Kas vakar nutiko Europos Sąjungoje?

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
  © Edvard Blaževič

Ši antraštė yra JAV prezidento Donaldo Trumpo klausimo, kurį jis iškėlė savo rėmėjams Melburne, Floridoje, parafrazė. Tema buvo pabėgėliai – ar juos reikėtų priimti į JAV. D. Trumpo klausimas skambėjo maždaug taip: „Ar jūs žinote, kas vakar nutiko Švedijoje? Ten įvyko teroristinis išpuolis!“ Vakar – tai 2017 metų vasario 18 diena. Tik štai tą dieną Švedijoje nieko neįvyko. Nei tą, nei praeitą, nei užpraeitą dieną ar mėnesį, ar metus. Vienas toks išpuolis įvyko Stokholme 2010 metais. Tad kas iš tikro nutiko vakar Europos Sąjungoje, be jokio „fake news“?

Atsakymas į šį klausimą šiandien būtų toks: Briuselis ir vakar vis dar nežinojo, kaip sustabdyti kraštutinių dešiniųjų galimai pergalingą įžengimą į valdžią Olandijoje kovo mėnesį ir Prancūzijoje balandžio mėnesį. Vis dar nežino, kaip elgtis su Vengrija bei Lenkija, kaip baigsis „Brexit“ procesas. Nežino, kokiomis priemonėmis suvaldyti gaivalus, grasinančius suskaldyti Europos Sąjungą.

Europos ir JAV demokratijos susidūrė su fenomenu, dėl kurio paaiškinimo tenka kreiptis ne į politologus, bet į psichiatrus ir psichoterapeutus. Kaip nutiko, kad pusė JAV rinkėjų pakibo ant prasčioko egocentriko, žadančio bet ką ir bet kaip, asmenybės? D. Trumpas kaltina buvusią Baracko Obamos administracijos ekonomikos politiką, kuri neva katastrofiškai paveikusi JAV „baltosios darbo klasės“ galimybę susirasti darbo. Tačiau per aštuonerių metų B. Obamos kadenciją JAV pasikėlė iš ekonominės ir finansinės krizės; jo ekonomikos politika akumuliavo 14 mln. darbo vietų.

Tačiau nepatenkintųjų atmintis, tiksliau, institucinė atmintis, yra trumpa. Ir tai reiškia, kad dalies JAV visuomenės, lyg ir išugdytos Vakarų demokratinės civilizacijos, mentalitetas nei kiek nesiskiria nuo demokratijos niekada neregėjusios rusų tautos mentaliteto, kuriame baimė laisvei ir pagarba autoritarizmui yra būtini atributai. Tik skatindami šias patalogijas, nacionalsocialistiniai demagogai gali valdyti Vakarų Europos mases, per pastaruosius 71 metus savo namuose nepatyrusias diktatūrų, karo ir maro.

Ką jau kalbėti apie Rytų Europą, kurios šalys, penkiasdešimt metų išbuvusios po komunistiniu padu, tik religijos ir nacionalizmo dėka išgelbėjo savo tautinį savitumą? Demokratijos ir globalizacijos sąlygomis šie gelbėjimo ratai virto akmeniu po kaklu. Juk akivaizdu, kad Europa gerovę pasiekė ant liberaliosios demokratijos sparnų. Ir akivaizdu, kad liberalioji demokratija, t. y. kiekvieno žmogaus teisių ir laisvių apsauga, jau kelerius metus yra puolama kairiųjų ir dešiniųjų fundamentalistų.

Rytų Europos (o ir Lietuvos taip pat) bėda yra tai, kad mums dar neatsigavus po kairiojo fundamentalizmo (bolševizmo) eksperimento ir net nepradėjus rimčiau tvirtinti liberaliosios demokratijos, mums vėl siūloma kišti galvą po dešiniojo fundamentalizmo ešafotu. Tos dvi grupės, lyg ir ideologinės priešingybės, susivienija prieš bendrą priešą – laisvojo pasaulio vertybes. Visuotinė 1948 metų žmogaus teisių deklaracija ir jos „vaikai“ – JT konvencijos, Europos Sąjungos, Europos Tarybos pamatinės vertybės – gimė, nes buvo suprastos siaubingo Antrojo pasaulinio karo prielaidos bei pasekmės.

Žmonės turi trumpą istorinę atmintį. Štai kodėl šiandien plakami esminiai demokratijos principai, nors sveikas protas kužda, kad valstybės ir jų grupės suklesti, kai ginamos kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės, o ne skatinamas bukas nacionalizmas ir izoliacionizmas. Anot vieno psichologo, dėl tokio psichologinio dualizmo labiausiai kenčia visuomenės sveikata, ypač dvasinė: „Paimkime Lietuvos pavyzdį. Kai vadavomės iš sovietijos, buvome vieningi. Bet dabar dauguma Sąjūdžio aktyvistų yra aršūs Europos Sąjungos vertybių priešininkai. Tad už kokią laisvę jie kovojo? Už Lietuvos laisvę? Puiku. Bet šito neužtenka. Turime išlaisvinti Lietuvos žmones iš paveldėtų smurto tradicijų ir vergo (konformisto) psichologijos. Bet čia sukyla nelemtos tradicijos, einama prieš Europą ir net universitetai stoja į nuolankaus žmogelio ugdymo poziciją.“

Tačiau stebint Vakarų Europoje ir JAV vykstančius aršaus dešinėjimo procesus, vedančius tolyn nuo individo laisvių ir teisių, būtina ieškoti priežasčių. Regis, akyse dingsta gebėjimas reflektuoti, kritiškai mąstyti, atskirti grūdus ir pelus. „Fake news“ arba „alternatyvūs faktai“ vis dažniau randa savo vartotoją. O kai tas vartotojas ir gamintojas yra pats JAV prezidentas, jaučiantis gilią neapykantą jį kritikuojančiai žiniasklaidai, turint tokių draugų, priešų nereikia.

Atviros Vakarų visuomenės (JAV ir Europoje), antraip nei Lietuva ar Rusija, turėjo dešimtmečius laiko mokytis emocinio raštingumo, gebėjimo reflektuoti, ir tai padėjo joms suklestėti ekonomiškai ir socialiai. Bet psichika turi dar ir gebėjimą pamiršti, ir nebūtinai pamirštami nereikalingi dalykai. Pasirodo, nauja karta nebeatsimena (vėl ta pati institucinė atmintis), ką reiškia gyventi diktatūros sąlygomis. Mažų ar švelnių diktatūrų nebūna, čia kaip su oru, kuris nevertinamas, kol nepradedi dusti.

Vakarų visuomenės pradėjo galvoti, kad demokratija atsiranda savaime, kad jos nereikia kasdien puoselėti, ir pamiršo, kad kiekvienas žingsnis link kitų žmonių laisvių ir teisių ribojimo tampa įžanga į tavo paties nelaisvę. Todėl Vakarai tampa populistų, nacionalistų, ksenofobų įkaitais. Žinoma, kraštutinis kairysis liberalizmas išugdė tokį politkorektiškumą, kad jis pats savaime tapo apynasriu bet kokiai pagrįstai kritikai. Garsus JAV komikas, liberalas Billas Maheris išsityčiojo iš politkorektiškų liberalų beprotiškų reikalavimų atsiprašinėti už viską, kas, anot jų, gali sukelti „emocinį skausmą kitam“. Taip vengiama savikritikos ir kritikos tokiam idėjiniam infantilizmui. „Kol liberalai taip elgėsi, beprotis įsikalbėjo į Baltuosius rūmus“, – primena B. Maheris.

Ar Europos Sąjunga nesuskils ir netaps atsitvėrusiomis viena nuo kitos XIX amžiaus valstybėmis su putiniško modelio „valdomomis demokratijomis“, priklausys nuo demokratų stuburo, t. y. nuo visavertės pilietinės visuomenės ryžto stoti į kovą už žmogaus teises ir laisves. Lenkijoje ir Rumunijoje masės išeina į gatves, gindamos demokratijos principus. JAV valdantieji respublikonai patys griebiasi už galvos, o slaptosios tarnybos vengia teikti šalies prezidentui kasdienę slaptą informaciją.

Tokiomis aplinkybėmis nėra sunku tapatinti Europos Sąjungą su Sovietų Sąjunga, kai pačios ES narių vyriausybės susimauna, negebėdamos bendradarbiauti tarpusavyje, siekiant vienokios ar kitokios naudos savo valstybėms tame pačiame Briuselyje. Juk ant kažko reikia nurašyti vietinę korupciją, „švogerizmą“, nesveiką ekonominę politiką, taip siekiant įsitvirtinti valdžioje bet kokia kaina ir kuo ilgesniam laikui. Tai vyksta Vengrijoje ir Lenkijoje. Valstybėms, ginančioms ES nuo subyrėjimo, pats laikas surasti balansuotą sprendimą ir, nepilant vandens ant populistų rato, išsaugoti dabartinę ES. Arba pateikti kitą formatą.

Regis, kai kurios narės, tarp jų – Jungtinė Karalystė, norėtų sugrįžti į Europos Ekonominės Bendrijos laikus, kai bujojo protekcionizmas, nacionalinės valiutos, savarankiški centriniai bankai, vizos į kiekvieną šalį, muitai ir ekonomiškai atsilikusi Pietų Europa. Lietuvai toks formatas taptų peiliu po kaklu. Ypač kai mus „mylintys“ mūsų kaimynai Rytuose daro viską, kad mūsų pilietinė visuomenė išliktų trapi, ir gąsdina ją vakarietiškomis laisvėmis. Šiame kontekste Lietuvai (ir pasauliui) vis dar reikia ir stiprios dešinės, ir stiprios kairės, nekvestionuojančios demokratijos principų.

Kaip elgsimės mes? Kaip elgsis Briuselis? Niekas nežino. Tai štai kas „vakar“ nutiko Europos Sąjungoje. Tai yra tiesa. Tai yra tikras faktas.