Laimingos lapės dailininkė Kiudulaitė: esu „vėlyvo žydėjimo“ žmogus

„Man kilo idėja, kad dramblys skaito knygą, kaip išlaikyti drambliškas kūno formas. Tam jis turi stipriai mosuoti ausimis ir daug valgyti. Tai, kuo gyveni, matai, stebi, kaip gyvenime būna, stengiesi ir į knygas perkelti. Kad ir tokių mažyčių smeigtukų, šmaikščių įžvalgų, vis prismaigstau į kiekvieną knygą“, – dailininkė Aušra Kiudulaitė pasakojo apie naują iliustruojamą personažą. Šis su pele kol kas gyvena tik ant jos studijos sienų. Užtat prieš metus nupiešta lapė gastroliuoja po tarptautinius konkursus ir neša savo kūrėjoms laimės dovanas.

„Tekstas man pirmiausia kelia spalvinę emociją“

Prieš įsileisdama į savo studiją mane ir fotografą prašėte dieną palaukti, kol apsitvarkysite. Kūrybinė netvarka padeda Jums dirbti?

Tikriausiai ne visiems jos reikia, bet aš esu ta, kuri patvirtina šią taisyklę. Kai dirbu, būnu apsikuitusi, daug karpau, ant žemės prikrenta popieriaus, jį prasistumdau ir einu toliau. Šiandien, ką jūs matote, daug geresnis vaizdelis negu vakar.

Man taip jauku. Kai „įeinu“ į naują darbą, jaučiuosi kaip kempinė, viską į save geriu. Net kai nedirbu, vis tiek dirbu, nes kyla minčių, čia papaišau, čia paeskizuoju. Labai džiaugiuosi, kad šalia yra A. Mickevičiaus biblioteka. Man yra šventė ten per pietus užbėgti, tarp knygų pabūti, išsitraukus vieną kitą viršelį apžiūrėti.

Minėjote, nei mezgate, nei siuvate, rankų darbas Jums reiškia piešiamus herojus iškarpyti, klijuoti į sąsiuvinį ar kabinti ant sienų. Taip su jais susigyvenate, susibendraujate?

Taip tikrai. Kai baigiau piešti lapę, kai atsirado knyga, man buvo labai gaila. Supratau, atėjo ta liūdnoji diena, kai ją beveik nuo visų sienų nukabinau. Vis tiek jos dar čia pakankamai daug, nes man gaila išsiskirti.

Kai pirmą kartą perskaitėte Evelinos Daciūtės „Laimė yra lapė“ tekstą, ji žinojo, kad rašo būtent Jums, iškart lapę pamatėte tokią ryškią?

Kolorostika buvo labai aiški. Oranžinė – laimės, džiugesio spalva. Kai skaičiau tekstą, jutau, kad jis yra ir apie praradimą. Berniukas nujaučia, kad ne visą laiką bus taip gerai. Tuo metu buvau išgyvenusi didelę vaiko, krikšto dukters, netektį.

Knygoje mačiau linksmas, ryškias spalvas, bet joje yra tamsių atvartų, kai vaikas nujaučia, kad viskas gali keistis. Mano viduje visą laiką buvo spalvinis šios knygos jausmas. Taip paprastai man prasideda teksto pajautimas. Jis man pirmiausia kelia spalvišką emociją.

Ant knygos viršelio nėra rašytojo ir dailininko pavardžių, nurodytos dvi autorės. Abi kartu kūrėte šią knygą?

Šioje knygelėje nėra daug teksto. Tai yra paveikslėlių knyga. Lietuvoje šis žanras dar pakankamai neišnaudotas. Lietuviai knygose nori daug teksto, daug istorijų, kurias patys vaikai ar tėvai jiems skaitytų.

Knygų, kur vaizdas lygiavertis tekstui, Lietuvoje buvo labai mažai. Kai paišiau šios knygos viršelį, parašiau tik Evelinos pavardę, o savo ketinau kur kukliau įrašyti, bet ji užprotestavo: tu ką, čia juk mūsų bendras kūdikis!

Aušra, jaučiu, iliustracijose yra daug momentų, kurie skirti tėvams pasilinksminti?

Tikrai, čia labai daug tokių parafrazių. Knygoje yra atvartas, kur nupiešti žvaigždynai, su Evelina čia tikrai smaginomės: atsirado Bandelės su įdaru žvaigždynas ir Bandelės be įdaro žvaigždynas, Prisukamo apelsino ir Bėgančio paskui aitvarą žvaigždynai.

Mūsiškėje palikome daug užuominų į kitas knygas. Tarkime, „Laimė yra lapė“ pabaiga labai aiškiai parodo berniuko Povilo ir lapės draugystės panašumą į „Mažąjį princą“. Tame puslapyje parašyta „Žemė draugų planeta“, nuoroda į dar kitą A. de Saint-Exupery knygą.

Iš pradžių daug kas skaitę Evelinos sukurtą istoriją sakė, kad ji gali būti labai panaši į Mažojo princo. Evelina lyg ir dėl to išgyveno, bet jai prieštaravau – tai gali būti lyg ir ta pati istorija, tik kitaip papasakota. Nė biškio nuo to nebėgau, netgi atvirkščiai.

Mano iliustracijos ir subtekstai netgi papildo patį tekstą. Jie mane pačią kažkur nuneša. Evelina nė kiek manęs nestabdė, nors iš pradžių atsargiai ją testavau, ar ji neišgyvena, kad iliustracija nėra pažodinė.

Ji mane tik skatino paišyti iliustracijas su tolimesniais teksto paplaukiojimais, tame ji matė knygos privalumą. Džiaugiuosi, kad mūsų bendradarbystė vyko taip sėkmingai. Mane taip pat labai palaikė „Tikros knygos“ leidykla. Tai irgi vienas iš šios knygos sėkmės faktorių, kai leidėjai neprievartauja daryti, kaip jiems atrodo. Jie visiškai manimi pasitikėjo.

„Nėštumo tekstu“ laikotarpiai ir vėlyvojo kūrybos žydėjimo sėkmė

Dabar lapė neša jums su Evelina derlių. Neseniai sužinojote, kad „Laimė yra lapė“ atrinkta į Bolonijos knygų mugės Iliustratorių parodą.

Taip ir dar vasario pirmąją turėčiau sulaukti atsakymo iš Pietų Korėjos, kur vyksta vienas prestižiškiausių pasaulyje knygų iliustratorių konkursų. Ten beveik iš dviejų tūkstančių dalyvių buvau atrinkta į vadinamąjį short listą (galutinį sąrašą – red. past.). Jau tai yra labai didelis laimėjimas, lygiavertis žiniai iš Bolonijos, Italijos. Dar šiemet planuoju dalyvauti Bratislavos knygų iliustruotojų bienalėje Slovakijoje.

Tikrai dabar yra knygos derliaus metas, nes ji pradėta paišyti lygiai prieš metus, tekstas parašytas kiek anksčiau. Knygos procesas labai ilgas, kol vaikštai, kaip sakau, nėščia tuo tekstu. Dabar lygiai taip pat vaikštau nėščia kitu – Mariaus Marcinkevičiaus – tekstu.

Po atvartą visą knygą išsidaliju, susidėlioju knygos vaizdą. Kai dirbu su tam tikru atvartu ir jo tekstu, galiausiai jį mintinai išmokstu. Vaizdo ir teksto draugystė yra didelė, labai svarbu jį jausti, matyti, tikėti tuo tekstu. Tikriausiai negalėčiau imti iliustruoti tokio, kuris manęs pačios nekabintų, nevežtų, nenuneštų kur nors.

Šioje sferoje dar esu naujokė, nors baigiau dailę, daugybę metų dariau kitus dalykus, labai vėlai pradėjau iliustruoti. Kaip sakau, esu late blossom (vėlyvo žydėjimo) žmogus, – sakė A. Kiudulaitė.

Tiesa, kad jaunėlis sūnus, kuriam daug piešėte, padrąsino to nebeužmesti? – dailininkė su vyru augina septyniolikmetį Jokūbą ir aštuonerių netrukus tapsiantį Rapolą.

Kuo maži vaikai faini, kad jie viena koja čia, o antra dar kitame pasaulyje, jie dar tiki stebuklais. Kai mačiau vyresnį sūnų, tarp jų devynerių metų skirtumas, išeinantį iš to pasakų ir stebuklų amžiaus, iš visų tų kosmosų, norėjosi, kad mažėlis kuo ilgiau ten pabūtų.

Knygų skaitymas sūnui vakarais buvo šventas laikas man ir vyrui. Mums norėjosi, kad jis kuo ilgiau tose knygose gyventų. Norėjosi Rapolą piešiniais pradžiuginti, o kitas žingsnis buvo, kai pagalvojau, kad ir pati galėčiau knygą iliustruoti.

Ant Jūsų megztuko įsegta lapė. Jos vis tiek nepaleidžiate. Ką lapiško iš jos išmokote?

Su Evelina iki šiol dar turime daugybę istorijų. Pas mus tiek išlindo tų lapiškų charakterio bruožų... Mano sesuo pamačiusi knygą irgi pasakė: „Čia tiek daug tavęs!“

Kartais save pagaunu, tu čia taip gudriai susukai, taip lapiškai susakei. Moteriai dažnai pasako: tu kaip lapė. Gal dėl to mamas dažniau šis užrašas ir lapė ant viršelio priverčia stabtelėti ir pasižiūrėti į knygą.

Kaip po lapiškos išminties pamokų pasakytumėte, kas Jums yra laimė?

Man laimė yra šeima. Kai su Evelina rengiame kūrybines dirbtuves vaikams, jų paprašome užrašyti ir nupiešti, kas jiems yra laimė. Atrodo, ateina jau didesni, ketvirtokai, bet 95 procentai jų parašo – tėtis ir mama, šeima. Kitiems penkiems procentams iki laimės dar trūksta šuniuko ar kačiuko. Man taip gražu, kad vaikai įvardija esmę – svarbiausi yra šalia esantys.

Ant studijos sienos dabar iškabintas naujas personažas dramblys. Įdomu, kaip su juo tapatinsitės, ką jam duosite ir ko iš jo mokysitės?

Ten yra dar kitas personažas pelė. Supratau, kad galiu ir drambliu, ir pele būti. Tikriausiai su visais personažais kažkiek tapatinuosi. Kai kuriu tos knygos pasaulį, bandau įsivaizduoti, kaip herojai veikia, šneka, kokie jų tipažai.

Man kilo idėja, kad dramblys skaito knygą, kaip išlaikyti drambliškas kūno formas. Pelė prieš jį tokia maža ir plona, lyg jis ir turėtų išgyventi dėl savo svorio ir didumo, bet supratau, kad ne, jis turi absoliučiai dėl to nesirūpinti, o kaip tik palaikyti svorį – stipriai mosuoti ausimis ir daug valgyti. Tegu toks jis ir būna susitaikęs su savim, savo didumu.

Lapė tarsi ramina vaiką, ruošia jį galimiems pokyčiams, o čia per dramblį stengiatės ir suaugusius paguosti, suteikti pasitikėjimo savimi?

Greičiausiai ir pelės personažas gimė, pamačius moterį, kuri, būdama liesa, lieja prakaitą sporto klube ir neleidžia sau suvalgyti pyragėlio. Taigi naujoje knygoje pelė yra plona, bet, norėdama išlaikyti lieknas kūno formas, turi bėgioti 24 valandas per parą.

Tai, kuo gyveni, matai, stebi, kaip gyvenime būna, stengiesi ir į knygas perkelti. Kad ir tokių mažyčių smeigtukų, šmaikščių įžvalgų, vis prismaigstau į kiekvieną knygą.

Kada tvirčiau pasijautėte, ėmėte labiau savo įžvalgomis ir piešimo braižu pasitikėti? Su jaunėliu sūnumi, minėjote, atgaivinote piešimo įgūdžius, gavote teksto autoriaus kvietimą, jo ir leidyklos pasitikėjimą tuo, ką ir kaip darote. Ar apsilankymas knygų mugėse dar labiau sustiprino norą ir drąsą būti savita kūrėja?

Iki šiol esu dėkinga Lietuvos kultūros institutui, pirmą kartą su jų pagalba išvažiavau į Bolonijos knygų mugę. Man tas apsilankymas tikrai atvėrė akis. Kai esi čia, pakankamai sudėtinga pastebėti tendencijas, galų gale pamatyti kitokias knygas. Dėl to nesistebiu, kad yra šalių, studentus siunčiančių į Bolonijos knygų mugę, kad pravėdintų galvas, žiūrėtų, ieškotų naujų idėjų.

Taigi pirmą kartą ten nuvažiavus įspūdis buvo labai stiprus. Tiek yra kelių, būdų paišyti, rašyti! Aišku, iš ten sugrįžus apėmė didelis liūdesys, kai pamačiau tiek daug ir tiek skirtingų kūrinių, atrodė, viskas galbūt jau parašyta ir nupaišyta...

Po gilaus liūdesio atėjo vidinės „revizijos“ metas, po jos sugebėjau išsigryninti savo stilių. Gal, tiksliau, nebijoti daryti, kaip pati galiu ir moku, daugiau nebeabejoti, kad galbūt ne taip gražiai paišau kaip kiti.

Mano personažų tikrai nepavadinsi gražiais ar saldžiais. Kaip Evelina (E. Daciūtė – red. past.) sako, kaip tau pavyksta tokius „naglus“ nupaišyti? Jie su charakteriu, kitokie, nei dažniausiai būna vaikiškose knygose. Bolonijos knygų mugėje gavau padrąsinimą, kad tai yra mano stiprybė ir privalumas.

O tas išsigryninimo kelias, kaip vadinate, buvo sunkus?

Nelengvas. Esu siaubingai savikritiška. Kol su savimi nesusitariu, man sunku parodyti kitiems. Daug dirbau, bet dėjau į stalčiuką, daug bandžiau, karpiau, klijavau. Tada vieną dieną pradėjau piešti lapę.

Dabar man ramu, kad viską padariau gerai, geriausiai, ką šitame etape galėjau padaryti. Man faina ją dovanoti, siųsti į konkursus. Į Bolonijos knygų mugės konkursą „Laimė yra lapė“ atvartus išsiunčiau spalį ir pamiršau, o praėjusi savaitė buvo labai nerami, nes laukiau atsakymo, ar mano darbai bus atrinkti.

Socialinėje mugės paskyroje buvo rodomi stadionai darbų, kiekvienas autorius galėjo pateikti po penkis, bendrai jų galėjo būti per penkiolika tūkstančių. Tą paskutinę naktį prieš paskelbimą dūsavau, dūsavau, paryčiais prabudusi atsikėliau ir namuose susiradau Lapės knygą. Kai pavarčiau, nusiraminau, viskas bus gerai. Ryte sužinojau „fainą“ naujieną, kad patekau į Iliustratorių parodą.

Sunku suprasti nežinantiems, bet vien tai, kad patekau į Bolonijos knygų mugę, jau yra daug. Ši mugė, kitaip nei Vilniaus, skirta tik profesionalams – leidėjams, autoriams, dailininkams. Apskritai kai kurie vien dėl tos iliustratorių parodos, kuri yra kertinis įvykis mugėje, į ją važiuoja.

Kai pirmąkart lankiausi Bolonijos mugėje, pavartyti knygas buvo smagu, bet parodą apžiūrinėti buvo fantastiška. Nė negalėjau pagalvoti, kad po dvejų metų toje parodoje pačiai teks dalyvauti, – knygos „Laimė yra lapė“ dailininkės teigimu, šiemet per tris tūkstančius kūrėjų pateikė paraiškas konkursui, tik apie pusšimčio jų darbai atrinkti į Iliustratorių parodą.

Kas tai – naujoko sėkmė?

Tikrai galima tai pavadinti naujoko sėkme, bet man smagu, kad debiutavau su knyga, kuria pati tikiu. Tai buvo rimtas darbas, o ne pabandymas.

Sakėte, mėgstate skaityti pati ir visa Jūsų šeima. Kokias knygas renkatės?

Dabar skaitau labai daug vaikiškos literatūros, bet man patinka magiškasis realizmas. Ir tos mano iliustracijos atsiranda iš kasdienių dalykų, bet ima ir iš jų išlenda tokios „razinkos“, keisti pastebėjimai paprastose situacijose, keisti dialogai ar netgi mizanscenos.

Gal būtų visai smagu pamatyti Jūsų interpretacijų suaugusiųjų literatūroje, ar leistumėte ten sau pasitaškyti ir pasismaginti?

Jei tokį pasiūlymą gaučiau, gal pabandyčiau. Viskas susideda iš daug dedamųjų dalių – turi būti tekstas, leidėjas, galų gale, kas tave išlaiko finansiškai, kol pieši, – A. Kiudulaitė už tai dėkinga savo vyrui. –

Pasvaigti smagu, galbūt ir norėčiau kažką interpretuoti, bet ar suaugusiųjų literatūros autoriai leistų, kad iliustracijos taip nuneštų toli nuo teksto? Evelinai reikėjo labai daug drąsos, kad man tai leistų.

Laimingos lapės dailininkė Kiudulaitė: esu „vėlyvo žydėjimo“ žmogus

Aušra Kiudulaitė
+7