kelio atkarpa.

Kitą dieną turėjau galimybę sugrįžti atgal iki Šiaurinio maršruto arba eiti Senuoju. Nusprendžiau: jei švies saulė, eisiu sunkiausiu, bet gražiausiu keliu. Jis yra istorinis, nes pirmasis Astūrijos karalius Alfonsas II iš Ovjedo jojo iki Santjago de Kompostelos, sužinojęs apie ten atrastus Šv. Jokūbo palaikus. Tada skyrė žemės ir ten iškilo katedra. Taigi karalius buvo pirmasis piligrimas.

Iš ryto atsikėlusi pasižiūrėjau į dangų, jau buvo ruduo, virš miškų kilo romantiškas rūkas, o išlindusi saulė buvo ženklas, kad eisiu per kalnus senuoju maršrutu. Einu gana lėtai, todėl noriu, kad oras būtų geras, kad galėčiau mėgautis keliu. Tąkart nė vienos dienos nebuvo lietingos!

Gyvenimas kelyje susiaurėja, bet pasaulis prasiplečia

Viename iš savo žurnalo „Visi keliai“ straipsnių juokaujate, jog kai kuriems Jūsų pažįstamiems jau kelia nerimą, kad penktą kartą grįžtate į Ispaniją prie savo „kryžiaus žygių“. Kai kurie piligrimai sako, kelyje atrandantys save. Ko Jūs ten ieškote ir ką randate?

Nuo pat pirmo karto įsimylėjau kelią. Jo pasiilgstu vėl ir vėl. Man kiekviena diena kelyje yra kaip šventė. Čia kaip įsimylėjus žmogų, tau yra šventė su juo būti. Man patinka nežinia. Niekada nežinau, ką rasiu, ką man kelias šiandien padovanos.

Kelyje jaučiu, kad gyvenu dabar. Negaliu galvoti apie praeitį ar ateitį, nes mano visas gyvenimas susiaurėja iki vienos dienos kelyje, iki mano žingsnių, kuprinės, pojūčių, minčių. Bet pats pasaulis prasiplečia, nes matau ne tik savo darbo stalą, kompiuterį ar reikalus, kuriuos turiu padaryti šiandien.

Tie reikalai išgaruoja, jei jiems tai leidi. Tada užplūsta daugybė naujų erdvių, laisvų minčių. Pamatai, koks pasaulis yra platus, įvairus, spalvotas, atviras. Vien šis nieko nedarymas labai daug ką keičia smegenyse, mąstyme, pojūčiuose. Vieni ramybę patiria medituodami, o aš kelyje, todėl vėl ir vėl į jį grįžtu.

Išvykti keliems mėnesiams gali ne kiekvienas. Kaip pertvarkėte savo gyvenimą ir kada (prieš ar po pirmojo maršruto), kad tai taptų įmanoma?

Anksčiau dirbau žurnale „Kelionių magija“. Iš pradžių išspausdindavo mano straipsnius iš kelionių, paskui pakvietė nuolatos dirbti. Žurnale turėjome ciklą, skirtą keliui į Santjago de Kompostelą, jis apėmė dešimt numerių. Išnagrindėdavau mažą šio kelio gabaliuką, pasakodama, kaip juo ėjau, aptardama tos vietovės kultūrą ir kitas detales.

Dažnai į redakciją kreipdavosi žmonės, ieškodami trūkstamų numerių, tada artimieji pradėjo raginti visu straipsnius apie Santjago de Kompostelą sudėti į knygą. Nebuvo kada, grįždavau iš kelionės, rašydavau apie ją ir jau ruošdavausi kitai. Kai dėl krizės žurnalą uždarė, supratau, kad dabar atėjo laikas rašyti knygą,– pirmąją K. Stalnionytės knygos leidimą prieš šešerius metus išleido „Tyto alba“. –

Tada tarsi į kitą pasaulį įėjau, pradėjau galvoti apie kitas knygas. Jas rašyti nesunku, įdomu. Kai knyga pasirodo, apima euforija. Kol kas be šios esu išleidusi tris, su geografu R. Šalna apie Peru ir apie gyvenimą šuarų gentyje, Ekvadore.

Dabar atsakykite, – ar kelias Jus pasirinko, ar Jūs kelią?

Manau, kelias mane pasirinko. Tam turi būti pasiruošęs. Man yra tekę sutikti tokių žmonių, kurie po kelių dienų nuspręsdavo, kad jame nenori būti ir išvažiuodavo namo. Taip pat tokių, kurie kiekvieną dieną kelyje skųsdavosi, „nesuprantu, ką tie piligrimai tam kelyje atranda, čia gi nesąmonė. Dabar nueisiu į Kompostelą, bet kitą kartą tikrai čia nevažiuosiu“.

Ar gerai supratau, kad Jūsų sugrįžimus lemia ne tikėjimas, ne apaštalas Šv. Jokūbas, o tiesiog gyvenimo ir mąstymo būdas „būti kelyje“?

Kelias yra visų piligrimų vilties, tikėjimo išraiška. Jie sukūrė tą kelią dėl Šv. Jokūbo. Šis yra centrinė figūra. Aš šiame kelyje randu ir dievą, ir gyvenimą, ir Šv. Jokūbą, ir kasdienybę, ir šventumą, ir pasaulietišką požiūrį. Juk viskas yra gyvenimas.

Tai yra tavo paties apsivalymo, apmąstymo, pasišventimo kelias. Juo išeini iš kasdienybės ir žinai, kad sugrįši kitoks žmogus ir kitaip žiūrėsi į gyvenimą, tik nežinai kaip. Daug keičia tas buvimas mėnesį ar du su savimi, kai apmąstai, kas yra svarbu ne tik šiame kelyje, bet ir gyvenime, o kas yra niekniekiai, kuriuos sureikšminame ir jie užima vietą mūsų smegenyse.

Per juos nematome kai kurių gyvenimo pusių ir spalvų. Tai vadinu tarsi kompiuterio perkrovimu ar smegenų formatavimu. Sunku tai padaryti, kai esi savoje dėžutėje, turi iš jos išeiti. O tada – pasiduoti naujam, nematytam, tarsi būtum tik ką gimęs, nieko nesuprastum ir nežinotum.

Kaip tvarkome savo butą, sodą, miestą, taip žmogus turi pasidaryti tvarką ir savo galvoje. Kai smegenys užsineša dulkėmis, žmogus nebejaučia, kad gyvena. Kažkur dingsta tekėjimas ir paprasti pojūčiai tampa nebesvarbūs.

Kai tai nutinka, man tai būna pirmas signalas, kad turiu apvalyti savo mintis. Kaip tai padaryti? Vienam tinka išeiti į vienuolyną savaitei, kitam pabūti tyruose, laukuose, trečiam namuose pasimelsti arba pasėdėti tyloje.

Man tai sutekia piligrimų kelias. Einu juo ir jaučiu, kaip mintys dėliojasi galvoje ir visa tai, ko nereikia, tiesiog byra nuo manęs tarsi kristalai. Kiekvienam žmogui sveika kas metus ar dvejus nusivalyti dulkes nuo smegenų.

Jau suplanavote, kur šįkart tai darysite?

Kelias, kurį norėčiau eiti yra labai ilgas, daugiau nei tūkstantis kilometrų. Yra ir trumpesnių. Progai pasitaikius, kažkuriuo iš jų eisiu, bet pavasarį ir vasarą stengiuosi būti Lietuvoje, mėgautis gamtos grožiu ir žaluma, plaukti baidare Lietuvos upėmis. Tada man nereikia jokio Šv. Jokūbo kelio, bet kai ateina tamsusis metų laikas, pajaučiu jam nostalgiją,– paprastai keliautoja K. Stalnionytė į piligrimų kelią Ispanijoje išsiruošia, kai pas mus stoja ruduo. – Man patinka gyventi kelyje.

Keliautoja Stalnionytė: kiekvienam žmogui sveika nusivalyti dulkes nuo smegenų

Kristina Stalnionytė
+16