Gojaus kaimo namai – molinukai

Gojaus kaimo namai – molinukai (V. Kasperavičiaus nuotr.)
Gojaus kaimo namai – molinukai (V. Kasperavičiaus nuotr.)
© Asmeninis albumas

Kai sakoma, kad vasarą molis, o žiemą brolis, kalbama apie gerą kaimišką krosnį. Šeštadienį, kai šalyje buvo bene šalčiausia sausio naktis – meteorologų fiksuotas 28,4 laipsnio šalčio rekordas, aplankiau Trakų rajone Rūdiškių seniūnijoje Gojaus kaime gyvenančius Dormantę ir Jurgį Penkinski. Tikslas paprastas – įsitikinti ne tik molinės krosnies privalumais. Šie keramikai jau dešimtmetį gyvena moliniame name, kurį susiplūkė ne iš gero gyvenimo.

Šie menui atsidavę žmonės, susidraugavę su japonų keramikais, nusprendė pasistatydinti krosnį keramikos dirbiniams degti. Jiems imponavo Tekančios Saulės šalies keramikų naudojama technologija anagrama. Tokią krosnį reikia kūrenti visą savaitę, neišvengiamai dūmais būtų trikdoma arti gyvenančių žmonių rimtis.

Buvo nuspręsta įsigyti žemės netoli Vilniaus, tačiau atokiau nuo gyvenamųjų namų. Šitaip Gojaus kaime buvo įsigytas hektaras smėlynų.

Prieš dešimt metų krosnis anagrama buvo pastatyta ir užkurta. Jau po pirmojo degimo tapo aišku, kad laukuose „pasiklydusi“ krosnis be priežiūros negali būti. Naktimis neprašyti ir nelaukiami svečiai pasisavino paliktus kai kuriuos instrumentus, ėmė dingti malkos. Buvo nuspręsta čia apsigyventi. Tam reikalingas būstas. Išradinga pora nusprendė pasistatydinti namą iš... molio.

„Manęs tuo metu nebuvo Lietuvoje, tad visus statybos darbus nudirbo Dormantė, – pasakoja Jurgis. – Žmonos pasirinktas statybos būdas pasiteisino su kaupu.

reklama

Išties, statydintis būstą, kurio nėra buvę niekur, – iššūkis kaip reta. Pirmiausia iš tvirtų rąstų buvo suręstas karkasas. Sienas iš molio, smėlio ir šiaudų mišinio teko rankomis plūkti palengva, mat toks mišinys, sukrautas pusės metro storio sienoje, gali nesilaikyti, todėl kasdien siena paaugdavo vos 25 cm aukščiu. Sustingusi masė „apgobė“ stiklus, kurie atstojo langus, buvo palikta niša durims.“

Keramikų Penkinski namas neturi įprastų kampų, apvalumai, padėję suformuoti salonui, virtuvei skirtas erdves, namo vidų padarė žaismingai patrauklų.

„Stačių kampų šitokia technologija „nemėgsta“, – tvirtina Jurgis. – Bekampis principas statytojui leidžia jaustis kūrybiškai laisvam. Šitaip galima suformuoti neįtikėčiausią pastatą. Net dviaukštį.“

Netoli Penkinski sodybos prieš kelerius metus Dormantės duktė Indrė su vyru Ramūnu pasistatydino savąjį molinuką. Kaune gyvenusi šeima su trimis vaikais nusprendė kurtis kaime, tad jie pasistatė dviejų aukštų pirtį, kuri šiandien atstoja namus.

„Indrė su Ramūnu, statydami šitą smagios išvaizdos namą, įgijo daug patirties ir šią vasarą ketina drėbti rimtą pastatą normaliam gyvenimui kaime“, – pasakoja Jurgis.

Gojaus kaime šie du pastatai – ne vieninteliai molinukai. Praėjusią vasarą kaimo pakraštyje išdygo dar vienas dviaukštis molio sienų pastatas. Kauniečių šeima ketina kurtis čia, ir kitokio namo, išskyrus molio sienų, jie neįsivaizduoja. Tam nemažą įtaką padarė čia įsikūrusi Penkinski šeima ir jų rekomendacijos.

Pasakodamas apie statybos technologines subtilybes, Jurgis pabrėžia, kad plūkiant tokio pastato sienas, labai svarbu išlaikyti maišomų medžiagų santykį. Šiaudai, smėlis ir molis turi būti maišomi santykiu 2:2:1. Mišinys turi būti tąsus, kad neslinktų, padėtas į sieną.

Jei yra galimybė, šiaudus turėtų atstoti spaliai.

Svečiuodamiesi Gojaus kaimo molinuke, maloniai šnekučiavomės prie molio krosnies. Ji tikrai „dirbo“ savo darbą.

„Karštis įsismelkia į molio masę ir ilgai laiko jį, – džiaugėsi Jurgis. – Dabar molis mūsų namuose – tikras brolis, o vasarą po stogu būna jaukiai vėsu.“

reklama



Gojaus kaimo namai – molinukai

Gojaus kaimo namai – molinukai (V. Kasperavičiaus nuotr.)