Kodėl neveikia „Minskas-2“

Alvydas Medalinskas
Alvydas Medalinskas
© Karolis Kavolėlis

Šiomis dienomis sukanka 2 metai, kai pasirašytas susitarimas „Minskas-2“. Nors šį susitarimą pasirašiusios šalys pripažįsta, kad jis neveikia, ir skelbia ryžtą pasiekti, kad jis būtų įgyvendintas, toliau vengiama pasakyti tai, kas viską sustatytų į vietas.

Susitarimas „Minskas-2“ buvo pasirašytas 2015 metų vasario 12 dieną Minske. Dėl jo sutarė keturių valstybių: Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos vadovai, atvykę į Baltarusiją vesti derybų pagal ,,Normandijos ketvertuko“ formatą.

Susitarimą pasirašė Minsko kontaktinės grupės dalyvės: Ukraina, Rusija bei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), pakvietus prisijungti ir nepripažintų Donecko liaudies respublikos (DLR) ir Luhansko liaudies respublikos (LLR) lyderius.

Tai buvo padaryta,,Normandijos ketvertuko“ vadovų akivaizdoje, todėl sakoma, kad šios šalys tokiu būdu tapo lyg ir susitarimo „Minskas-2“ įgyvendinimo garantais.

Susitarimo įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su kertiniu pastarųjų kelių metų tarptautinės politikos klausimu, apibrėžiančiu Vakarų ir platesnės tarptautinės bendruomenės santykį su Rusija, visų pirma, taikant ekonomines sankcijas.

reklama

Remiantis „Minskas-2“, savo sprendimus grindžia ne tik Europos Sąjunga (ES), kitos Vakarų šalys ir platesnė tarptautinė bendruomenė, bet ir Jungtinės Tautos. Štai kodėl šis susitarimas, nors ir neveikiantis, yra toks svarbus tarptautinėje politikoje.

Vieninteliu teigiamu „Minskas-2“ nuopelnu tiek kontaktinės grupės dalyvės, tiek ir ,,Normandijos ketvertuko“ šalys pripažįsta intensyvių karinių veiksmų sustabdymą Donbase nuo tada, kai buvo pasirašytas, o vėliau žlugo „Minskas-1“ susitarimas.

Pastarasis buvo pasiektas 2014 metų rugsėjo mėnesį po to, kai Ukraina, pajutusi savo karinę galią, norėjo atsiimti prarastas Donbaso teritorijas, įskaitant Donecko ir Luhansko miestus, bet tam sutrukdė įsiveržę į Ukrainos teritoriją Rusijos kariniai daliniai. Ukrainos armijos grupė buvo apsupta ties Ilovaisku.

Pasirašant „Minskas-1“ susitarimą, Kijevas buvo nepavydėtinoje padėtyje, todėl dalis jo teiginių nebuvo Ukrainai palankūs. Kaip ir po penkių mėnesių, pasirašant „Minskas-2“, kai Ukrainos kariuomenė pateko į priešo armijos gniaužtus ties Debalceve.

Todėl abu susitarimai buvo palankesni Rusijai. Ji dažnai diktavo ir sąlygas. Vakarų šalys ir Kijevas stengėsi bent atskirus jų punktus padaryti palankius Ukrainos teritorinio vientisumo atstaymui, bet toli gražu ne visada tai pavyko pasiekti.

Pavyzdžiui, politinių veiksmų pakete „Minskas-2“ susitarime Rusijos prezidentui pavyko ,,prastumti“ punktą, kur sakoma, jog Ukraina atgaus visišką sienos kontrolę ties separatistų vadomais regionais tik surengus vietos rinkimus Donbase, priėmus Konstitucijos pataisas, įtvirtinančias šio regiono statusą, bei amnestijos įstatymą.

Apie poreikį likviduoti Rusijos karinį buvimą Donbase, Kremliaus vaidmenį, remiant separatistus karine technika, ginklais, šaudmenimis ir visu kitkuo susitarime visai nekalbama, kaip ir apie būtinybę įvykdyti demilitarizaciją.

Tai, mano įsitikinimu, yra esminė priežastis, kodėl iki šiol neįgyvendintas praktiškai nė vienas „Minskas-2“ susitarimo punktas. Visa kita yra tik išvestiniai dalykai.

Pavyzdžiui, galima sutarti, kad abi šio konflikto pusės: Ukraina ir separatistai, remiami Maskvos, atitrauktų sunkiąją karinę techniką nuo fronto linijos, kaip buvo sutarta Minsko kontaktinėje grupėje. Tai ir buvo padaryta ne viename fronto ruože. Bet niekas negali užkirsti kelio karinei technikai grįšti į ankstesnes pozicijas.

Būtų naudinga apibrėžti abiejų konflikto pusių įsipareigojimus taip vadinamoje ,,pilkojoje zonoje“ , kuri susidaro atitraukus ir vieniems, ir kitiems kariuomenės pajėgas nuo fronto linijos, bet, esant tokiam nepasitikėjimui vieni kitais, kiekviena pusė kitos bandymus užeiti į ,,pilkąją zoną“ laiko grėsme sau ir priešingai savo žingsnius, atsiimant vieną ar kitą ,,pilkos zonos“ gyvenvietę, kokį nors strateginį tašką, leidžiantį kontroliuoti autokelius ar geležinkelius, vadina savo pergale. Taip, beje, nutiko visai neseniai ir kilus intensyviam kariniam konfliktui prie Avdijivkos.

reklama

Galima kiek nori kaltinti Ukrainos pusę (ką kartais daro net ir kai kurie Vakarų politikai), kad ji nerodo pastangų įgyvendinti „Minskas-2“ politinio paketo dalį.

Iš tikrųjų, Kijeve labai sunkiai skinasi kelią bet kokios iniciatyvos, kurių pasekmėje galima būtų tai padaryti, o valdančiosios koalicijos apsisprendimas eiti šia linkme reikštų greičiausiai politinę krizę valdžioje, jos galima skilimą, didelius protestus, gal net naują Maidaną gatvėse ir neeilinius pralamento rinkimus su neaiškia naująja pralamento dauguma bei dar sunkiau nuspėjama užsienio politika.

Čia reikėtų paaiškinti esminę priežastį, kodėl į Ukrainos pusės argumentus turėtų atsižvelgti Vakarų partneriai, nors aišku, kad tapę „Minskas-2“ susitarimo garantais, Prancūzijos, o ypač Vokietijos, lyderiai norėtų matyti jų įgyvendinimą. Ir jiems, ypač Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, siekiančiai, skirtingai, nuo dabartinio Prancūzijos prezidento, dar kartą tapti šalies vadove, ne mažiau svarbu yra ateitis nacionalinėje politikoje, o ne tai, kas gali įvykti Ukrainoje.

Bet reikia kelių esminių dalykų, kurie viską sustatytų į savo vietas „Minskas-2“ procese. Kiekvieną kartą, kai Kremlius, įskaitant prezidentą Vladimirą Putiną bei jo spaudos atstovą Dmitrijų Peskovą, pareiškia, kad Rusija yra taikos Rytų Ukrainoje garantas, bet ne šio konflikto dalyvis, būtinas aiškus pareiškimas iš Vakarų, jog yra ne taip, išvardinant bent keletą žinomų faktų apie Rusijos vaidmenį Donbase.

Rusija turėtų būti aiškiai įvardinta, kaip šio karo sukėlėja, ir jos vaidmuo neturėtų pasibaigti tik kai kurių neįtikusių Kremliaus režimui Donbaso karinių grupuočių lyderių likvidavimu, ką pastaruoju metu ir matome. Maskva turėtų sutikti su tarptautinės bendruomenės pastangomis, jeigu tokios būtų, demilitarizuojant vadinamas Donecko ir Luhansko respublikas, ir pati galėtų tame procese dalyvauti.

Tik sutarus dėl šiandien Kijevo nekontroliuojamoje Donbaso dalyje veikiančių karinių grupuočių nuginklavimo, tarptautinės bendruomenės pastangomis būtų galima reikalauti iš Ukrainos priimti politinio paketo dalį, įgyvendinant „Minskas-2“.

Aišku, tada pereinamuoju laikotarpiu tarptautinė bendruomenė turėtų užtikrinti ir sienos kontrolę su Rusija ties separatistų valdoma teritorija, nes pagal „Minskas-2“ susitarimą ji gali atitekti Ukrainai tik surengus vietos rinkimus Donbase.

Vis dėlto Vakarų politikai ir diplomatai turėtų aiškiai suvokti: negali vykti rinkimai pagal Vakarų šalių demokratinę praktiką ir ESBO taisykles, jeigu regione bet kokiu pavidalu yra šalies, sukėlusios karinį konfliktą, kariai bei jos apginkluota karinė jėga.

Jei šią poziciją priimtų Vakarų šalys, taptų visiems labai aišku, jog ekonominės sankcijos Rusijai dėl įvykių Donbase gali būti atšauktos, tik Kremliui atsisakius imperinės ,,rusiškojo pasaulio“ politikos Donbase, užkertant kelią jos tolesnei plėtrai Ukrainoje ar kitur regione. Priešingu atveju gali atsiverti durys chaosui.

Ne vienas politikas, politikos ekspertas Ukrainoje teigia neįsivaizduojantis, kas atsitiktų jų šalyje, jeigu būtų legalizuotas tokių vietos rinkimų būdu dabartiniai vadinamųjų DLR ar LLR režimai. Kas nutiktų, kai šių režimų atstovai atsirastų ir parlamente bei vietos valdžioje.

reklama

Taip sakančius galima suprasti. Niekam nenorėčiau linkėti to, kas atsitiko per pastaruosius keletą metų Ukrainoje, kai intensyvios Kremliaus propagandos apakinti, tos pačios šalies žmonės ėmė skirstyti vieni kitus į ,,separatistus“ bei ,,Putino ir Maskvos tarnus“, iš vienos pusės, ir ,,banderovcus‘‘, iš kitos.

Suprantama, kad bet kuriuo atveju, įgyvendinant „Minskas-2“ susitarimus, Ukrainos dar ne vienerius metus lauks nelengvas suskaldytos iš išorės šalies ir čia gyvenančių žmonių susitaikymo procesas. Bet jis vyktų daug mažiau skausmingai, jeigu būtų įvardinti tie, kas šį konfliktą sukėlė, ir nuginkluotos Donbase esančios grupuotės.

Jeigu to neatsitiks, o Vakarų šalys ir Rusija, siekdamos savo politikos tikslų, vers Kijevą priimti atgal į savo sudėtį šiandien nekontroliuojamą Donbaso regiono dalį su ten suformuota 40 tūkst. ,,rusiškojo pasaulio“ idėjomis gyvenančia armija, Ukraina galėtų pajusti jau savo teritorijos viduje galingą, bet nežinia kam pavaldžią karinę jėgą, kuri, nuėmus gynybos ruožus ties šių dienų fronto linija, būtų pajėgi kelti didelį pavojų jau ne tik Donbase, bet ir visai likusiai Ukrainos valstybei.

Tai jau būtų ne tik Ukrainos, bet ir Vakarų šalių didelis pralaimėjimas regione.

Suvokiant šias aplinkybes, kol nėra politinės valios įvardinti valstybę-agresorių Donbase, nekeista, jog ir Vakarai, ir Ukraina kažkuria prasme užmerkė akis į tai, kad „Minskas-2“ susitarimą siekta įgyvendinti kol kas tik kosmetinėmis priemonėmis.

Todėl belieka pasidžiaugti, jog šis susitarimas padėjo sustabdyti tolesnę karo eskalaciją Donbase, dažnai nutylint faktą, kad iki „Minskas-2“ susitarimo pasirašymo žuvusiųjų skaičius regione siekė 5 tūkst. žmonių, o dabar tokių yra jau netoli 10 tūkst.

Intensyvūs karo veiksmai iki Avdijivkos įvykių iš tikrųjų nevyko, tačiau beveik kiekvieną dieną buvo pranešama apie žuvusius ar sužeistus karius, arba civilius gyventojus, pakirstus kulkos, sviedinio skeveldros ar užlipusius ant minos. Užkurto karo aukuras, deja, ir toliau reikalauja vis naujų ir naujų aukų Donbase.