Kai gauti globą močiutei – misija neįmanoma

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
  © Edvard Blaževič

Bendravau su žmonėmis Kaziuko mugėje. Žmonės iš visos Lietuvos. Viena vidutinio amžiaus moteris „jums kaip žurnalistui“ pasiguodė, kad gauti globą savo 90-metei motinai – misija neįmanoma. Pasakoja, kad nusivedė į vieną Vilniaus poliklinikų pas psichologę. Ši liepė senutei pakartoti kelis žodžius. Ji pakartojo. Psichologė pareiškė, kad „globos nesitikėkite, nes greičiausiai negausite“. Ir dar anketoje yra punktas „Netinkamas seksualinis elgesys“. Priminsiu, kad klausiama devyniasdešimtmetės moters. Minčių kyla visokių, taip pat ir nuoširdžiai piktų.

Bet ar tikrai viskas tvarkoje su močiute? Tikrovė, anot moters, kitokia: jos mama po dešimties minučių neprisimena, kas jos buvo klausta. Jos vienos niekaip negalima išleisti į lauką, nes pasimes. Jeigu nepaduosi valgio – nevalgys, neišsiims dantų protezo prieš miegą ir po valgio – pasprings. Į tualetą reikia lydėti. Arba atsikelia vidury nakties, apsirengia kuo gražiausiai. Paklausta, kur išsiruošė, atsako išdidžiai: „Į bažnyčią!“ Kitaip tariant, motinai būtina nuolatinė priežiūra. Apie darbą dukra net pasvajoti negali. Tai reiškia, kad ji iškrenta iš darbo rinkos, todėl gali pamiršti pensiją. Namuose dar reikia prižiūrėti mažus vaikus, vyras priverstas dirbti keliuose darbuose.

Specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatomas asmenims, kuriems yra būtina nuolatinė slauga, ir kurių fizinė bei psichinė negalia visiškai apriboja jų galimybes orientuotis, judėti, dirbti ir savarankiškai tvarkyti asmeninį bei socialinį gyvenimą. Tačiau procedūra slaugai gauti Lietuvoje komplikuota. Regis, daroma viskas, kad senų ir neįgalių tėvų priežiūrą valstybė permestų ant vaikų pečių, negarantuodama jiems nei socialinių garantijų, nei finansinės pagalbos.

Galiu palyginti padėtį Lietuvoje su Izraeliu, kur požiūris į demenciją daug atsakingesnis nei Lietuvoje. Remiuosi Izraelyje gyvenančios mano mamos patirtimi. Jai 86 metai, ji vaikšto, galima daugmaž normaliai su ja kalbėtis, bendrauti, prisimena, apie ką vakar su manimi kalbėjosi. Anot tenykštės komisijos, ji visgi turi švelnesnę demencijos formą. Šito pakako, kad jai būtų paskirta slauga visą parą. Jos vyrui (90 metų) taip pat jau penkeri metai suteikta 24 valandų per parą slauga. Tai reiškia, kad jiems paskirtos dvi slaugės, kurios gyvena jų namuose. Jos gamina maistą, prausia, veda pasivaikščioti ir taip toliau. Socialinis draudimas apmoka viską. Sprendžiant iš mūsų valstybės požiūrio, Lietuvoje mano mamai niekada nebūtų pripažinta nuolatinė slauga.

Dėl socialinių garantijų suteikimo seno žmogaus slaugytojui (-ai) Lietuvos normos ryškiai skiriasi nuo civilizuotos. Ar tikrai reikalavimai atitinka tikrovę? Procedūra tokia: šeimos gydytoja siunčia žmogų patikrai pas psichiatrus ir psichologus. Reikia užpildyti dvi anketas, tačiau tų anketų klausimai neatspindi realios padėties. Pavyzdžiui, prašoma senuko tuojau pat pakartoti tris žodžius vieną po kito. Žmogus pakartoja. Bet po dešimties minučių senukas neprisimena nė vieno klausimo. Tačiau tyrėjas pažymi, kad su atmintimi viskas gerai.

Artimo žmogaus, atvedusio senuką, niekas nieko neklausinėja. Akivaizdu, kad klausimynas skirtas permesti visą slaugos senu žmogumi naštą ant artimųjų pečių, nesudarant jiems jokių socialinio draudimo sąlygų. Pasakojama apie atvejį, kai gydytojas šaltai atsikirto: „Tai ko jūs nepatenkinta?“ Taip leidžiant suprasti, kad slaugytojui gyventi be jokių socialinių garantijų ir be darbo yra visiškai normalu. Ar tai tokia valstybės politika?

Siekiant globos statuso, medikų komisija turi pripažinti, kad asmeniui reikalinga slauga. Yra sukurti klausimynai, kuriuose atsakymai į klausimus vertinami balais. Pavyzdžiui, vienas klausimynas, vertinantis demenciją, vadinamas „Blessedo demencijos skale“. Juo remiantis, vertinama kasdienė veikla, įgūdžiai, asmeniški interesai, potraukiai. Šioje skalėje yra klausimas apie netinkamą seksualinį elgesį. Atsakymas taip pat vertinamas balais. Ir arkliui aišku, kad devyniasdešimties metų senolė neturi absoliučiai jokių seksualinių impulsų.

Iš minėto pasakojimo aiškėja, kad psichologo tikslas yra surinkti kuo aukštesnius balus, taip atsisakant suteikti artimam žmogui teisę į slaugą, net jei žmogus akivaizdžiai negali savimi pasirūpinti.

Dar viena moteris pasakoja, kad jos 87 metų mamai yra padaryta širdies operacija ir ji visiškai negali savimi pasirūpinti. Dukra eina iš proto svarstydama, ką daryti: parsivežti mamą į namus ar palikti vieną jos bute mirčiai? Problema skaudi, nes moteris turi rūpintis dar ir savo šeima, kuri, jai netekus darbo ir nesulaukus jokios paramos, bankrutuotų.

Ar įvyks rimti pokyčių Sveikatos ministerijos neįgalių tėvų slaugos politikoje, neaišku. Skaitant Europos Komisijos išvadas apie Lietuvos socialinės politikos padėtį, visišką pajamų nelygybę, pernelyg mažą mokesčių surinkimą, manyti, kad artimiesiems bus lengviau suteikiama finansinė parama slaugant senus tėvus, matyt, neverta.

Eilinis jau banalus klausimas sveikatos apsaugos ministrui ir visai „žaliųjų“ bei socialdemokratų koalicijai, ir ypač socialdemokratams: kada gi koalicija pagaliau atsigręš į žmogų? Juk patys greitai tapsite seneliukais.

Nieko nesiimant ir Lietuvos populiacijai greitai senstant, o politikams nesugebant imtis rimtų reformų, vaikams gauti apmokamą globą savo tėvams jų senatvėje, su visa būtina socialine parama slaugytojams, taps misija neįmanoma.