Tėčio savižudybė jo dukrai lėmė žmones gelbėjančią profesiją

V. Andreikėnaitė (D. Rudžinskaitės nuotr.)
V. Andreikėnaitė (D. Rudžinskaitės nuotr.)
  © Asmeninis albumas

Žinia apie tėčio savižudybę jo dukrą bandė pasiekti Operos ir baleto teatre stebint spektaklį „Spragtukas“. Telefonu atkakliai skambino mama ir tik uždangai nusileidus paaiškėjo, kad tėtis pasitraukė iš gyvenimo. Prieš trylika metų netekties ištiktiems artimiesiems Lietuvoje dar atrodė įprasta nešiotis baisų skausmą savyje, jaustis kaltiems, vienišiems. Per skausmą Viktorija Andreikėnaitė kūrė savo gelbėjimosi planą – susirado bendruomenę, kurioje galėjo būti savimi, išmoko nesijausti primestų aplinkybių auka ir savo profesiją susiejo su savižudybių prevencija, emocine parama.

Apie šeimos sunkumus neprasitarė nei draugams, nei mokytojams

Papasakoti savo istoriją, kad kitas jaustųsi mažiau vienišas ir įkvėptų vilties. Tokį tikslą turinti jauna vilnietė, dirbanti Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biure, žino, ką reiškia mėginti padėti kenčiančiam šeimos nariui ir vieną dieną suprasti, kad aplinkybės buvo stipresnės.

Jos tėtis savo rankomis pastatė namą Vilniuje, prie Žaliųjų ežerų, kuriame laimingos jautėsi žmona ir dvi dukros. Šeima puoselėjo aplinką, dukroms nestigo rūpesčio ir meilės. Sunkumų atsirado tada, kai tėtis susirgo depresija. Artimieji stengėsi palaikyti, globoti, nors ligos našta nebuvo lengva – trūko ir profesionalios pagalbos, ir drąsos atvirai kalbėti apie išbandymus tarpusavyje, su aplinkiniais.

„Būsenai paūmėjus, tėtis gydydavosi ligoninėje. Mes – mama, vyresnioji sesuo ir aš – eidavome jo lankyti. Tais periodais būdavo visko – įtampų, priekaištų, kaltinimų, barnių. Ilgainiui, jam sergant, tiesiog nebenorėdavau būti šalia – kad ir kaip stengiausi, būdavo per sunku.

Tuometę namų atmosferą prisimenu sunkiai, neatkuriu daugybės kasdienių detalių... Matyt, taip saugojau save ir gyniausi nuo pernelyg sunkios naštos“, – neseniai išleistoje knygoje be pavadinimo, kurioje atskleidžiamos nusižudžiusiųjų artimųjų patirtys, savo istoriją pasakoja V. Andreikėnaitė.

Knygos "Be pavadinimo" pristatymas

Atrodė, kad viskas pagaliau praeis, tėtis išsivaduos iš ligos. Apie šeimos sunkumus ji neprasitarė nei draugams, nei mokytojams ar giminaičiams. Niekas ir neklausė.

Į tėčio užuominas, kad nebenori gyventi, dukra reaguodavo taip, kaip tuo metu buvo įprasta daugeliui: nors tokie ketinimai skambėjo rimtai, nežinojo, kaip elgtis, ir dažniausiai ramindavo: „Baik tu, ką čia šneki.“ V. Andreikėnaitė nulydėjo tėtį į polikliniką, kalbėjosi su psichiatre, ši padrąsino, kad jis pasveiks. Bet po to buvo ir gydymasis Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre Vasaros gatvėje, ir bandymas nusižudyti Kalėdų laikotarpiu, kai visa šeima buvo namie.

Po pirmojo bandymo žudytis iškviesti medikai išvažiavo, nes tėtis atsisakė jų pagalbos. Tada dėdė, pasitelkęs turimus ryšius, padėjo patekti į Vilniaus universitetinę ligoninę Lazdynuose, nes priverstiniu būdu jis būtų vežamas tik į ūmų skyrių psichiatrijos ligoninėje. Gydytojai vyrui padėjo išsikapstyti, tačiau trūko profesionalios terapinės pagalbos po bandymo žudytis, kuri būtų padėjusi pasirūpinti dvasine būsena. Liga progresavo, artimųjų palaikymo ir vaistų išgyventi atgavus Nepriklausomybę prasidėjusias permainas darbe neužteko.

Tą dieną tėtis namie vienas buvo likęs tik pusvalandį – žmona išėjo pas gydytoją, dukra su draugu išsiruošė į spektaklį Operos ir baleto teatre. „Buvau spektaklyje, žiūriu, mama vis skambina ir skambina. Nebuvo jokių blogų minčių, buvo toks vos ne pusvalandžio laikas, kai turėjome su ja apsikeisti. Aš neatsiliepiau, po spektaklio perskambinau ir sužinojau...“ – prisiminė V. Andreikėnaitė.

Toliau viskas vyko tarsi rūke. Naktį po savižudybės pas mamą viešėjo draugė, užsienyje gyvenanti sesuo dar nebuvo atvykusi, vaikinas sutrikęs išėjo namo. Ką tik didžiulį sukrėtimą patyrusi mergina, apimta baimės, miegojo su drabužiais, negesino šviesos.

Paskui artimieji išsiskirstė, abi su mama liko gyventi tėčio su meile šeimai statytuose namuose. Kai kurie žmonės, su kuriais daug bendrauta, nutolo, nebeskambindavo – trūko žinojimo, kaip būti šalia, kaip kalbėtis. Niekas nesiūlė ir profesionalios pagalbos, o savižudybės paliesta šeima nedrįso garsiai kalbėti apie nelaimę.

„Nelabai žinojau, kaip susiimti“

„Sunku net nusakyti tą baisų skausmą, visus jausmus – tai vienišumas, kaltė, gėda, ypač tais laikais, kai savižudybė buvo tabu, stigma. Manau, vienišumas kilo ir dėl to, kad mes su mama ir sese nežinojome, kaip su tuo būti.

Yra toks mitas, kad jeigu apie savižudybę kalbėsi, bus dar blogiau, dar labiau sukelsi neigiamus jausmus. Ir nuo žmogaus priklauso, vieniems reikia emociškai išsikrauti, kiti viską išgyvena savyje“, – pastebėjo apie savo šeimos patirtį viešai prabilti pasiryžusi vilnietė.

Stovėdama prieš dešimtis nuščiuvusių klausytojų knygyne, kuriame neseniai įvyko šio pavadinimo neturinčio, bet reikalingu atspirties tašku vis didesnei skausmo paliestai bendruomenei ar suicidinių minčių turintiems žmonėms, tampančio leidinio pristatymas, ji prisipažino – tokia akimirka ir sunki, ir džiugi. Atvirai pasakoti savo istoriją reikia drąsos, labiausiai stiprina mintis, kad ši padės kitiems jaustis mažiau vienišiems su savo skausmu.

„Vienišumas pasireiškė ir tuo, kad draugai nežinojo, kaip su manimi būti. Po pusmečio susitikdavome kokioje kavinėje, aš apsiverkdavau. Jie sakydavo: „Kas čia tau yra, čia vis dar dėl to paties?“ Maždaug susiimk, žmogau. Ir aš nelabai žinojau, kaip susiimti.

Kartais ir dabar paliūdžiu. Man labai padėjo savanoriavimas „Vaikų linijoje“. Atradau, kad ten galiu būti savimi, žmonės vieni kitus priima tokius, kokie jie yra. Nereikėjo dėtis kaukių, įgijau psichologinių žinių, radau literatūros, kuri man padėjo. Ir prieš tai skaičiau daug psichologinių, filosofinių knygų, paskui atradau „Jaunimo linijos“ parašytus „Draugo laiškus“ apie netektis, sunkius išgyvenimus. Panašaus likimo žmonės perskaito kitų istorijas ir palengvėja, kad nesi vienas. Savižudybė apgaubta mistikos aura, atrodo, tai niekam niekada neatsitiks, o jei taip įvyko tavo artimam, turi tupėti vienas susigėdęs“, – Alfa.lt pasakojo knygos be pavadinimo herojė.

Prieš trylika metų išgyventa vienatvė jai padėjo suprasti, ko reikia šiam jausmui nugalėti. Po tėčio savižudybės buvo padariusi studijų pertrauką, pasiėmusi akademinių atostogų, išvažiavo padirbėti į Airiją. Atsitraukimas, nauja aplinka išėjo į naudą, bet grįžus skausmas vėl užgulė. Išdrįsus nueiti pas tėtį konsultavusią psichiatrę, ši tik išrašė vaistų. Jeigu ne susitelkimas į mokslus, savanoriavimas, galiausiai atrasta tinkama psichoterapija, galimybė išsišnekėti sunkiomis temomis, ištverti būtų tapę itin sunku.

Ji iki šiol dėkinga mamai ir sesei, kurios ištvėrė kartu, pusseserėms ir draugams, nenusisukusiems, kai labiausiai reikėjo paramos, abiem emocinės paramos linijų komandoms. Geru žodžiu mini savo psichoterapeutes, kurios pakėlė ir pasakė, kad dešimt metų kasdien verkti yra normalu, kundalini jogos mokytoją – lankant užsiėmimus, tiesiogine ir perkeltine prasme tiesėjo stuburas. Daug davė dėstytojai, vadovai. Ir vis tiek viešai pasakoti apie savo patyrimą būtų sunkiau išdrįsti, jei ne knygos autoriai Mykolas Majauskas, Elvyra Kučinskaitė ir likimo broliai, seserys, be kurių žmogiškos šilumos, supratimo nebūtų prabilusi. „Esu dėkinga ir tėčiui už tai, kas esu“, – su ašaromis akyse prisipažino V. Andreikėnaitė, nes kalbėti apie tai ir po keliolikos metų jautru.

Klaustukas liko, bet atsirado vilties

Dabar merginos ranką puošia tatuiruotė – kabliataškis. Šis visame pasaulyje atpažįstamas ženklas vienija turinčius savižudybių patirties žmones ir sako: „Tavo gyvenimas dar nesibaigė – kažkam taškas, o kažkam kablelis.“ Ji rodo ir paramą žmonėms, kurie linkę į depresiją, savižudybę, priklausomybes, turi psichologinių sunkumų. Tatuiruotė simbolizuoja naują pradžią, pasirinkimą ne baigti sakinį, o jį tęsti.


V. Andreikėnaitė. (D. Rudžinskaitės nuotr.)

„Dirbu savižudybių prevencijos srityje, vienas iš motyvų buvo išsiaiškinti, įprasminti tėčio savižudybę ir kartu padėti kitiems žmonėms su tuo kovoti.

Žinoma, galvojau ir taip, ir anaip, tiesiog dabar jau žinau iš mokslų ir darbo patirties, kad vienos savižudybės priežasties nėra. Mano tėčiui buvo depresija, suicidiniai ketinimai gali pasireikšti depresiškiems žmonėms, bet tas klaustukas turbūt liks visą gyvenimą. Būna, žmogus nusižudo, kažkas sako: „Oi, koks linksmas, talentingas, auksinių rankų buvo žmogus, turėjo ir žmoną, kurią mylėjo, ir tokias gražias, išsilavinusias dukras.“ Tas klaustukas ir liks. Sunku įsivaizduoti, kaip blogai gali būti tam žmogui, kai nesi to patyręs“, – sakė Savižudybių prevencijos biuro vyriausiąja specialiste tapusi V. Andreikėnaitė.

Skaudi patirtis jai padėjo geriau įsijausti ir į „Vaikų liniją“ skambinančių vaikų būsenas. Net tik apie patiriamas netektis, bet ir apie mintis pasitraukti iš gyvenimo specialistė patartų kalbėti garsiai – nebijoti paklausti tiesiai, neišsigąsti atsakymų ir turėti žinių, kaip tokioje situacijoje elgtis. Nereikėtų įsikibti mito, kad paklausus žmogaus, ar jis neturi ketinimų nusižudyti, taip jį tik paskatinsime įgyvendinti planus. Prabilus apie sunkius jausmus garsiai sugriūva daugelis tabu.

„Žmonės kartais jaučiasi neišklausyti. Man irgi reikėjo, kad kažkas tiesiog pabūtų šalia, leistų išgyventi jausmus, nekaltintų, neieškotų priežasčių – stengtųsi suprasti. Tikiu, kad suprasti kartais labai sunku“, – įvertino netektį patyrusi ir su ja gyventi besimokanti pašnekovė.

Padėdama kitiems, ji ne tik įprasmina tėčio atminimą, bet ir atranda vidinę ramybę.

Psichologas Paulius Skruibis – apie knygą be pavadinimo


Paulius Skruibis„Nusprendžiau, kad ją noriu perskaityti vienu prisėdimu. Kai perskaičiau, supratau, kad kažkas pasikeitė – jausmas stipriai kitoks negu tada, kai pradėjau skaityti. Viena dalis to jausmo apie tai, kad labai daug skausmo, kurį sunku netgi žodžiais išreikšti. Bet pirmoje vietoje man ne skausmo, o stiprybės, vilties ir atsparumo tema.

Gal tas žodis, atsparumas, čia labiausiai ir tinka, nes, nepaisant visko, šviesos labai daug – mes gyvename, ir randame, į ką atsiremti.

Man labai norisi pasakyti, kad, nepaisant to, kad knyga apie savižudybes, ne visos depresijos, pagalbos ieškojimai, sunkumai baigiasi jomis. Ir labai svarbu, kad istorijos, pasibaigusios savižudybe, veiksmu, kuriame, atrodo, daug beprasmybės, papasakotos tampa įprasminimu. Aš to žmogaus nebeturiu, bet jo mirtis ne beprasmiška, kažkam ši istorija taps atrama.“

PAGALBOS TELEFONAI:

Psichologinės pagalbos tarnyba

Telefono numeris

Darbo laikas

Jaunimo linija*
Budi savanoriai konsultantai

8 800 28888

I–VII
visą parą

Vaikų linija*

Budi savanoriai konsultantai, profesionalai

116 111

I–VII
11.00–21.00

Vilties linija*

Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai

116 123

I–VII
visą parą

Pagalbos moterims linija*

Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

8 800 66366

I–VII
visą parą

Linija Doverija*

(rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai

8 800 77277


II–VI

16.00–20.00

Krizių įveikimo centras*

Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt). *Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.

8 640 51555

I–V

16.00–20.00

VI

12.00–16.00)

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius

(8-5) 275 75 64

I–VII
visą parą

*Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

PAGALBA INTERNETU:

Jaunimo linija

Emocinė parama teikiama jaunimui

Registruotis ir rašyti: www.jaunimolinija.lt/laiskai

www.jaunimolinija.lt/pokalbiai-internetu.

atsako per 2 darbo dienas

Pokalbiai internetu vyksta trečiadieniais ir penktadieniais 18-22 val., šeštadieniais 13–17 val.

Vaikų linija

Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams

Registruotis ir rašyti: www.vaikulinija.lt

atsako per 2–3 darbo dienas

Vilties linija

pagalba teikiama suaugusiems

Rašyti svetainėje: paklausk.kpsc.lt/contact.php arba rašyti el. paštu: vilties.linija@gmail.com

atsako per 3 darbo dienas

Pagalbos moterims linija

Pagalba teikiama moterims ir merginoms

Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt

atsako per 3 darbo dienas

Psichologinės konsultacijos

internetu emigrantams Pagalbą teikia profesionalūs psichologai Daugiau informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt

Rašyti el. paštu: psyvirtual@psyvirtual.lt

atsako per 2 darbo dienas

Pagalba nusižudžiusių artimiesiems

Pagalba teikiama nusižudžiusiųjų artimiesiems.

Savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt

Rašyti el. paštu:

laukiam@artimiems.lt

atsako per 2–3 darbo dienas

Papildoma informacija - www.klausau.lt


Tėčio savižudybė jo dukrai lėmė žmones gelbėjančią profesiją

V. Andreikėnaitė (D. Rudžinskaitės nuotr.)
+4