Europoje siautėja bičių žudikas: kolonijos plinta visame žemyne

Bitės
Bitės
© Archyvas

„Europos bitynus puola invazinis Azijos širšuolas (Vespa velutina), dar vadinamas bičių žudiku, – pasakoja bitininkas ir mokslininkas prof. Almantas Šimkus. – Turimomis žiniomis, pirmą kartą jis buvo pastebėtas Prancūzijos pietuose 2004 m., o nūnai jo kolonijos nesustabdomai plinta į žemyno gilumą.“

Pasak prof. A. Šimkaus, prancūzų entomologai teigia, jog Azijos širšuolą į jų šalį atvežė jūrų keliu su keramikos dirbinių siunta iš Kinijos provincijos Cziansu. Nuo to laiko jis plito po visą Prancūziją, vėliau pasiekė ir kitas Vakarų Europos šalis. Nuo 2004 m. iki 2016 m. Azijos širšuolo lizdų aptikta beveik trijuose tūkstančiuose įvairių šalių municipalitetų: 2004–2014 metais – 985, 2015 m. – 1389, 2016 m. – 512.

Invaziniai vabzdžiai

Mokslininkų bei ekspertų surinktais duomenimis, Europoje pastaraisiais metais apsigyvenę 1590 rūšių invazinių vabzdžių, įvežtų iš kitų kontinentų. Jų ekonominė žala Europos šalių bitininkystei, sodininkystei ir apskritai žemės ūkiui per metus siekia apie 10 mlrd. Eur. Vien tik insekticidams, skirtiems vabzdžiams kenkėjams naikinti, per metus išleidžiama apie 300 mln. Eur.

Kaip teigia prof. A. Šimkus, Azijos širšuolo racioną sudaro įvairūs vabzdžiai – nuo uodų iki stambių žiogų, tačiau pagrindinis jo medžioklės grobis – medunešės bitės. Paprastai širšuolas pakimba virš avilio lakos ir puola parskrendančias bites, kuriomis vėliau maitina savo perus. Apsigyvenusi šalia bityno Azijos širšuolo kolonija, turinti apie dešimt tūkstančių gyventojų, bityno savininkui gali padaryti nemažų nuostolių. Tą savo kailiu pajuto Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Belgijos ir Italijos bitininkai. Kelios dešimtys širšuolų pakimba virš avilio lakos ir per tris valandas nužudo visą bičių šeimą (30 tūkst. bičių). Medunešė bitė pasipriešinti užpuolikui negali, nes agresorius 5 kartus už ją didesnis, 20 kartų sunkesnis ir turi storesnį šarvą. Per minutę Azijos širšuolas sudrasko į gabalus apie 40 avilio bičių sargybinių.

reklama

Kol kas dar nėra suskaičiuota, kiek bičių šeimų per 12 metų Europoje sunaikino Azijos širšuolai, tačiau spėjama, jog susidarys šimtai tūkstančių. Deja, iki šiol nerasta būdų kontroliuoti bei stabdyti „bičių žudiko“ veiklą. Pesticidais kovoti su širšuolu leista tik veterinarijos tarnybų specialistams, įgaliotiems tuo pat metu saugoti naudingus vabzdžius, paukščius ir gyvūnus. Pati populiariausia kovos su širšuolais priemonė – bityne išdėstyti plastikinius butelius su prarūgusiu sirupu ar kitu saldžiu ir kvapiu skysčiu, paprastai naudojamu vapsvoms vilioti. Tačiau šis kovos būdas gali būti naudingas tik atskirame bityne, bet ne visos Vakarų Europos bitynuose.

Parazitai migruoja

Pavojų dėl senajame žemyne plintančio širšuolo skelbia ne tik bitininkai, bet ir ekologai, entomologai, kiti specialistai ir mokslininkai. Per 12 metų pasikeitė širšuolo migracijos maršrutai. Iki 2014 m. jis judėjo iš Prancūzijos į vakarus – Ispanijos ir Portugalijos kryptimi, 2015 m. pasuko į pietryčius: Italiją, Belgiją ir Vokietiją (Badeną Viurtembergą), o 2016 m. – į šiaurę, Didžiąją Britaniją (Džersi salą, Glosteršyro ir Somerseto grafystes). Pastarųjų metų Azijos širšuolo kryptis – Vidurio ir Rytų Europa, Skandinavijos šalys.

Prof. A. Šimkaus teigimu, kolegos prancūzų mokslininkai stebisi Azijos širšuolo mobilumu ir produktyvumu. Vidutinėje šio vabzdžio kolonijoje gyvena apie 10 tūkst. vabzdžių. Rudenį išsirita apie 200 jaunų motinų, kurios kitų metų pavasarį jau kurs savo širšuolų kolonijas. Nustatyta, jog per metus Azijos širšuolų kolonijos išplinta 100 km atstumu. Prancūzų bitininkai (Prancūzijos nacionalinė bitininkų sąjun-

ga – UNAF) dar 2012 m. kreipėsi į savo vyriausybę, prašydami finansinės paramos kovojant su agresyviu svečiu iš Azijos, vėliau patys ėmėsi priemonių: nuo kovo pradžios iki birželio pabaigos medžioklei skirtais šautuvais šaudė į aukštai medžiuose įsikūrusių Azijos širšuolų lizdus. Tačiau Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus administracija pareikalavo nutraukti tokios kovos su Azijos širšuolu akciją, nes naikinant invazinius kenkėjus aukomis gali tapti ir naudingi bei saugotini vabzdžiai.

Kaip Azijos širšuolas pateko į Didžiąją Britaniją, atskirtą nuo žemyno La Manšo sąsiauriu? Ko gero, laivais, lėktuvais ar geležinkeliu per eurotunelį. Tokiu pačiu keliu, kaip ir iš Kinijos į Europą.

Kolorado vabalo kelionė

Mokslininkai ir bitininkai laukia, kurią šalį niokoti dabar pasirinks Azijos širšuolas. Globalizacijos epochoje tai gali būti bet kuri šalis, kurioje klimatas nėra labai atšiaurus. Pavyzdžiui, su Viduržemio ar Juodąja jūra besiribojančios šalys.

Pastebėtina, jog atšiaurus klimatas retai sustabdo invazinių, atogrąžose kilusių rūšių plitimą. Pavyzdžiui, kolorado vabalo tėvyne laikytina Meksika. Ten jis maitinosi tik tabako lapais, o į JAV Kolorado valstiją pateko XIX a. viduryje. Būtent Kolorado valstijoje minėtam vabalui patiko imigrantų auginamų bulvių lapai. Į Vokietiją amerikiečių „pakrikštytas“ kolorado vabalas pateko 1876 m., po to – į Prancūziją, o po Pirmojo pasaulinio karo išplito po visas Europos valstybes. Lietuvoje kolorado vabalas pasirodė po Antrojo pasaulinio karo.

Pirmąkart apie Azijos širšuolo agresyvumą pasaulis sužinojo 2013 m. rudenį, kai Kinijos Šensi provincijoje bei Ankan, Chančžun ir Šanlo miestuose per tris mėnesius nuo šio vabzdžio įgėlimo mirė 40 žmonių, o apie du tūkstančiai buvo paguldyti į ligonines. Gamtosaugos specia­listai dėl agresyvaus vabzdžių elgesio kaltino šalyje užsitęsusią sausrą ir apskritai klimato kaitą. Kinijoje žiemos kasmet tampa vis šiltesnės, vasaros – karštesnės ir drėgnesnės. Valdžios atstovai įpareigojo policijos ir ugniagesių tarnybas naikinti Azijos širšuolo kolonijas. Tam tikslui pareigūnams buvo skirti specialūs kostiumai – skafandrai.

reklama

Puola ir žmones

Kinijos mokslininkai nustatė, jog skirtingose šalies provincijose bites ir žmones puola skirtingų porūšių Azijos širšuolai. Pavyzdžiui, Vespa mandarinia, gyvenantis Kinijos pietuose, Taivane, Kambodžoje, Laose, Tailande, Vietname, Indijoje, Nepale, Šri Lankoje, yra pats didžiausias šios giminės vabzdys. Didelės jo kolonijos gyvena Japonijos kalnuose ir vietos bitininkų vadinamas „bite–žvirbliu“ (sudzumebati). Jo ilgis – 55 mm, geluonis – 6 mm. Per metus nuo šio širšuolo įgėlimų Japonijoje miršta 40 žmonių, o visame regione – apie du tūkstančius. Širšuolo nuodai turi aštuonis cheminius komponentus. Širšuolo įgeltas žmogus suparalyžiuojamas, jam išsivysto anafilaksinis šokas ir nesuteikus skubios medicinos pagalbos ateina mirtis. Kinijos šiaurėje veisiasi kiek mažesni Azijos širšuolai (Vespa velutina nigrithorax). Būtent šios modifikacijos vabzdžiai okupuoja Europą. Jų motinėlės siekia iki 3 cm ilgio, darbiniai vabzdžiai – 2,4 cm, patinėliai – 20 mm. Vespa velutina lizdus (iki 60 cm skersmens) lipdo medžių viršūnėse. Vienoje kolonijoje gyvena apie dešimt tūkstančių širšuolų.

Mokslininkai pagal širšuolo išvaizdą, spalvą, kilmės vietovę ir pan. tą patį vabzdį vadina skirtingais vardais, o jo porūšių nuo XIX a. vidurio nustatyta netoli šimto. Prancūzų entomologai teigia, jog invazinės vabzdžių rūšys turi unikalią savybę kovoti už būvį nepaisydamos priemonių. Prireikia dešimtmečių, kol pati gamta sukuria invazinį kenkėją naikinantį vabzdį.

Prof. A. Šimkus pasakoja, jog Japonijos bitynuose specialistai jau pastebėjo vietinės bitės Apis cerana gebėjimą atsakyti į Azijos širšuolo (Vespa mandarinia) agresiją. Atakuojančius širšuolus bitės apsupa tankiu kamuoliu iš šimtų medunešių ir, judindamos savo kūnelių raumenis, kamuolio viduje pakelia temperatūrą iki 47 OC. Bitėms šiluma nekenkia, o širšuolas tokioje temperatūroje žūsta. Japonijoje, Kinijoje, Viet­name, Nepale Azijos širšuolus lesa paukščiai, juos gaudo didieji vorai. Nyksta jie ir dėl lizdaviečių bei maisto trūkumo. Indijoje net siūloma Azijos širšuolą įtraukti į nykstančių vabzdžių rūšių sąrašą.

Lietuvoje nepastebėtas

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas – valstybinis veterinarijos inspektorius ir bitininkas Antanas Paliutis teigia, kad pasaulyje yra daugiau nei 100 tūkst. vabzdžių rūšių, tačiau Lietuvoje Azijos širšuolo (Vespa velutina) pastebėta nebuvo. Bičių šeimas puldinėja įvairios vapsvos, su kuriomis kovoti bitininkai suradę priemonių. Pavyzdžiui, vadinamasis „bičių vilkas“ (Philanthus triangulum). Tai vienišos, agresyvios vapsvos. Suaugę patinėliai kasa tunelį lizdui žemėje, feromonais ženklina teritoriją, taip tvirtindami savo dominavimą. Plėšrios, apvaisintos patelės medžioja bites, į kurias deda savo kiaušinius, kad atsiradusios lervos turėtų kuo maitintis. Suaugėliai maitinasi nektaru iš gėlių ar iš pagautų bičių. Kaip ir visos vapsvos, „bičių vilkas“ paralyžiuoja savo auką ir su aukos kūne padėtu kiaušiniu laiko jas urveliuose. Lervos maitinasi aukos kūnu. „Bičių vilkų“ urvai būna iki 1 m ilgio, turi iki 34 atšakų vadoms. Bičiuliai bityne kabina plastikinius butelius su saldžiu parūgusiu skysčiu ir taip naikina vapsvas. Didelis vapsvų antplūdis šalies bitynus kankino

2015 m. vasarą, praėjusiais metais jų pasitaikė mažiau. Dėl bičių priešų galima kaltinti ir šiltėjantį klimatą, ir pačius bitininkus. Paprastai kenkėjai, ligos dažniausiai puola nusilpusias bičių šeimas. Pavyzdžiui, bitininkas daugelį metų bites gydė tokiais pačiais vaistais, kenkėjai priprato. Kitas rizikos faktorius – į bityną atskrendantys svetimų bičių spiečiai. Su jais gali atkeliauti ir ligos, ir virusai. Tik deramai bitininko prižiūrėtas ir veterinarijos gydytojo patikrintas bitynas yra saugus, o bičių šeimos produktyvios.