Lietuvos Nepriklausomybės Aktas iš šešėlių

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
  © Edvard Blaževič

Nebūdamas istoriku, lyg ir neturėčiau kištis į chemijos mokslų daktaro, VDU profesoriaus, politologo ir filatelisto Liudo Mažylio daržą. Kita vertus, šis (ne)istorikas visgi padarė šimtmečio atradimą, iš dulkėtų Berlyno archyvų ištraukęs į Lietuvos XXI amžiaus dienos šviesą profesionalių istorikų niekaip nesurastą Lietuvos valstybės neprigulimybės paskelbimo dokumentą. Tikiuosi, mano gerbiama istorijos mokslų superžvaigždė Alfredas Bumblauskas nevalingai neišvadins manęs tipu, kaip ir neturinčiu kištis kur nereikia.

Tačiau pasirodo, ne aš vienas kišuosi, kur nereikia. Kiekvienas save gerbiantis lietuvininkas jau pasisakė „šiuo reikalu“.

Pavyzdžiui, prodiuseris Laurynas Šeškus, gindamas gerbiamą A. Bumblauską, aiškina, kad jo lūpose žodžiai „tas tipas“ reiškia ne ką kita, kaip didžiulį prof. L. Mažylio įvykdyto žygdarbio pripažinimą. Tiktų ir Smetonos laikų šūkis šioje vietoje: „Vivat šiam niekam nežinomam tipui!“ Arba kaip vėliau šventuoju paskelbto Petro atsiribojimas nuo Jėzaus Kristaus garsiuoju „Aš jo nepažįstu“.

Žinoma, abu vertinimai priklauso nuo A. Bumblausko intonacijos tą istorinę akimirką. Juk „Eureka“ galima sušukti galybe intonacijų, o tai jau mano, aktoriaus, daržas. Deja, šalia A. Bumblausko manęs nebuvo, todėl nespėliosiu. Faktas, kad ne pirmą kartą neprofesionalai istorikai atranda tai, ko profesionalūs istorikai arba archeologai nesugebėdavo. Taip sakant, nuo Ramzio II iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto.

Pastarasis – tai Jono Basanavičiaus vadovaujamos Lietuvos Tarybos 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė ir kad ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą bei santvarką buvo pavesta kurti Atkuriamajam Seimui.

Visi pasirašiusieji savo vietose, bet kaip elgtis su Vasario 16-osios akto signataru S. Narutowicz? Juk taip netautiškai pasirašė – mat tuo metu neegzistavo šiuolaikinė kalbos policija. Išdaviku jo kaip ir neišvadinsi. Akivaizdu, kad parašas jo, Stanislovo Narutavičiaus, ant svarbiausio mūsų valstybingumui akto.

Įdomu, kiek dar Seimas įstatymiškai (ne)pradės spręsti tų nelemtų „lenkiškų“ raidžių rašybos klausimo? Kažkoks Lenkijos užsienio reikalų ministro patarėjas (vardas redakcijai žinomas) jau grasina Lietuvai šešiais ultimatumais. Taip sakant, „jeigu ne….“. O jeigu ne, tai kas tada? Vėl Vilnių užims?

Juk su tokiu Lenkijos autoritariniu pilkuoju kardinolu (jo vardas taip pat žinomas redakcijai) ir su akmens amžiuje įstrigusia lenkų bažnyčia niekada nežinai, ką tie lenkai tiems „litovcams chalopams“ dar prigalvos.

Taigi ačiū Dievui, kad Aktas buvo atrastas mums vis dar draugiškoje Vokietijoje, Berlyno diplomatiniame archyve. Mūsų draugai tuojau sutiko paskolinti mums mūsų vos ne religinę relikviją. Įsivaizduokite, jeigu ji būtų atrasta Maskvoje. Galima garantuoti, kad po tokio atradimo prof. L. Mažylis būtų pradingęs Rusijos platybėse kartu su Vasario 16-tosios aktu, lyg abiejų nebūtų buvę nė kvapo. Rusijos režimas meluotų, kad jų niekas nematė. Meluotų taip pat įžūliai, kaip ir apie tai, kad „jų“ kultinį Antrojo pasaulinio karo tanką T-34 sukūrė jie patys, o ne amerikiečiai ir britai, jiems visas to tanko dalis ir brėžinius padovanoję.

Dabar belieka laukti, kol „MG Baltic“ vadovas Darius Mockus „in person“ be jokio maivymosi padovanos chemijos daktarui ir taip toliau Liudui Mažyliui tą žadėtą milijoną. Pats laimingasis tuojau pareiškė, kad Lietuvos relikvijomis neprekiaujama.

Tačiau mokesčių ekspertai nelaukdami apskaičiavo, kas ir kiek gaus, kam kas kainuos ir kiek iš to milijono laimės valstybė. Juk valstybė visuomet laimi, kai tik pradeda skaičiuoti mokesčių mokėtojų pinigus.

Net piktai spėliojama, kad D. Mockus nesiruošia nieko duoti, nors anas vis kartoja, kad kai tik palaikys rankose dokumentą ir kai tik A. Bumblauskas ar kas kitas įrodys, kad rankose laiko rimtą reikalą, tai tada tikrai jau duos, tik nežinia, kam ir kokia forma: ar profesoriui, ar VDU. Kaip su tuo milijonu baigsis, niekas nežino, bet žmogų apdovanoti yra mūsų visų garbės ir dėkingumo reikalas.

Bet kuriuo atveju 2018 metai bus Lietuvos šimtmečio nuo nepriklausomybės atkūrimo metai. Jie nusimato būti didingi, kas be ko. Kad tik bent keletas lietuvių toje šimtmečio valstybėje dar liktų, tai švęsti norinčių atsiras.

Daugiau tokių, kaip Liudas Mažylis, ir iš istorijos šešėlių pasirodys dar neatrasti valstybės simboliai, svarbūs istoriniam lietuvių nacionaliniam identitetui. Tokiais žmonėmis dera tik nuoširdžiai džiaugtis.