Šveicarijos lietuvė: nematyti Lietuvos, esančios už geografinių jos ribų, yra trumparegystė

Juratė Caspersen
Juratė Caspersen
© Edvard Blaževič

Beveik ketvirtį amžiaus su šeima vaizdžioje ir turtingoje Alpių šalyje gyvenanti lietuvė Jūratė Caspersen vis dažniau grįžinės į gimtinę. Anglų kalbos mokytoja vienuoliktus metus vadovauja Šveicarijos lietuvių bendruomenei, o jos narių sumanyta kilnojamoji fotografijų paroda „Lietuvių Šveicarija“ ketverius metus keliaus po Lietuvą. Ne tam, kad mus priblokštų akinančiais kraštovaizdžiais. „Lietuvą kūrė ir užsienio lietuviai“, – Šveicarijos lietuvė ketina tai įrodyti per pokalbius su tėvynainiais skirtinguose šalies kampeliuose. Pusę gyvenimo svetur praleidusi moteris gerbia ir vertina Šveicariją, bet prisipažįsta: „Nemyliu jos, ji – ne mano šalis, į Lietuvą parvažiuoju mylėti.“

„Norėjome pastatyti tiltą tarp Šveicarijos lietuvių ir Lietuvos“

Vilniuje Čiurlionio namuose neseniai atidarėte parodą „Lietuvių Šveicarija“. Minėsite istorines asmenybes, turinčias sąsajų su šia šalimi, tarp jų ir Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, bet kokia ta lietuvių Šveicarija yra dabar?

Šveicarija yra kiek kitokia Europos valstybė, nes į ją įvažiuoti nėra lengva. Šiuo metu, grubiai tariant, su lietuviškais pasais ten gyvena apie du tūkstančius lietuvių, dar yra apie 400 studijuojančių. Į lietuvių bendruomenės gyvenimą įsijungę apie 150-160 lietuvių, – apie lietuvių bendruomenę Šveicarijoje ir jos parodą Vilniuje kalbamės J. Casperson šeimos namuose įsikūrusiuose buvusiose basųjų karmelitų vienuolyno patalpose. –

Registruotų narių Šveicarijos lietuvių bendruomenė yra susipratę keturių kartų žmonės. 1950 metais čia įkurta lietuvių bendruomenė yra viena seniausių. Šveicarijoje tada lietuvių buvo labai nedaug, pusšimtis. Per sovietmetį jie bendruomenę išlaikė ir perdavė mums, vadinamiems trečiabangiams.

reklama

Dar šiandien turime senjorų, kurie Šveicarijoje yra nuo 1945 metų. Šiemet per Advento šventę pastebėjome didžiulį antplūdį jaunų šeimų. Buvome nustebę, nes užsiregistravo norinčių dalyvauti daugiau, nei gali tilpti salėje. Bendruomenė organizuoja lietuvių švietimą, tuo ji patraukli jaunoms šeimoms su vaikais. Gali būti, kad reikės perorganizuoti savo veiklą. Taigi mūsų laukia nauji iššūkiai.

Kieno fotografijos eksponuojamos parodoje? Kam ji labiau skiriamarestrospektyviai apžvelgti bendruomenės raidą ar Alpių lietuvių šiandienai?

Paroda sumąstyta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Šveicarijos lietuvių gyvenimas atvaizduojamas trijose jos dalyse. Istorinė restrospektyvi dalis yra didžiausia ir svarbiausia. Tiek daug Lietuvai nuveikta darbų Šveicarijos lietuvių diasporoje, bet apie juos Lietuvoje nėra žinoma.

Dabar girdime tokių kalbų, kad išvažiavusieji išdavė tėvynę, nemoka mokesčių, yra „blogiukai“, už ką jums ta balsavimo teisė... Dėl to kilo noras parodyti mažos, bet labai kūrybingos lietuvių bendruomenės Šveicarijoje indėlį į Lietuvos gyvenimą. Parodą pradedame 1945 metų bendruomenės gyvenimo atvaizdais. Tai dažnai yra koliažai, nes nuotraukų tikrai nemažai.

Kad paroda nebūtų vien istorinė, paskelbėme konkursą ir paprašėme Šveicarijoje gyvenančių lietuvių pasidalyti savo darytomis fotografijomis. Parodoje sudėta dešimties fotografų – Eglės Dranevičienės, Danutės Gudauskienės, Ilonos Katkienės, Dianos Brunner, Ritos Meyer, Laimos Jokimaitės-Tikuišienės, Vilmos Kinčiūtės-Kern, Lijanos Tagmann, Felikso Ostapenko, Rimo Sukarevičiaus – kūrybiniai darbai.

Antroji dalis atskleidžia Šveicarijos tradicijas, kurias lyginame su lietuviškomis, aptariame, tarkime, lietuvių ir šveicarų Užgavėnes, rūtą lyginame su edelveisu, o kalnų ragą su kanklėmis, taip tarsi kviesdami žiūrovą į pokalbį. Trečioji dalis sudaryta iš gamtos vaizdų, pamatytų Šveicarijos lietuvių akimis.

Šia paroda norėjome pastatyti tiltą tarp Šveicarijos lietuvių ir Lietuvos. Taigi nuo 2016 iki 2020 metų, kai minime lietuvių žygdarbio – valstybės atkūrimo 100-ąsias metines, „Lietuvių Šveicarija“ keliaus per Lietuvos miestų, miestelių kultūros centrus, bibliotekas, muziejus, gimnazijas.

Mes prisiėmėme didžiulį ir brangų įsipareigojimą daryti parodų pristatymus. Pati paroda galbūt nėra tiek vertinga, kiek pats bendravimas su žmonėmis, noras atsakyti į jų klausimus. Mūsų Šveicarijos lietuvių bendruomenė tikrai yra nedidelė. „Klein, aber fein“, kaip sako vokiečiai, maža, bet subtili. Ši paroda suteikia progą pakalbėti apie lietuvius dar iki bendruomenės sukūrimo kaip Tautų Sąjungoje Lietuvai atstovavusią S. Kymantaitę-Čiurlionienę arba signatarus Jurgį ir Kazimierą Šaulius.

„Nebūtume, kur esame, jei ne užsienio lietuviai“

Fotografijų paroda skatina grįžti į istoriją, ketinate liesti tolimesnius laikus, kai XIX amžiaus pabaigoje susibūrė Šveicarijoje gyvenantys studentai iš Lietuvos?

reklama

Dabar studentai dažniausiai buriasi tam, kad sukurtų kontaktų tinklą, surastų sau mentorių. 1898 metais Ciuriche studentai susibūrė tam, kad pasiruoštų 1900-ųjų Pasaulinei parodai Paryžiuje. Jie oficialiai negalėjo dalyvauti, nes Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, o Prancūzija ir Rusija visada buvo draugės.

Pastatyti atskirą Lietuvos stendą Paryžiuje yra toks šių žmonių nuopelnas! Nematau jo tinkamai atspindint Lietuvoje. Kai Anglija ar Prancūzija čia demostravo technologinius laimėjimus, Lietuvos stende demonstruotos austos tautinės juostos, bet esmė buvo parodyti, kad mūsų tautos kalba yra uždrausta, jai neleidžiama rašyti lotyniškais rašmenimis. Jie surinko plačią laikraščių, knygų ekspoziciją iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, iš Amerikos, ką lietuviai bėgdami išsivežė. Ši Ciuricho studentų organizacija, padariusi savo darbą, nunyko.

Dabar norisi tuos lietuvių ryšius Lietuvoje ir užsienyje atskleisti ir parodyti?

Sovietmečiu daug kas buvo neprieinama, nebuvo galima daug ko parodyti. Mūsų bendruomenės nariai Šveicarijoje dirbusių lietuvių pėdsakų neturėjo galimybės surankioti. Maironis juk ne nuo 1945 metų ten pėdsaką paliko, o nuo XX amžiaus pabaigos, kaip J. Baltrušaitis ir J. Biliūnas.

Šią parodą „Lietuvių Šveicarija“ skyrėme valstybės atkūrimo 100-mečiui dar ir dėl to, kad Šveicarijos lietuvių šioje srityje vykdyta veikla, pasakyčiau, kiek ignoruojama. Lietuvos nepriklausomybės idėja pirmąkart iškelta ne 1917 Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, o 1916-ais birželio mėnesį Pavergtų tautų konferencijoje Lozanoje. Ten buvo pasakyta, kad Lietuva nori būti nepriklausoma ir ji kovos dėl atsiskyrimo nuo carinės Rusijos.

Lietuvą kūrė ir užsienio lietuviai. Juk žinome, kad Lietuva buvo pavergta ir daug ko ten gyvenantys lietuviai nebūtų nuveikę be pagalbos iš Mažosios Lietuvos ir kitose šalyse gyvenusių lietuvių. Gal visada būsime normanai, nuolatos keliaujantys, todėl nematyti Lietuvos, esančios už geografinių jos ribų, ir tos pridėtinės užsienyje gyvenančių lietuvių kuriamos vertės yra trumparegystė.

Nebūtume, kur esame, jei ne užsienio lietuviai, todėl norisi ir Šveicarijoje gyvenusiųjų indėlį parodyti. Per tris 1990 metų mėnesius Šveicarijos lietuvių bendruomenės senbuviai Lietuvai padėjo įstoti į septynias tarptautines organizacijas! Jų dėka atgavome tarptautinį Lietuvos ženklą LT. Vėl patekome į Raudonojo kryžiaus organizaciją.

Užsienio lietuviai dažnai įvardijami kaip koks priedas. Jų indėlis yra didžiulis ir konkretus. Ar jį ignoruojant bijoma, kad sumenks čia gyvenusių lietuvių veikla? Šios parodos tikslas yra parodyti ir įvertinti Šveicarijos lietuvių nuveiktus darbus. Ant jų lengviau buvo Lietuvai augti nei ant plyno lauko.

Iš tiesų pagirtinas noras ne vien Vilniuje eksponuoti šią parodą, o su ja apkeliauti visą šalį.

Parodą atidarėme pernai Pasaulio lietuvių vienybės dieną liepos 17–ąją prezidento Antano Smetonos dvare, kur vyko Pasaulio lietuvių bendruomenių pirmininkų suvažiavimas. Tada ji rodyta Ukmergėje, Telšiuose. Kaune ja pagerbėme Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Juozo Ereto 120 gimimo metines (neįmanoma Šveicarijos lietuvių be jo įsivaizduoti), iš ten vykome į Pagėgius, kur augau ir baigiau mokyklą.

reklama

Tada paroda pasiekė Marijampolę, kur pagerbėme tapytojos, mūsų bendruomenės narės Juzės Katiliūtės 100 gimimo metines. Iš Čiurlionio namų vasario 16-osios proga paroda „Lietuvių Šveicarija“ keliaus į Klaipėdos rajono Veiviržėnų gimnaziją, gavusią Jurgio Šaulio, vienintelio Šveicarijos žemėje, Lugane, palaidoto Nepriklausomybės akto signataro, vardą.

Kai ruošėme šią parodą galbūt nė neįžiūrėjome tiek jos galimybių, kiek dabar keliaujant, susitinkant su žmonėmis, jų atsiskleidžia. Mus vis drąsino, kad šitokia veikla padės tą iš pasakiško grožio paveikslėlių, sūrių ir šokoladų pažįstamą šalį priartinti prie Lietuvos.

Tai yra didinga šalis, iš kurios tikrai daug galime pasimokyti, bet retai tai darome. Ji mums didinga tuo, kad Šveicarijoje gimė daug Lietuvai naudingų idėjų.

Parodos „Lietuvių Šveicarija“ galimybės, kaip minėjote, atsiskleidžia kelyje, taigi poveikį ir rezultatus galėsite įvertinti po kelerių metų, kai ši kelionė baigsis?

Tai tarsi parodos gyvenimas po gyvenimo. Ji mums suteikė galimybę pristatyti ir bendruomenės leidinį, aštuonių autorių rašytą apybraižų knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Man po ranka yra Viktorijos Daujotytės rašyta „Sofija“ . Joje naudojama medžiaga iš Jungtinių Tautų archyvų. Ambasadorius Rytis Paulauskas pasistengė, kad jie sugrįžtų į Lietuvą.

Archyvai padėjo S. Kymantaitę-Čiurlionienė įvertinti ne tik kaip garsaus mūsų dailininko ir kompozitoriaus žmoną. Ji kėlė moterų klausimus ne vien Lietuvoje, bet ir Tautų Sąjungoje. 1929 metais ji, lietuvė, buvo vienintelė moteris visoje asamblėjoje, turėjusi pilną balsavimo teisę. Šie leidiniai mums leidžia dar praplėsti Šveicarijos ryšį su Lietuva, apžvelgti lietuvių veiklos sferas šioje šalyje. Tai padeda pamatyti tą lietuvišką Šveicariją.

„Aš noriu, kad Lietuvoje būtų Šveicarija“

Kiek laiko Jūsų šeima gyvena šioje Alpių kalnų valstybėje?

Mano šeima yra nelietuviška. Esu ištekėjusi už dano. Šveicarijoje gyvename nuo 1993 metų. Ten gimę ir užaugę mūsų abu sūnūs. Kitąmet man įvyks perversmas, Šveicarijoje būsiu gyvenusi ilgiau nei Lietuvoje (iš jos studijuoti į Daniją išvykau, būdama 24 metų).

Gerbiama Jūrate, kokia yra Jūsų Šveicarija?

reklama

Labai sunku atsakyti. Gal pasinaudosiu sūnaus kalba, kuri mane irgi privertė susimąstyti, kas mes ten tokie esame. Sūnus per vieną prisitatymą mokykloje pasakė: mano mama yra lietuvė, tėtis – danas, namuose kalbame angliškai, bet aš gimęs Šveicarijoje, jūs man pasakykite, ar aš – šveicaras?

Manoji patirtis yra lietuvės Šveicarijoje, aš turiu lietuvišką pasą, o vyras išlaikė danišką. Šveicariškos savasties nepriimame kaip savos. Man labai pasisekė, kad ištekėjau už žmogaus, kuris taip pat kaip aš vertina savo šaknis.

Mūsų vaikai baigė dvikalbę vokiečių-anglų mokyklą Šveicarijoje. Dabar jie studentai, jaunėlis yra pirmakursis, o vyresnysis studijuoja magistrantūrą Anglijoje. Niekada neužsidarėme vienos kultūros rėmuose, savo šeimoje pamačiau, kaip tampama pasaulio žmogumi.

Kaip minėjau, mūsų vyresnėliui labai anksti kilo tapatybės klausimas. Kai tapo pilnamečiu, jis mums paruošė skaudžią staigmeną: tėti, mama, aš labai ilgai galvojau ir žinau, kad jums nebus lengva priimti mano sprendimą, bet aš noriu siekti Šveicarijos pilietybės.

„Kodėl, juk mūsų namuose Šveicarijos nebuvo, tik ją matei aplinkoje?“, – klausėme sūnaus, o jis atsakė: „čia ir yra problema, negaliu būti toks lietuvis kaip mama arba toks danas kaip tėtis, negaliu su šitomis šalimis identifikuotis. Nors nesu šveicaras, bet čia gimiau, man čia yra namai“. Taigi šeimoje turime vieną narį su šveicarišku pasu.

Minėjote, netrukus pasieksite tokį slenkstį, kai užsienyje būsite gyvenusi ilgiau nei Lietuvoje. Ar Šveicarija Jums tapo namais, koks jausmas sieja Jus su šia šalimi?

Aš noriu, kad Lietuvoje būtų Šveicarija. Pirmiausia, kad čia būtų pagarba žmogui – sergančiam, silpnesniam, senam. Tiktai Šveicarijoje galėjo gimti Raudonasis Kryžius, niekur kitur. Tai yra šalis, kur vertinamas individas, asmenybė, nesvarbu, kaip jis apsirengęs, kiek pinigų turi, kokia jo nuomonė. Kaip jau sakiau, klein, aber fein, šveicarai nežiūri į mases.

Nelengva gyventi Šveicarijoje, nes pokyčiai ten ilgai užtrunka. Ten niekada nebus, kad šiandien viena valdžia daro viena, o ateis kita, darys visiškai kita. Ten kiekvienas klausimas žmonių yra išdiskutuojamas. Kol kiekvienas pasisakys, praeis metai.

Užtat kai priims sprendimą, jis bus išanalizuotas, iš visų kampų apžiūrėtas ir įvertintas, kad nebūtų didelių laimėtojų ir pralaimėtojų. Žinoma, ten irgi yra skandalų ir korupcijos, bet ją sunkiau atskleisti, nes ten turtais taip nesipuikuojama.

Galbūt su šveicarais gyventi yra sunku, bet iš jų mokytis mums tikrai derėtų. Lietuvoje norėčiau, kad būtų žmonės labiau būtų įtraukiami į diskusiją, kad nebūtų daugumos, kuri pralaimi, ir mažumos, kuri laimi. Dar labai norėčiau, kad Lietuvoje būtų šveicariška sveikatos apsauga, punktualumas, tvarka. Ne dėl to išvažiuoja lietuviai, kad jiems trūksta pinigų, nemyli savo šalies ar jiems čia ankšta.

reklama

O mano santykis su Šveicarija? Ten jaučiuosi labai gerai. Galiu išeiti į traukinį prieš tris minutes ir žinau, kad jis anksčiau tikrai nenuvažiuos. Galiu nueiti į parduotuvę ir ten kiekvienas su manimi pasisveikins, niekas netryps eilėje ir nepradės keiktis, kad ilgai skaičiuoju kapeikas.

Man ten patinka visa gyvenimo tvarka. Patys žmonės tą tvarką ir palaiko, kaip sakoma, kiekvienas šveicaras yra pusė policininko. Vieną kartą ten apsilankius, jau pasitiki ta šalimi, ji kelia pasitikėjimą, – sako suaugusiųjų angų kalbos mokytoja, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J. Caspersen. –

Nemyliu Šveicarijos, ji – ne mano šalis, į Lietuvą parvažiuoju mylėti. Šveicariją vertinu už tvarką, kurią sukūrė patys žmonės. Juk XIX amžiaus pabaigoje tai buvo agrarinė šalis, šveicarai patys buvo neturtingi, jie po nederliaus turėdavo išvažiuoti kitur, nes neprasimaitindavo. Iš šitų žemdirbių kokia tauta, kokia valstybė išsivystė!

Nebūk našta, mokėk mokesčius, atlik savo pareigą. Ne pinigų kiekis, o kaip žiūri į savo pareigas, pelnys tau aplinkinių pagarbą. Taip kuriama pilietinė visuomenė. Šveicarai tuo besistebintiems lietuviams atsakė, klausykite, jūs tik 25 metus tvarką kuriate, o mes jau 700 metų. Neįmanoma giluminių vertybių sukurti per kartą ar dvi. Reikia evoliucionuoti, daryti kažką, o ne laukti, kol eis laikas ir keisis kartos.

Šveicarijos lietuvė: nematyti Lietuvos, esančios už geografinių jos ribų, yra trumparegystė

Juratė Caspersen
+12