Literatūros tyrinėtoja Kelertas: nesu cool, kai kalbu lietuviškai

V. Kelertas, išeivijos mokslininkė.
V. Kelertas, išeivijos mokslininkė.
  © Paulius Peleckis

Galvoje – dvi kalbos, tai lietuvių ir anglų. „Rašau lietuviškai, tačiau jaučiuosi, kad nesu „cool“, kai kalbu lietuviškai – negaliu pasakyti, išreikšti visų niuansų“, – nuo karo bėgančių tėvų vos dvejų metukų iš Lietuvos į Ameriką išvežta išeivijos mokslininkė, lietuvių literatūros tyrinėtoja Violeta Kelertas prisipažįsta, kad svarbiausia ne išmokyti anūkus lietuviškai, o formuoti jų identitetą per istoriją, politiką, žmonių santykį su tuo, ką išgyveno jų tėvai, seneliai.

Lietuviškas identitetas nėra vien kalba, po Atgimimo tapo svarbu jį išlaikyti pasakojant istorijas. Svarstantiems apie jaunosios kartos santykį su lietuvių kalba profesorė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, 1944 metais su tėvais per Švediją pasitraukusi į Ameriką, įsitikinusi, kad Johno Ohmano filmo „Nematomas frontas“ atsiradimas ekranuose svarbesnis nei būtinybė jos anūkams išmokti lietuviškai. „Esu laiminga, jeigu jie supranta, suvokia, ką lietuvių tauta yra išgyvenusi, nuo ko nukentėjusi“, – Alfa.lt sakė V. Kelertas.

Anglų mokslininkė žino, ką reiškia pajusti, kaip gimtosios kalbos žodžiai galvoje tirpsta, pasidaro nebetinkami kasdieniam gyvenimui. Jai buvo septyneri, kai iš Švedijos su tėvais išvyko anapus Atlanto, – lietuvių kalba ten skambėjo namuose ir šeštadieninėje mokykloje, kuri stiebiantis į paauglystę atrodė nebe tokia moderni, mokytojai – pernelyg sentimentalūs ir patriotiški. Dvylikametė lietuvė staiga save pagavo nebemąstant lietuviškai.

„Lietuvių išmokau šeštadieninėje mokykloje, buvo metas, kai tėvai iš manęs imdavo po vieną centą už ištartą anglišką žodį, ištartą namuose. Bet kai ištekėjau ir išvažiavau toli nuo jų, o jie pasidarė televizoriaus vergais, kai grįždavau pas juos, imdavau iš jų penkis centus – dėl infliacijos – už kiekvieną ištartą anglišką žodį“, – kalbėdama Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje „Renkuosi kūrybos kalbą“ su kitais į Ameriką, Europos šalis emigravusiais rašytojais sakė V. Kelertas.

Savo gyvenimą į memuarus sudėti bandanti literatūrologė pusiau juokais kalbėjo, kad ištekėjusi už išeivijoje sutikto lietuvio ir pajutusi jam palankumą jautusių konkurenčių pavydą, dešimt metų nuo lietuvių bendruomenės reikalų buvo kiek atitolusi. Tačiau ryšių su savo lietuviška tapatybe niekada nenutraukė.

Toronto universitete baigusi anglų kalbą ir literatūrą, dirbusi Viskonsino universitete Madisone, o nuo 1984 metų – Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedroje, vėliau jai vadovavusi ir ryšius su Lietuvos akademine bendruomene palaikiusi išeivijos mokslininkė gerai išmokti lietuviškai pasiryžo jau suaugusi. Atvykusi į ne itin jaukų sovietinį Vilnių, ji vis dėlto pajuto universitetų žmonių palaikymą ir pasijuto tarsi čia būtų įgijusi šeimą – tik akademinę. Vaikščiodama šaligatviais, numintais prieš ją gyvenusių lietuvių, moteris jautėsi atradusi namus.

Diskusijos dalyviams prisipažinote, kad, kalbėdama lietuviškai, jaučiatės „ne cool“. Dabar daug diskutuojama, kad gal ir jaunimui „ne cool“ kalbėti lietuviškai. Jūsų karta išeivijoje, kaip pati sakote, jaučia susidvejinimą, galbūt kalba pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. Kaip manote, kokie lietuvių kalbos ateitis, ar ją vartos kitos kartos, ar jiems bus „cool“? – paklausiau lietuvių literatūros tyrinėtojos, dažnai atvykstančios į Lietuvos universitetus skaityti paskaitų ir jau trečią kartą – į Knygų mugę, apdovanotos Švietimo ir mokslo ministerijos premija išeivijos mokslininkams.

Kalba vystosi, aš manau, tie, kurie liks Lietuvoje, vystysis su ja. Kol bus literatūra, visų pakopų mokslas lietuvių kalba, bus ir žmonių, kalbančių lietuviškai. Rašytoja Dalia Staponkutė sako, kad galėtų graikiškai rašyti, rašytojas Valdas Papievis – kad negalėtų prancūziškai rašyti, aš pati buvau priversta savo profesijos ir likimo rašyti abiem kalbomis, bet kai reikia išreikšti emocinius dalykus, ne literatūros kritiką, teoriją, o tai, kas eina iš mano vidaus, vis tiek anglų kalba man svarbesnė.

Nors tikriausiai tėvai ar tėvų karta būtų šokiruoti, sakytų, emocijos – tai lietuviškos, bet man taip nėra. Pagaliau, jeigu būčiau matematikė, gal mano emocijų kalba būtų lietuvių. Dabar kadangi mano toks platus horizontas, tiek kalbų esu mokėjusi ir užmiršusi – kai atvykau į Švediją, išmokau ir estų, ir švedų, prancūzų, vokiečių, anglų, šiek tiek ispanų. Mano šiek tiek kitoks, ne tipiškas požiūris į kalbą.

Kai atsidūrėte Amerikoje, kurį laiką kalbėjote daugiausia lietuviškai?

Taip, buvau septynerių, kai iš Švedijos atsidūriau Amerikoje, tuo metu lankiau šeštadieninę mokyklą. Ta mokykla – tik trys valandos šeštadieniais, vasarą pamokos nevyksta. Mokiniai šaipydavosi iš mokytojų, dar nepriklausomos Lietuvos augintinių, nes jie nebuvo panašūs į amerikietiškos mokyklos mokytojus – senoviški, sentimentalūs, labai patriotiški. Aš irgi vaidindavau, kad man nepatinka, irgi šaipydavausi kartu, nes norėjau būti grupės dalimi, bet iš tikrųjų man viskas buvo įdomu. Nespėjau pasakyti per forumą, mes su Birute Putrius (Amerikoje gyvenančia rašytoja, iš Lietuvos su šeima taip pat bėgusia nuo karo – aut. past.) esame netipiškos tuo, kad nenubyrėjome nuo lietuvių – nors ir ji buvo dešimt metų atsitolinus nuo lietuvių, ir aš buvau tiek pat, bet kiti apskritai dingo, mes jų negalime net rasti, ypač moterų, nei veidaknygėj, nei kur kitur, nes ištekėjo, pavardes pasikeitė – asimiliavosi.

Kada pajutote, kad lietuvių kalba jau nebe jūsų, kad tirpsta žodžiai, emocijų reiškimas ir galvojimas gimtąja kalba?

Aš sąmoningai to nesuvokiau, iki kol atvažiavau į Vilnių. Pradėjau skaityti Vilniaus universiteto bibliotekoje, ruoštis egzaminams Amerikoje, nes viena sudėtinių mano magistro, paskui jau daktaro laipsnio dalių buvo lietuvių literatūra. Išvažiavimą motyvavau tuo, kad Amerikoje trūksta lietuviškų knygų, norėjau pabūti Lietuvoje.

Į Vilnių atvažiavau 1975-aisiais, buvau du su puse mėnesio Lietuvoje, tada supratau, kad mano kalba neadekvati. Jeigu tuo metu kas nors man būtų pasakęs, kad vėliau turėsiu dėstyti lietuvių kalba sintaksę ir kitus dalykus – aš net nebuvau kalbininkė, – būčiau išsigandusi, gal pabėgusi nuo viso to reikalo. Bet kažkaip save prispaudžiau ir kartu su studentais dėstydama, susitikinėdama su universiteto kalbininkais išmokau. Profesoriai Juozas Girdzijauskas, Adomas Šoblinskas buvo man labai malonūs ir padėjo. Mano kolegos, mokslo žmonės buvo mano šeima.

Koks jums pasirodė Vilnius tais metais? Juk Lietuva buvo okupuota, viskas atrodė kitaip.

Įspūdis buvo toks, kad viskas labai apleista, palyginti su Amerika, žolynų nėra, gėlių gal tik prie Lenino paminklų, bet tuo metu aš jaučiausi atradusi namus, atrodė, kur vaikštau, visur vaikščiota kitų žmonių, ainių, proainių, kad čia mano tauta, istorija.

Tuo metu man ypač mielas buvo Vilniaus universitetas: žinojau, kad čia mokėsi Česlovas Milošas, visokie garsūs mūsų kultūros žmonės. Pastebėjau tą patį, ką visi pastebi, – kad niekas nesišypso, labai daug girtų. Niekada nebuvau mačiusi gatvėse tiek daug girtų senų moterų, kurios nepaeina, beveik griūva. Mačiau, kaip nugriuvo girtas vyras; bet prie jo pribėgo gal šeši žmonės bandyti padėti, Amerikoje nebūtinai taip būtų, dažnai visi eina pro šalį ir nuduoda, kad nemato.

Įsiminė žmonių šiluma ir geranoriškumas mokslininkų, su kuriais turėjau reikalų universitete, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ar Kaune, jeigu leisdavo išvažiuoti.

Ir tada pajutote, kad lietuvių kalba jums reikalinga, svarbi?

Tarp visų kitų kalbų ji man buvo įdomi, norėjau lietuviškai geriau išmokti. Dabar aš turiu užduotį išversti į anglų kalbą Žemaitės raštų ir ieškau leidėjo. Laimei, mano anyta buvo vyresnė, labiau mano močiutės amžiaus, kalbėdavo tikrai senoviška kalba su visais slavizmais, žemaitizmais. Ačiū Dievui, kad aš jos klausiausi! Ji buvo labai gera moteris, mane mylėjo, nebuvo iš tų baisių anytų, jos dėka aš galėjau lengviau versti Žemaitę, nes supratau daug dalykų, kurių mano kartos lietuviai Amerikoje nebežinojo. Jie nebemokėjo tų žodžių.

O kaip jūsų vaikai? Sakėte, čia jau vėl kita istorija, jiems lietuvių artima kalba, bet vaikystėje lietuviškai mokėsi nedaug, į kalbą gilintis pradėjo suaugę?

Turiu dvi dukras, ankstyvoje vaikystėje kalbėjome su jomis lietuviškai. Kai pradėjo eiti į darželį, pradinę mokyklą, pajuto, kad tos kalbos nereikia, nustojo kalbėjusios. Paskui jos pačios atvažiavo į Lietuvą, jau aštuoniolikos metų, tada buvo didžiausi priekaištai, kad mūsų šeima negyveno Čikagoje ar kitur, kur buvo lietuviškų mokyklų. Priekaištavo, kodėl mūsų neišmokei, kodėl mes negalime su giminėmis susikalbėti geriau. Paskui prasidėjo toks laikotarpis, kai visi ėmė iš Lietuvos važiuoti, net ir šiek tiek prieš 1990-uosius: žmonės lankė gimines, draugus, po truputį, norėdamos susikalbėti su jais, dukros išmoko ir dabar neblogai kalba lietuviškai.

Ir jų santykis su kalba yra sąmoningai pasirinktas: mes norime išmokti, mums reikia? O jūsų anūkų?

Sąmoningai pasirinktas, bet kalba tiktai kaip komunikacijos priemonė. Dukroms augant, trūko medžiagos, ką joms duoti skaityti lietuviškai: aš, kaip literatūros žmogus, turėjau daug knygų ir dabar turiu, bet jos netiko dvylikamečiams. Knygų lietuvių kalba tuo metu būdavo arba mažesniems, arba vyresniems, paaugliams trūko.

Mano anūkai visai nekalba lietuviškai, bet vis nori išmokti. Aš vis žadu juos siųsti į lietuvių kalbos stovyklą, bet tam reikalui reikia paaukoti du vasaros mėnesius. Ar kas nors iš to išeis, dabar pradedu abejoti.

Šiai Amerikoje gimusių vaikų kartai lietuvių kalba „nebe cool“?

Taip, visai ne, ypač tiems, kurių motinos lietuvės, o tėvai kitos tautybės. Dar mano dukros bando pamokyti juos „du gaideliai“ stiliumi. Vienas lankė lietuvišką šeštadieninę mokyklą, paskui sakė: gražiausia diena mano gyvenime, kai nebereikia į ją eiti. Kol viena mokytoja lietuvių istoriją dėstė anglų kalba, dešimties metų berniukas viską išmoko, mes pusę valandos kalbėjomės apie Vytauto politiką. Kai mokykla nusprendė istoriją dėstyti lietuvių kalba, jis nebegalėjo mokslų tęsti.

Galbūt ateities užduotis yra padėti ne Lietuvoje gyvenančiam jaunimui suvokti save kaip lietuvius ne bandant primygtinai išmokyti lietuvių kalbą, bet kuriant identitetą per istorinius, tapatybės dalykus?

Taip, ir man atrodo, kai Lietuva tapo laisva, po Atgimimo, nebematau tokio didelio reikalo jiems tą kalbą grūsti, nes identitetas nėra vien kalba. Ir esu laiminga, jeigu mano anūkai supranta, suvokia, ką lietuvių tauta yra išgyvenusi, nuo ko nukentėjusi. Svarbu, kad jie tai suprastų. Tai viskas, ko iš jų noriu.

Lieka kai kurios tradicijos, visados lieka maistas, bet jau negalime tikrų Kūčių daryti, nes trijų ketvirtadalių tų patiekalų anūkai nevalgo, o ir pati silkės nemėgstu. Bet ne čia esmė, svarbu, kad suprastų, kas yra Lietuva, o ar jie kalba lietuviškai, ar ne. Visi kiti daug geriau kalba ir kalbės, kodėl bandyti įsprausti į rėmus. Mano toks požiūris, bet aš nežinau, ar galėčiau tą pasakyti, pavyzdžiui, Čikagoje, kur viena lituanistinė mokykla turi 1200 vaikų.

Lietuvoje žmonės irgi susirūpinę dėl kalbos išlikimo, globalizacijos įtakos jai, ideologinių klausimų, bet atsiranda ir tokių, kurie mąsto panašiai kaip jūs: nebūtinai kalba, nebūtinai Kūčių silkė, galima rasti kitų lietuvišką tapatybę palaikančių dalykų.

Čia XIX šimtmečio filomatų, filaretų, Donelaičio, Daukanto ir kitos kartos identiteto dalis buvo kalba, bet dabar gali jaustis lietuviu ne vien gerai ją mokėdamas. Kai amerikiečiams pasakau savo vardą, visi nori žinoti, iš kur aš kilusi, ir tada galiu papasakoti. Per istoriją, per politiką, žmonių santykį su tuo, ką jie išgyveno, – trėmimus, partizanų kovas, galima daug pasakyti. Daug svarbiau, kad Johnas Ohmanas sukūrė filmą „Nematomas frontas“, negu kad mano anūkai lietuviškai kalbėtų. Turiu ir bilietus į „Emiliją iš Laisvės alėjos“. Rūtos Šepetys knyga turbūt daugiau padarė negu visi kiti, nors ne su viskuo sutinku, ką ten aprašė, vis tiek turime duoti jai kreditą – svarbesnis dalykas, kad kalba apie lietuvių patirtis. Arba Birutė Putrius (ji parašė knygą „Lost Birds“ apie tos kartos lietuvius, kurie iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas pasitraukė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – aut. past.), amerikiečiai skaito tą knygą, prašo papasakoti daugiau. Tai labai daug mūsų kontekste.

Literatūros tyrinėtoja Kelertas: nesu „cool“, kai kalbu lietuviškai

V. Kelertas, išeivijos mokslininkė.