Dailininkė Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: kartais turi iš savęs išmesti visą lyriką ir sentimentus

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
© Paulius Peleckis

„Žmonės ten vaikšto nepasipuošę, neišsiblizginę, nevažinėja klerkai su savo gražiomis mašinomis. Išeini iš ryto ir matai, kaip keliasi žmogelis su antklode, miegojęs griuvėsiuose, šildosi saulėje, – kaunietė tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė pasakojo apie esamus ar būsimus paveikslų personažus, vaikščiojančius prieš pat akis. – Sodrus gausus garsų gūsis yra įdomus. Jis nenuvalytas, jis nėra estetizuotas ar sterilizuotas. Šančiai savyje turi labai daug to tikro gyvenimo.“

Mes negalime atsisakyti savo praeities, net jei to norėtume

Šančius į Vilnių atvežėte. Manote, mums reikėtų geriau su jais susipažinti? – klausiu menininkės, dažnai savo darbus eksponuojančios šalies sostinėje. Šįkart Vilniaus galerijoje „Meno niša“ ji pristatė tapybos parodą „Šančių misterijos“. –

Visoje Lietuvoje yra įdomių vietų. Žemuosiuose Šančiuose dirbtuves buvusiose kareivinėse gavau prieš dvidešimt metų. Nori nenori pajunti, kaip smelkiasi į tave vietos specifika, charakteristika, istorija ir dabartis.

Šįkart parodai parinkau keletą darbų, kuriuos išsidėliojusi pamačiau, kad šita vieta daro man didelę įtaką. Jokiu būdu negaliu to atsisakyti, tik tam pasiduoti. Kūryba vyksta tenai. Ta aplinka su visa istorija, krūviu keliauja į mano darbus.

reklama

Visi esame tam tiktoje geografinėje situacijoje ir kiekviena vieta, kad ir kur beatsirastume, turi savo praeitį ir dabartį. Mes negalime atsisakyti savo praeities, net jei to norėtume. Kitas dalykas, kiek sąmoningai ją siekiame permąstyti, įvardyti.

Kai gavote vietą dirbtuvėms, dar pamenate, kaip buvusiose kareivinėse tą praeitį lukštenote ir kaip priėmėte aplinkos esamąjį laiką?

Dirbtuves mums pasiūlė kareivinėse, iš kurių vos prieš keletą metų buvo išvesta sovietų armija. Kareivinės pradėtos statyti XIX amžiaus pabaigoje. Joje išlikę ištisi mūsų istorijos etapai ir jie visi tenai paliko savo ženklus.

Kareivinės suręstos caro laikais, architektūra ir erdvės tai atspindi. Kai mes ten atėjome, atradome ištisines sienas su išraižytais ženklais. Kareiviai, kurie ten tarnavo ir buvo sovietų armijos įkaitais, paliko įrašus, kad jie ten buvę. Vadinu juos įkaitais, nes iš didžiulės Sovietų Sąjungos teritorijos jie buvo suvežti į visiškai jiems svetimą kraštą, jie čia atvyko ne savo noru.

Mes, menininkai, į dirbtuves atėjome savo noru, tai jau buvo laisva nepriklausoma Lietuva. Mes nesame įkaitais, bet ten likęs praeities krūvis, sluoksniai, jie mus veikia, daro mums įtaką.

Praeities ženklai, įrašai persikelia ir į Jūsų paveikslus?

Manęs dažnai klausia, iš kur mano paveiksluose atsiranda tie tekstai. Matyt, man reikėjo tam tikro momento ir situacijos, kurie padėjo tai įvardyti. Taip, turiu ryšį su savo dirbtuvėmis.

Kareiviai braižė įrašus sienose, aš jau kitus įrašus darau savo paveiksluose. Tai ne jų ir ne mano sugalvota. Žmonės senovėje ant olų raižė piešinius. Taip žmogus palieka ženklą apie savo buvimą, liudijimą, kad jis egzistuoja.

Kokių emocijų buvusios kareivinės Jums kėlė pradžioje?

Manyje nebuvo jokio pasipriešinimo tai erdvei, labai apsidžiaugiau, kad turėsiu savo dirbtuves. Keletas kolegų atsisakė dirbtuvių kareivinėse, aiškindami „mes jau atitarnavome“. Tai pakankamai gera erdvė dirbti, bet jiems ji kėlė tokį pasipriešinimą.

reklama

Aš kaskart iškeliauju iš savo gyvenamosios vietos, pervažiuoju visą miestą ir atsiduriu miesto pakraštyje. Dirbtuvių sienos storos, jokie garsai nepatenka iš lauko į vidų, dideli langai, 4 metrų aukščio lubos... Man ten dirbti yra gerai, o kai kam visiškai netiko, nes prisiminė priverstinę karinę tarnybą.

Garsų, spalvų ir žmonių pasakojimų kakofonija, sukrečianti tikrumu

Kokie tie Šančiai yra, kokius juos matote?

Šančiuose blokinių namų yra nedaug. Ten dar pamatysi fabrikų likučių, ten yra privačių namų kvartalas, kur ir medinukai kaip kaimiškos trobos, ir šalia jų naujieji lietuviai statosi modernios architektūros namus.

Šančių struktūra yra labai sudėtinga, maišyta, permaišyta, bet dėkinga. Ten kai kuriose vietose jautiesi taip, lyg dar būtų tarybų valdžia. Šančiuose yra pasilikę daug karininkų šeimų, jų vaikų. Jie irgi tai vietai uždeda tam tikrą šleifą. Ten kontingentas keičiasi daug lėčiau, tik neseniai tas procesas pagreitėjo.

Prieš kokį dešimt metų ten buvo griuvėsiai, iš kurių stiebėsi beržai, augo grybai. Prieš mano langus gražūs raudonų plytų pastatai liko be stogų, juos sudegino. Kareivinės irgi buvo apgriuvusios. Per vasaras ten iki patamsių dirbdavo vaikai, ardydavo plytas, o jiems vadovaudavo bomžai. Visa buvo palikta dūlėti, trūnyti.

Prieš ketverius metus kažkas pasikeitė, dabar ten įrenginėja respektabilius, prašmatnius butus. Tokie visiški kontrastai.

Menininkui gerai, nes aplinka turi daugybę sluoksnių ir tokie personažai kaip Šančių angelas prieš akis nuolatos vaikšto?

Tokie miesto pakraščiai kaip Vilniaus stoties rajonas ar Žemieji Šančiai visada turi nerespektabilų charakterį. Menininkui tai tėra medžiaga kūrybai.

Personažų visą laiką Šančiuose buvo labai įvairių. Žmonės ten vaikšto nepasipuošę, neišsiblizginę, nevažinėja klerkai su savo gražiomis mašinomis. Tarkime, išeini iš ryto ir matai, kaip keliasi žmogelis su antklode, miegojęs tuose griuvėsiuose, šildosi saulėje. Eini pro šalį ir jis su tavimi sveikinasi.

reklama

Visa tai yra visiškai netoli centro, pavažiavus penkiolika–dvidešimt minučių, o tokius vaizdus pamatai. Man tai yra medžiaga. Man šitas procesas yra įdomus: kai valstybė tampa nepriklausoma, keičiasi informacija, pavadinimai, bet mentalitetas, žmonės taip greitai nesikeičia.

Naujuose steriliuose rajonuose ir pastatuose įkurtose dirbtuvės greičiausiai būtų sunku misteriją pamatyti ir sukurti?

Taip, juk misterija, visų pirma, yra tam tikros paslaptys, jų stebėjimas ir atskleidimas,– sakė parodos „Šančių misterijos“ autorė. – Kai gyveni konkrečiame miesto fragmente, įsigyveni į tą vietą, situaciją, atpažįsti žmones, jie irgi tave atpažįsta.

Gal neitum su jais diskutuoti intelektualiomis temomis, bet tu jiems esi savas ir jie tau savi. Jie ten jaučiasi tarsi kaime, jiems nereikia vaidinti gražesnių, nėra reikalo, nes ten nėra jokių reprezentacinių įstaigų. Man įdomus žmonių buvimas miesto pakraštyje.

Gali būti, kad šis miesto audinys ims sparčiai Jūsų akyse keistis?

Negaliu to prognozuoti, žinoma, kad keisis, bet kol kas jis labai įdomus. Yra apie ką pagalvoti.

Esate minėjusi anksčiau, kad visada klausotės muzikos, kai dirbate. Kokia muzika turėtų atspindėti Šančius?

Tai tikrai būtų kakofonija. Šios vietos sluoksniai yra labai skirtingi. Mano darbas „Šančių repas“ būtų jų „summa summarum“. Čia nuolatos bombarduoja pati įvairiausia informacija, ir keiksmažodžiai, ir garsai per radiją, kažkas kalba, priėjęs ubagėlis iš tavęs prašo pinigų...

Sodrus gausus Šančių garsų gūsis yra įdomus. Jis nenuvalytas, jis nėra estetizuotas ar sterilizuotas. Šančiai savyje turi labai daug to tikro gyvenimo. Tai pusiau kaimas, pusiau miesto pakraštys.

Ko pastaruoju metu klausotės dirbtuvėse?

reklama

Man reikia muzikos, kuri atitiktų tai, ką tuo metu darau, visada ją turiu derinti su savo vidumi. Man tai turi būti aštru, netgi žiauriai aštru, kokios juodos baladės ar pankrokas. Kartais turi iš savęs išmesti visą lyriką ir sentimentus, eiti griežtai ir konkrečiai. O kartais reikia tylos.

Prie kokio ciklo dabar dirbate?

Dabar dirbu su savo vidumi. Rugsėjį, lapkritį ir kovą surengiau personalines parodas. Jaučiu ir laukiu radikalių pasikeitimų. Mano siekis yra laisvė. Išsilaisvinu iš schemų, apibrėžtumų. Noriu daryti, ką noriu, bet reikia atsikapstyti, ko aš noriu, – tai yra uždavinys.

Reikia geros pauzės?

Menininkui reikia pauzių. Iš kitos pusės, jeigu nieko nedarai, materialiai nesusilieti su pačia medžiaga spalva, dažu, gali prisigalvoti visokiausių dalykų, bet ateisi prie drobės ir būsi praradęs įgūdžius. Formą turi nuolatos palaikyti. Teptukai nuolatos turi būti įmerkti į dažus, – sakė dailininkė E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, sostinės galerijoje „Meno niša“ pristačiusi tapybos parodą „Šančių misterijos“. Ji veiks iki balandžio 1 dienos.

Dailininkė Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: kartais turi iš savęs išmesti visą lyriką ir sentimentus

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
+4