Budinčiais globėjais tapusiai šeimai didžiausias iššūkis – išsiskyrimas su vaiku

Makarevičių šeima.
Makarevičių šeima.
© Asmeninis albumas

Skambutis sėdint kino teatre, kad reikia priglausti iš nesaugios aplinkos paimtą ketverių metų berniuką, pusmetis gyvenimo kartu ir skaudus išsiskyrimas jam grįžus pas mamą. Budinčiais globėjais, kurių Lietuvoje paruošta tik keliolika, tapusi kauniečių Jurgitos ir Tomo Makarevičių šeima patyrė, kad iššūkiu tampa ne tiek reikalavimas visą parą būti pasiruošus priimti krizės ištiktą vaiką, kiek prisirišimas prie jo. Budinčių globėjų šeimoje bent vienas narys turėtų nedirbti, galėti priimti kūdikį ar vaiką iki dešimties metų, susitaikyti su dar tik kuriamu teisiniu reglamentavimu ir kol kas nedideliu atlygiu.

Po išsiskyrimo su globotiniu – pertrauka nuraminti jausmus

Du vaikus auginančių kauniečių gyvenimą pakeitė reklama internete, kviečianti žmones laikinai į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus. Sutuoktiniai nusprendė pabandyti, išklausė mėnesio kursus Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“, sulaukė specialisto apsilankymo namuose ir tapo vienais iš devynių pernai paruoštų budinčių globėjų. Po mėnesio laukimo sėdėdami kino teatre išgirdo telefono skambutį: reikėjo per valandą apsispręsti, ar sutinka priglausti iš nesaugių namų, kur girtavo suaugusieji, paimtą berniuką. Abu nesudvejojo, šoko į automobilį. Netrukus J. Makarevičienės kaklą apsivijo keturmečio rankos – vaikas pareiškė, kad važiuos kartu.

Apie ką tik iš grėsmingos aplinkos paimtą vaiką, kuriam reikia laikinos globos, šeima iš pradžių nieko nežinojo. Tik palaipsniui aiškėjo detalės apie naujojo šeimos nario gyvenimą, teko jį mokyti elementarių elgesio taisyklių, supratimo, kad suaugusieji su vaiku gali bendrauti ne vien smurto kalba. Sulaukęs penktojo gimtadienio, berniukas pirmą kartą patyrė, ką reiškia jį švęsti.

Globojamą vaiką savaip priėmė ir sutuoktinių vaikai – dabar vienuoliktus metus einančiai dukrai iš pradžių nebuvo lengva susitaikyti, kad į šeimą atėjo ne mergaitė, o itin judrus berniukas. Prie jo labai prisirišo Makarevičių sūnus, beveik globojamo vaiko bendraamžis. Nors jis žinojo, kad trečiasis šeimos narys pabus laikinai, išsiskyrimas tapo skausmingu išbandymu.

Šiuo metu budintys globėjai dalyvavimą programoje sustabdė, tačiau pertrauka veikiausiai bus laikina, kol šiek tiek ūgtelės jaunėlis. „Išėjome iš programos psichologiškai pavargę, bet noras padėti niekur nedingo. Jautiesi šiek tiek plėšomas, lyg ir nori, ir šiek tiek baisu, nes jau žinai, kas tavęs gali laukti, – atvirai kalbėjo J. Makarevičienė. – Negaliu teigti, kad padarėme klaidą, nes mūsų šeima sutvirtėjo: ir santykiai su vyru, ir vienas kito palaikymas, tarp dukros ir sūnaus atsirado dar stipresnis ryšys, jie išmoko vienas kitą išklausyti, suprasti, užjausti, padėti. Kaip šeima mes ne tik daug atidavėme, bet ir labai daug gavome.“

Vaikų darželio auklėtoja dirbančiai globėjų projekte dalyvavusiai moteriai pravertė darbo su vaikais žinios, psichologinis pasirengimas, „Pastogės“ specialistų konsultacijos. Kai tapdavo sunkiau susidoroti su iššūkiais, skambindavo kitiems budintiems globėjams pasitarti, kartą per mėnesį susitikdavo su panašios patirties turinčiais žmonėmis pasikalbėti dėl įvairių situacijų. „Dirbu su vaikais, esu turėjusi psichologijos paskaitų. Tačiau vaikai iš socialinės rizikos grupių yra kitokie. Žinojau, kad bus nelengva, bet buvo šiek tiek sunkiau“, – vien rožinėmis spalvomis globos nepiešė J. Makarevičienė.

Budinčių globėjų rengimas, nusižiūrėtas iš Vakarų šalių, Lietuvoje dar tik eksperimentinis projektas. Todėl jame dalyvavusi moteris mato, kad praverstų didesnis lankstumas: galimybė tokiais globėjais tapti ne vien šeimoms, kuriose vienas narių nedirba. Kalbėdamasi su kitais budinčiais globėjais ar norinčiais jais tapti, ji susidarė vaizdą, kad jeigu būtų galima rinktis vaiko amžių, prisijungtų ir šeimos, kur vyras ir žmona dirba, – jie galėtų globoti didesnius, į darželį, mokyklą galinčius eiti vaikus.

Nelengvas globėjams dažnai būna ir ryšys su biologiniais priglausto vaiko tėvais. Budintys globėjai turi sudaryti sąlygas vaikui jį palaikyti. Sunkiausia visiems ištverti nežinomybę, ar vaikas grįš pas juos, ir kada tai įvyks. „Kadangi praktiškai iki paskutinės minutės buvo neaiški situacija dėl mamos, ir vaikas, ir mes gyvenome nežinioje. Situacija galėjo pakrypti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, vaikui buvo daug streso ir nerimo, o tas visas stresas kartais pasireikšdavo negatyviu elgesiu“, – pasakojo J. Makarevičienė, kuri yra patyrusi, kai berniuko mama į globėjus reagavo priešiškai.

Dabar šis gyvena su mama, o su savo laikina šeima palaiko ryšį. Išsiskyrimas buvo sunkus visiems. „Mūsų pačių sūnus dar pakankamai mažas, išsiskyrimas buvo jam sudėtingas – iki šios dienos klausia, kada atvažiuos. Prisirišome, buvo sunku psichologiškai. Man irgi nebuvo lengva, kalbėjausi su psichologe“, – sakė budinti globėja.

Po pertraukos jos šeima tikisi ir vėl įsilieti į vaikams laikiną prieglobstį suteikiančių globėjų gretas.

Budintis globėjas – darbuotojas visą parą?

Pernai devynias šeimas, kurios globojo keturiolika vaikų, paruošusios Kauno vaikų gerovės centro „Pastogė“ specialistai su dalimi globėjų atsisveikino – liko devynios šeimos, globojančios devynis vaikus. Šiuo metu rengiamos dar penkios naujokų šeimos.

„Kartais globėjai pavargsta, kartais kyla sudėtingų klausimų su jų pačių vaikais – jie prisiriša, jautriai reaguoja, kai reikia skirtis. Tai tam tikra trauma vaikams.

Daug kas nelabai ryžtasi tapti budinčiais globėjais, nes jei atveš kūdikį, kuris negalės eiti į darželį, reikės nedirbti. Kartais nerimą kelia tai, kad budintys globėjai negali atsisakyti priimti vaiko, jei yra laisvi, negali pasirinkti jo amžiaus, lyties. Budintys globėjai yra alternatyva Krizių centrui, jiems vaikus atveža vaiko teisių specialistai, policija. Jie turi būti pasiruošę bet kuriuo paros metu priimti vaiką, jei yra laisvų vietų“, – aiškino „Pastogės“, bene vienintelės įstaigos, kuri ruošia tokius globėjus, direktorius Ričardas Kukauskas.

Budintys globėjai turi būti pasiruošę pasirūpinti atkeliavusiu pas juos vaiku, šis laikinoje vietoje praleisti gali iki trijų mėnesių. Ketinama pasiekti, kad tokie globėjai būtų prilyginami darbuotojams, gauti atlygį ir išmokas vaikui. Ateityje ši suma, jei pritars valstybės ir savivaldybės institucijos, galėtų siekti ir daugiau nei 800 eurų.

Globėjams, kurie neturi „budinčiųjų“ statuso, sąlygos kitokios – jiems nereikia apsispręsti dėl vieno iš šeimos nario galimybės nedirbti, galima rinktis vaiko amžių, lytį, nebūti pasirengusiems visą parą priimti nė metų neturintį kūdikį arba vaiką iki dešimties metų, laužyti galvos, kokią gaus specialistų ir finansinę paspirtį.

Į pradinę klasę einančią mergaitę globojanti, pernai Klaipėdos apskrities globėjų ir įtėvių asociacijos „Vaikų gerovė“ pirmininke tapusi klaipėdietė Vaida Vasiliauskaitė, paklausta, ar narių gretose yra, o gal ateityje atsirastų budinčių globėjų, išvardijo klausimus, galinčius tapti kliūtimi priimant tokį sprendimą: „Kalbėjome ir su kitais globėjais, su socialiniais darbuotojais, mums kyla milijonas klausimų. Mano, kaip apskaitos specialistės, dirbančios finansų srityje, akimis, tokių globėjų statusas, teisinis reglamentavimas būtų sudėtingas.

Ar budintis globėjas, kuris dirba 24 valandas per parą, savaitgaliais, švenčių dienomis, yra darbuotojas, gaunantis atlyginimą? Jam skambina šeštadienį ir sako: turime probleminę šeimą, sumuštą dvejų metų vaiką, o globėjas svečiuose, iš Klaipėdos atvažiavęs į Alytų, ar jis turi tuoj pat grįžti ir priimti vaiką? Mes išvažiavome su vaikais į parką pasivaikščioti, ką tik išlipome iš automobilio, ar galime valandą pasivaikščioti, ar tuoj pat važiuoti? Ar budintis globėjas gali išvažiuoti atostogauti? Koks jo atlyginimas – mėnesinis, valandinis, kokia rizika, atsakomybė, kontrolė, reikalavimai, ar bus vertinamas tik širdies didumas?“

Kol teisinis reglamentavimas nėra iki galo aiškus, pasak V. Vasiliauskaitės, gelbėja tik pačių globėjų suvokimas, kad jeigu to nedarys, visa Lietuvos valstybė bus prapultyje. „Teisinis reglamentavimas, mano akimis, būtų sudėtingas, ir nieko nevyktų be paties globėjo suvokimo, kokį jis daro gerą darbą vaikui, žinodamas, kad vaikas nebus dėkingas, nes jam skauda, jis nenori būti mėtomas iš vienos vietos į kitą, nori gyventi su tėčiu ir mama – su tokiais, kurie būna kartu, paglosto, pagiria. Vaikas nori tokių tėvų, kokius turi kiti, ir nesupranta, kas kaltas, kad jis tokių neturi, yra ne su jais“, – globėjų mąstymą atskleidė asociacijos atstovė.

Ateityje gaus daugiau nei 800 eurų

Budinčių globėjų programą kaip alternatyvą krizių centrams ir kūdikių namams mato ir naujasis socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Pagal „Pastogės“ rengiamų globėjų pavyzdį turėtų pradėti veikti pagalbos sistema visose 60 šalies savivaldybių: nepriežiūrą, smurtą, krizinių situacijų patyrę vaikai vietoje institucijos kuriam laikui bus atvežami budinčiam globėjui. Socialiniai darbuotojai tuo metu dirbs su vaiko biologine šeima, padės ir patiems globėjams, kol paaiškės geriausias galimas sprendimas.

„Tai pati trumpalaikiškiausia globos forma, kai vaikui reikia padėti čia ir dabar, kol bus nuspręsta, kaip elgtis. Pasinaudodami vakarietiška patirtimi, nusprendėme, kad vaikai nuo nulio iki dešimties metų galėtų patekti į šeimas, ne į krizių centrus, nes kuo mažesnis vaikas, tuo labiau institucinė priežiūra traumuoja, neatitinka jo poreikių“, – sakė Kauno „Pastogės“ vadovas R. Kukauskas.

Budinčius globėjus, kurie iki šiol gaudavo minimalų atlyginimą, ketinama įdarbinti – jie taps nuotoliniais „Pastogės“ darbuotojais. Iš jų bus reikalaujama priimti skubios globos reikalingą vaiką bet kuriuo paros metu, būti pasiekiamais, atvežti globotinius į susitikimus su jų biologiniais tėvais, bendradarbiauti su specialistais. Budintys laikini tėvai, kaip ir visi darbuotojai, turės teisę pasiimti atostogas, tačiau jei norės pakeliauti užsienyje savo darbo metu, privalės pasiimti ir vaiką.

„Pirmiausia jie globėjai, o antra – darbuotojai, įdarbinami mūsų centre. Už vieną vaiką budintis globėjas, jei pasitvirtins planas, gali gauti apie 500–600 eurų: tikslinį priedą už vaiką moka valstybė, po 150 eurų, savivaldybė – 450 eurų darbo užmokestį. Tada dar plius 300 eurų valstybės ir savivaldybės išmokos už vaiką. Iš viso daugiau nei 800 eurų, visai padorus atlygis – ir vaiko poreikiams užtenka, ir globėjams“, – aiškino R. Kukauskas ir pridūrė, kad galutiniai finansavimo klausimai dar nėra išspręsti.

Iki šiol budintys globėjai gaudavo minimalų arba mažesnį už minimalų atlygį. Dabar jis greičiausiai didės. Liks nepakitęs tik reikalavimas vienam iš globėjų nedirbti arba darbine veikla užsiimti namuose. Tuo metu socialiniai globėjai, kuriems budėti visą parą nereikės, taip pat atokvėpio paslaugas kitiems globėjams teikiantys žmonės dirbs kaip individualios veiklos atstovai.

Sprendžiant pataria nekurti iliuzijų

Budinčių globėjų ruošimo eksperimentu užsiima ir nevyriausybinė vaiko globą šeimai artimoje aplinkoje tobulinti padedanti organizacija „Žiburio fondas“ ir Labdaros paramos fondas SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija. „Dabar vyksta eksperimentai, kuriuos daro nevyriausybinės organizacijos, „Pastogė“ Kaune, SOS vaikų kaimai Vilniuje. Dar nėra galutinio teisinio reglamentavimo, nes ne viskas patvirtinta įstatymais. Manau, kad atsirastų daugiau žmonių, kurie norėtų tapti socialiniais ar budinčiais globėjais, bet kadangi nėra iki galo apibrėžta, kaip tas darbas atrodo, kokias socialines garantijas, atlygį už jį gauni, žmonės ir nesiryžta.

Dalis Seimo narių mano, kad iš vaikų bus daromas verslas, nes atseit globėjai gauna nemažą atlygį. Tačiau institucijos už vieną vaiką gauna daugiau, kūdikių namai – 1200 eurų per mėnesį už vieną kūdikį“, – dabartinę situaciją apibūdino „Žiburio fondo“ direktorė Kristina Stepanova.

Norintys išmėginti budinčių globėjų duoną žmonės kol kas atlyginimą gauna iš projekto, jiems mokama iš valstybės, savivaldybės lėšų ir nevyriausybinių organizacijų fondų. „Atlyginimas tikrai mažas, mūsų projekte išeidavo po 250 eurų per mėnesį, bet reikėdavo dar mokesčius atskaičiuoti“, – sakė K. Stepanova ir pridūrė, kad tikimasi, jog budinčių ir socialinių globėjų daugiau atsiras, kai nusistovės aiški tvarka ir didės atlygis jiems.

Įsigaliojus prezidentės pataisai, kad kūdikiai globos institucijoje neturėtų praleisti daugiau nei tris mėnesius, pasak K. Stepanovos, tenka atsakyti į klausimą, kur šie vaikai augs. Įvairių specializacijų globėjai gali tapti saugia laikina stotele. Tiesa, panorus tapti globėju, reikia ne vien praeiti globėjų ir įtėvių mokymus (GIMK), papildomus kursus, bet ir kartu su specialistais nustatyti, kurioje srityje esi stipriausias – pagal tai sprendžiama, ar galėtum tapti budinčiu globėju, ar socialiniu.

„Tikrinama, kaip žmonės sugeba užtikrinti vaiko saugumą, atliepti poreikius, kiek sugeba būti atviri specialistams, kiek yra stiprūs. Vaikai dažniausiai ateina su iššūkiais, elgesio sutrikimais, suicidiniais polinkiais, daugeliui pradžioje reikalinga priežiūra visą parą. Apsigalvoti ir pasitraukti iš programos galimybė yra, tačiau sprendžiant reikėtų nekurti iliuzijų, kad imsiu ir išgelbėsiu vaiką, o aiškiai žinoti, ką turėsiu daryti, kokią pagalbą gausiu.

Budintys ir socialiniai globėjai negali atsisakyti specialistų pagalbos, turi visada bendrauti su atvykstančiomis mobiliomis komandomis, nes tai ypatingi atvejai, vaikai patiria stresą. Tobuloje situacijoje tokie globėjai neturėtų turėti kito darbo“, – kelis reikalavimus įvardijo „Žiburio fondo“ direktorė.

Budėjimo režimą ištveria ne visi

Iš nesaugios, sveikatai ir gyvybei grėsmingos aplinkos Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų ar policijos paimtam vaikui laikinai prisiglausti geriausia kitoje šeimoje. Vilniaus krizių centre šiuo metu gyvena apie dvidešimt vaikų, atsiradus bent keliems budintiems globėjams, jie galėtų kurį laiką pabūti palankesnėje aplinkoje.

„Mes sakome – ne laikina stotelė, o saugus uostas, kur vaikai gali pabūti šeimos aplinkoje, – paaiškino SOS vaikų kaimų profesionalių globėjų tinklo koordinatorius Dainius Miežys. – Turime vienuolika profesionalių globėjų, budinčių dar neturime. Tokių paslaugų labai reikia. Žinoma, būti visą laiką budėjimo režime, kai turi savo šeimą, vaikus, kelia tam tikrą įtampą.“

Į laikinų globėjų šeimas patekę vaikai, kaip rodo SOS vaikų kaimų patirtis, dažniausiai jose praleidžia po keturis ar penkis mėnesius. Jeigu biologiniai tėvai išsprendžia problemas, vaikai grįžta, jeigu ne – jiems ieškoma nuolatinių globėjų arba įtėvių. D. Miežys pripažįsta, kad vaikams iš namų aplinkos patekti tiek į instituciją, tiek į kitą šeimą, paskui grįžti ar keliauti toliau taip pat šokas, bet kartais tokie sprendimai būtini.

Globėja: mes netikėtai susigiminiuojame su rizikos šeimomis

Patirties turintys globėjai pripažįsta, kad pagrindiniu faktoriumi įsitraukti į šią veiklą tampa meilė vaikams, verčianti nepasiduoti kilus biurokratinių ir socialinių iššūkių. Į pradinę klasę einančią mergaitę auginanti globėjų ir įtėvių asociacijos „Vaikų gerovė“ direktorė V. Vasiliauskaitė džiaugiasi, kad vaikas ją vadina „mama“, tačiau nerimauja dėl finansinių reikalų – globotinės biologinė šeima turi problemų su antstoliais, tenka spręsti šias problemas. Panašių nesklandumų patiria ir kitos globėjų šeimos.

„Įkūrėme asociaciją tam, kad pasakytume, jog, pasiėmus vaiką, atsiranda labai daug pridėtinių problemų, apie kurias net negalėjai pagalvoti. Jas tau užkabina valstybė. Pavyzdžiui, vienam iš globėjų pasiimto globoti vaiko asocialus tėvas perveda vieną eurą alimentų. Susipurtai, galvoji, čia dabar kas? Pasirodo, alimentai, turi bėgti su tuo vieno euro pavedimu į socialinį (Socialinės paramos skyrių – aut. past.), kad tau iš šimto devyniasdešimt kažkelių minusuotų vieną eurą. Nes jeigu to nepadarysi, ant tavęs krinta atsakomybė, kad apvogei valstybę.

Mes netikėtai susigiminiuojame su rizikos šeimomis ir pradedame gyventi jų gyvenimą, kuris mums protu nesuvokiamas. Tiesiog niekada to nepatyrei, staiga gauni vieną eurą. Eini pasiimti jo į banką. Tai trukdo. Turi rūpintis vaiku, jį reikia vesti pas psichologus, jis būna mažiau lavintas, labai nori dėmesio, o tu dar bėgioji po institucijas. Yra tokių paprastų, buitinių dalykų, kai vaiką globoja institucijos, jos pasidalija tarp savęs ir kiekviena varto savo popieriukus. O kai vaiką tau atiduoda, tai atiduoda viską ir sako: daryk, tu labai norėjai, tavo didelė širdis“, – kasdienybę, kurioje valstybės pagalbos mažiau nei norėtųsi, apibūdino gobėja.

Vaikus iš institucijų, pasak jos, globėjai dažnai pasiima ne vien be aprašyto jų psichologinio portreto. Kartais mažamečiai išleidžiami neatidavus drabužių, mėgstamų žaislų. Jiems menkai teikiama psichologinė pagalba, mokykloje ar darželyje tenka susidurti su išankstinėmis neigiamomis nuostatomis. Vaikai, anksti patyrę sudėtingų išbandymų, greitai pajunta, kad visuomenė juos laiko „nepatogiais“, jaučiasi kitokie, ilgisi, pyksta, liūdi, kad neturi „tikros“ šeimos.

Budinčiais globėjais tapusiai šeimai didžiausias iššūkis – išsiskyrimas su vaiku

Makarevičių šeima.