Kova dėl žmonių protų: kaip įveikti priešo propagandą?

Suomija 2017-aisiais švenčia 100-ąsias nepriklausomybės nuo Rusijos metines
Suomija 2017-aisiais švenčia 100-ąsias nepriklausomybės nuo Rusijos metines
  © SCANPIX

Lietuvoje įsibėgėjus 2017 metams, priešiškos propagandos klausimas niekur nedingo. Dezinformacinės atakos, kaip ir anksčiau, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, ką parodė ir mėginimai išplatinti žinutę apie seksualinį nusikaltimą, kurį neva įvykdęs Lietuvoje dislokuotų Vokietijos pajėgų karys.

Tačiau Lietuva ne vienintelė susiduria su priešiškos propagandos ir dezinformacijos problemomis. Kaip vyriausybės kovoja su tuo kovoja? Ką galima padaryti?

Nieko nedaryti. Pasitaiko, kad vyriausybės nekreipia dėmesio į informacines atakas, nes yra įsitikinusios, kad jos nepakenks nei joms, nei visuomenei. Pareigūnai tiki, kad žmonės yra išsilavinę ir protingi, o taip pat turi didelę patirtį atpažinti melą nuo tiesos. Manoma, kad žmonės yra sąmoningi ir pajėgūs priimti teisingus sprendimus, todėl propaganda ir dezinformacinės atakos jų sprendimų nepaveiks.

Šis metodas nėra efektyvus. Vyriausybės, užmerkiančios akis informacinių atakų akivaizdoje, daro didelę klaidą. Dauguma žmonių yra labai pažeidžiami; jais lengva manipuliuoti. Asmenys dažnai būna nepatenkinti savo esama padėtimi ir dėl jos kaltina kitus žmones, vyriausybę, parlamentą ar visą valdžią, o ne save pačius. Tokia yra žmogiška prigimtis. Tereikia nepatenkintuosius pakurstyti, sukelti dar daugiau neigiamų emocijų, pykčio, ir jie pradės veikti taip, kaip palanku propagandos iniciatoriams.

Jei informacinis karas nebūtų efektyvus, valstybės nekurtų atskirų karinių ir civilinių informacinio karo padalinių. Daugelis supranta, kad, jei sugebi užkariauti priešo valstybės gyventojų galvas ir jų mąstymą pakreipti sau naudinga linkme, tos šalies fiziškai pulti nebereikia – ji jau yra užimta ir tau pavaldi.

Uždrausti, nerodyti, išjungti, neleisti rašyti, rengti laidų. Žodžiu, vykdyti cenzūrą. Dalis vyriausybių yra įsitikinusios, kad uždraudusios žurnalistams rengti propagandines laidas, rašyti straipsnius, kurti dokumentinius ir meninius filmus, viską sutvarkys. Žmonės esą nebegaus melagingos informacijos ir nebebus jos veikiami.

Ši priemonė nėra efektyvi jau vien todėl, kad šiais laikais žmogus informaciją gali gauti iš daugybės šaltinių, kurių visų valstybė nepajėgia sukontroliuoti. Jei uždrausi rodyti kokį nors televizijos kanalą, žmogus jį žiūrės internete arba nusipirkęs palydovinę lėkštę žiūrės tą ir kitus panašius kanalus. Jei uždrausi redaktoriui paskelbti propagandinį straipsnį, jis jį paskelbs socialiniuose tinkluose, ir žmonės su juo vis tiek galės susipažinti. Uždraustas vaisius yra saldesnis ir sukelia žmonėms didesnį norą jo paragauti.

Skleisti atsakomąją propagandą. Yra vyriausybių, kurios su užsienio šalių propaganda kovoja savo skleidžiama propaganda. Jos yra įsitikinusios, kad joms geriau pavyks įtikinti žmones savo tiesomis. Šios vyriausybės bando aiškinti žmonėms, koks baisus ir blogas yra tas kitas propagandos skleidėjas, kad jis siekia pakenkti žmonėms. Tokiu atveju visos informacinės priemonės yra nutaikytos į žmogų, kuriam vieni aiškina vienas, o kiti – kitas tiesas. Abi pusės veikia vienodai, ir abi tikisi laimėti.

Šis kovos su informacinėmis atakomis būdas gali būti ne tik neefektyvus, bet ir kenksmingas. Vidutinis žmogus nuo didelio informacijos kiekio yra pavargęs, o gal ir pervargęs. Jis skaito tik tai, kas patraukia jo dėmesį, arba tai, kas jam atrodo naudinga. Pavyzdžiui, apie elektros ar maisto produktų kainų pakilimą ar nuosmukį. Norint jo dėmesį pritraukti kitu būdu, reikalinga sukurti beprecedentį įvykį. Kiekvieną kartą tas įvykis turi būti vis baisesnis, labiau šokiruojantis, nes žmonės pripranta prie neigiamos informacijos ir jos daugiau nepriima ir neskaito. Kai žmogų vienu metu puola keli propagandistai, pranašumą išlaiko agresyvesnė ir destruktyviau nusiteikusi pusė – taigi agresorius.

Sekti Suomijos pavyzdžiu. Pastaruoju metu būtent ši šalis yra pristatoma kaip pavyzdys kovoje prieš Rusijos informacines atakas. Ji nuo 2014 metų patyrė apie 20 Rusijos informacinių atakų, tačiau visos jos didesnio poveikio neturėjo. Kremlius net savo pagrindinį propagandinį ruporą „Sputnik“ iš Helsinkio atšaukė ir vietinį biurą uždarė. Nes beprasmiškas ir jokios naudos neduoda – tik pinigai vėjais leidžiami.

Suomija 2017-aisiais švenčia 100-ąsias nepriklausomybės nuo Rusijos metines

Kaip Suomija sugebėjo atsispirti propagandai ir pasiekti, kad ji visuomenei keltų vien juoką? Šalies vyriausybė, supratusi, kad susidūrė su rimta problema, ėmėsi konkrečių veiksmų. Iš Harvardo universiteto pakviesti informacinio karo ekspertai sulaukė prašymo parengti ir padėti vyriausybei įgyvendinti specialią programą, skirtą efektyviai atremti Rusijos dezinformacines atakas.

Ekspertai, vadovaujami Jedo Willardo, parengė konkrečią programą su aiškiais uždaviniais bei veiksmais. Jei norite išsamiau susipažinti su Suomijos patirtimi ar Harvardo ekspertų siūlymais, galite juos rasti internete. Aš akcentuosiu tik kelis šios programos dalykus.

Pirmas. „Manau, kad 2017 metais Lietuvos piliečiui svarbiausi klausimai turėtų būti šie: Kodėl? Kas yra Lietuva? Ką reiškia būti lietuviu? Kodėl dėl Lietuvos tiek daug žmonių paaukojo savo gyvenimą ir net gyvybę? Kokią Lietuvą norėtume matyti po 100 metų?“ Tai nėra mano žodžiai. Šie žodžiai priklauso Harvardo ekspertui, kuris padėjo Suomijai parengti kovos su propaganda, dezinformacinėmis atakomis programą. Tik kalbėjo ekspertas, žinoma, apie Suomiją ir suomius.

Jis yra visiškai teisus. Prisiminkite Sąjūdžio laikus, kai eidavome į mitingus, demonstracijas, kai reikalavome nepriklausomybės ir reformų. Kiekvienas iš mūsų tuo metu žinojome, kas yra Lietuva ir ką reiškia būti lietuviu? Mes buvome pasirengę paaukoti savo gyvybes už Lietuvą ir jos ateitį. Lietuvos ateitis – tai mūsų vaikų, anūkų ateitis. Mums buvo viskas aišku, ir nekilo jokių abejonių dėl pasirinkto kelio.

Ar mus veikė tuometinė Sovietų Sąjungos milžiniška propagandos mašina, dezinformacija? Ne, visiškai neveikė. Kodėl? Todėl, kad mes žinojome, kas esame ir ko norime. Kremliaus propagandistų siūlymai ir skleidžiamas melas mums kėlė tik juoką.

Antra. Tam, kad kenksminga propaganda būtų neveiksminga, turi būti sudarytos tokios sąlygos, kad ji negalėtų išgyventi nei minutės. Nesveikame ir neprižiūrėtame darže auga daug piktžolių. Jos laikui bėgant užima vis didesnius ir didesnius plotus, išstumdamos naudingus augalus. Joms augti sudarytos geros sąlygos. Sveikame ir prižiūrėtame darže, kuriame šeimininkas žino, kokį derlių nori ateityje nuskinti, auga sveiki augalai. Piktžolėms vietos čia nėra.

Tas pats ir su propaganda. Jei valstybėje yra palankios sąlygos jai veistis ir skleistis, ji suvešės visu gražumu. O jei sąlygų nėra, jos efektyvumas prilygs nuliui. Kokios tai sąlygos? Paimkime tą pačią Suomiją.

Suomijos švietimo sistema – viena geriausių ir veiksmingiausių pasaulyje. Suomijos gyventojų gyvenimo lygis yra vienas aukščiausių pasaulyje. Suomija rūpinasi savo senukais, vaikais bei neįgaliais žmonėmis. Yra sukurtos specialios ir itin efektyvios socialinės programos, padedančios žmonėms susitvarkyti savo gyvenimą. Ir, galų gale, Suomijos vyriausybės veikla yra skaidri, jos siekiami tikslai bei jų siekimui naudojamos priemonės – visuomenei suprantamos ir aiškios. Suomijoje korupcijos beveik nėra. Ji užima trečią vietą pagal valstybių veiklos skaidrumą ir viešumą.

Ar propaganda gali paveikti žmogų, kuris gyvena tokiose sąlygose?