Socialinė žiniasklaida: spąstai tiesai ar naujas postūmis žurnalistikai?

Vis daugiau informacijos žmones pasiekia per socialinius interneto tinklus
Vis daugiau informacijos žmones pasiekia per socialinius interneto tinklus
Alfa.lt
2017-03-05 19:30

„Ar socialinė žiniasklaida keičia žurnalistiką?“ – šią savaitę grupės žymių ekspertų klausė tyrimų centro „Carnegie Europe“ bendradarbė Judy Dempsey. Ją pasiekę atsakymai atskleidžia, kaip sudėtinga aiškiai apibrėžti ribas XXI amžiaus pradžios žiniasklaidoje, priklausomoje nuo sąveikos su skaitytojais socialinių interneto tinklų aplinkoje.

„Trumpas atsakymas: ir taip, ir ne, – teigia Dennisas Abbottas, daug dėmesio ES žiniasklaidos tyrimams skiriančios komunikacijos agentūros „Burson-Marsteller“ Briuselio padalinio vykdomasis direktorius. – Socialinė žiniasklaida transformavo tai, kaip vartotojus pasiekia informacija. Ji vis dažniau tampa kanalu, per kurį pasiekiamos įvairiausių tipų naujienos, ar tai būtų dienos aktualijos, ar paskalos apie žvaigždes.“

Pasak D. Abbotto, skaitmeninis amžius kelia rimtą iššūkį tradicinei žiniasklaidai. Siaurėjant ištikimų skaitytojų ratui, darosi vis sunkiau kovoti ir dėl reklamos pinigų, o žurnalistai jaučiasi netekę kontrolės – daugeliu atvejų jau nebe jie sprendžia, kas bus svarbiausia dienos naujiena. Virusinį efektą internete sukuriančias naujienas dažnai paleidžia socialinės žiniasklaidos vartotojai.

„Nors tradicinė ir socialinė žiniasklaidos – keista pora, joms reikia viena kitos gal net labiau nei kada anksčiau. „Gyvenimo po tiesos“ eroje, plintant netikroms naujienoms, žmonės vis labiau remiasi šaltiniais, kuriais gali pasitikėti. Iš 320 mln. aktyvių vartotojų, kas mėnesį apsilankančių „Twitter“, 126 mln. seka CNN ir BBC – įtakingiausias žiniasklaidos priemones Briuselyje“, – tvirtina D. Abbottas.

„Carnegie“ tyrimų centro viceprezidentas komunikacijai, buvęs BBC žurnalistas Tomas Carveris nukerta kategoriškiau: „Socialinė žiniasklaida nėra žurnalistika.“ Tačiau tuojau pripažįsta, kad ji „pakeitė žurnalistikos prigimtį“.

„Dėl socialinės žiniasklaidos poveikio naujienų tarnybos prarado savo „pirminės žinios“ (angl. „breaking news“) efektą, nes dabar jau beveik neįmanoma vienam leidiniui pasilaikyti istoriją daugiau nei keletą minučių“, – kaip vieną didžiausių pokyčių nurodo T. Carveris. Jis apgailestauja dėl beprecedentės netikrų naujienų sklaidos ir turinį socialiniuose tinkluose rekomenduojančių algoritmų, dėl kurių vartotojai izoliuojami nuo alternatyvaus, jų įsitikinimams prieštaraujančio požiūrio.

„Tačiau dėl šių pokyčių gera žurnalistika tik dar labiau vertinama, o ne mažiau. Įrodymas, kad žmonės kabinasi į prekės ženklus, kuriais gali pasitikėti neužtikrintumo laikotarpiu, yra pastaruoju metu išaugusi „New York Times“ ir „Washington Post“ prenumerata. Žurnalistika keičiasi, tačiau ji artimiausiu metu niekur nepasitrauks“, – teigia T. Carveris.

Čekijoje įsikūrusio „Europos vertybių“ tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas Jakubas Janda pirmiausiai akcentuoja didesnio žurnalistų solidarumo poreikį.

„Šiandienės žurnalistikos problema yra tai, kad šiai misijai gyvenimą skyrę žmonės retai gina savo profesiją. Šiandien daug žmonių apsimeta žurnalistais, tačiau iš tiesų prisidengia etikete, skleisdami melus. Žurnalistai, kaip teisininkai ar daktarai, turi rimčiau pažvelgti į savo profesiją ir jos garbę. Tai reiškia aktyvesnes pastangas kovoti su pseudožurnalistais, nuolat skleidžiančiais dezinformaciją. Čia stipresnį vaidmenį turi atlikti ir žurnalistų asociacijos, kurios dabar daugelyje šalių neatlieka savo funkcijų“, – sako J. Janda, be kita ko, atkreipęs dėmesį ir į tai, kad Europos šalių vyriausybės pernelyg menkai finansuoja iniciatyvas, skirtas faktams tikrinti, ir gal per menkai vertina „deramos viešos diskusijos“ svarbą.

Britų leidinio „The Economist“ vyresnysis redaktorius Edwardas Lucasas socialinę žiniasklaidą mato papildant tradicinę žurnalistiką. „Žinutės „Twitter“ ir „Facebook“ tinkluose yra naujasis spausdinimas: kokia prasmė rašyti straipsnį, jei jo niekas neskaitys?“ – sako E. Lucasas, „Twitter“ tinkle turintis daugiau nei 58 tūkst. sekėjų.

Patyręs profesionalas primena, kad socialinės žiniasklaidos įrašai yra svarbi pirminė medžiaga žurnalistams – jie pateikia liudininkų pasakojimus, kurie kitu atveju liktų nepastebėti, ir leidžia susidaryti geresnį įspūdį apie viešų asmenų pažiūras.

„Sunkiausia, kaip ir apskritai visame internete, yra žinoti, ar tai, kas paskelbta tinkle, tiesa“, – perspėja E. Lucasas.

Bene radikaliausią požiūrį demonstruoja amerikiečių Užsienio politikos tarybos (angl. „Council on Foreign Relations“, FCR) narys, Italijos žurnalistas Gianni Riotta.

„Socialinė žiniasklaida yra naujoji žurnalistika, – teigia jis. – Paklauskite bet kurio į trečią dešimtmetį įžengusio žmogaus, kur jis skaito naujienas, ir išgirsti jį minint „Facebook“, „Google“ ar „Twitter“. Idėja, kad egzistuoja dvi informacijos sferos, senoji žiniasklaida ir naujoji žiniasklaida, jau yra pasenusi. Šiandienos pasaulis siūlo netvarkingą, perpildytą, triuškmingą, šališką naujienų ekosferą, tačiau dar niekada istorijoje tiek daug kokybiškos informacijos nebuvo taip lengvai prieinama, įperkama, padalijama.“

Kalbėdamas apie dezinformacijos internete keliamą pavojų ir „Facebook“ įkūrėjo Marko Zuckerbergo patikinimus, kad tik apie 1 proc. platformoje skelbiamų naujienų yra netikros, G. Riotta pasitelkia įtaigų pavyzdį.

„Jei aš jums duosiu dėžę su 1000 saldainių ir pasakysiu, kad vienas iš jų yra užnuodytas, išmesite visą dėžę. 1 proc. gal ir nėra tiek daug, tačiau jei neįmanoma nustatyti, kas yra tikra, vartotojai yra pasmerkti, – perspėja italų žurnalistas. – Nors žurnalistikos ateitis yra socialinė žiniasklaida, jei nepavyks rasti tvaraus verslo modelio ir tinkamų sąžiningumo kriterijų, demokratijai kils pavojus.“

Paulas Tayloras iš Europos naujienų portalo Politico.eu nurodo, kad „socialinė žiniasklaida kuria naują kraštovaizdį, kuriame atviros visuomenės turi atidžiai ginti savo principus: prieigą prie informacijos, nediskriminavimą, sąžiningą kompetenciją, išraiškos laisvę“. Jis taip pat reiškia rūpestį dėl to, kad „socialinė žiniasklaida… griauna tradicinį verslo modelį“, nes vis mažiau jaunų žmonių yra pasirengę mokėti už turinį, kurį kitur, kaip jiems atrodo, gali gauti nemokamai.

„Galiausiai tenka viltis, kad tie, kam reikia patikimos informacijos, kad priimtų verslo ar politikos sprendimus, ir toliau mokės už kokybišką žurnalistiką“, – pastebi jis.