Gandai apie demokratijos mirtį buvo truputėlį perdėti

F. Nietzsche
F. Nietzsche
© Wikimedia Commons

Skandalingasis užpraeito amžiaus antrosios pusės vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche yra išsakęs tokią, aižiai ataidinčia iki mūsų, mintį, kad esą šiuolaikinė demokratija yra ne kas kita kaip istorinė valstybės žlugimo forma.

Žinoma, žodis „šiuolaikinis“ šiandien mums pažymi stipriai persislinkusį istorinį laikotarpį, kai savo ruožtu F. Nietzsche’s laikų visuomenė su to metu kylančiomis problemomis dabarties gyventojui neretai jau atrodo kaip žila ir menkai aktuali praeitis. Tačiau aukščiau pacituotus F. Nietzsche’s žodžius, viena vertus, galima būtų suprasti kaip demokratijos kritiką apskritai, su visados persistumiančia šiuolaikiškumo chronologinių rėmų samprata, o šiems žodžiams papildomą aktualumą suteikia iš tiesų mūsų laikmečio peripetijos, kai vis dažniau kyla abejonės dėl demokratijos efektyvumo bandant spręsti šiandieninei visuomenėje iškylančias problemas, kita vertus.

Tarp F. Nietzche’s laikų ir mūsų laikmečio „šiuolaikiškumo“ plyti kupinas dramatiškų įvykių istorinis laikotarpis su dviem pasauliniais karais ir ilgai užtrukusiu šaltuoju karu, esant rimtam pagrindui teigti, kad ne kas kita, o būtent demokratinė valstybė kaip tokia išbrido nugalėtoja iš istorijos paspęstų spąstų. Demokratijos pergalė čia buvo suprasta dar ir kaip galimybė atstatyti ir puoselėti žmogaus orumą šiuolaikiniame pasaulyje. Kita vertus, vertinant pastarųjų metų įvykius arba tiesiog šiandienines aktualijas, neretai kyla pagunda sakyti, kad pasaulis tarsi įžengia į naują ciklą, kai tironiški režimai vėl plečia savo įtaką pasauliniu mastu, o demokratijos idėja didesniu ar mažesniu laipsniu nuvertėja, yra kvestionuojama net demokratijos teikiamų laisvių ir pranašumų vartotojų šalyse.

F. Nietzsche su savo vertybių perkainavimo programa buvo demokratijos kritikas, nepateikęs jokios politinės alternatyvios demokratiniam visuomenės reikalų tvarkymui vizijos. Didžiajam valios galiai metafizikui ir poetui, regis, atrodė, kad politinių projektų konstravimas yra pernelyg nuobodus užsiėmimas arba net tuščias laiko švaistymas. Tačiau tai nereiškia, kad į F. Nietzsche’s ištaras, besiliečiančias su čia įvardyta tema, turėtume žiūrėti pro pirštus. Kaip yra pastebėjęs dar Aristotelis, poetai, vertinantys visuomenės reikalų padėtį, neretai yra teisesni už istorikus. Ypač svarbi, manding, yra ta F. Nietzsce’s įžvalga, kad jokios, net tobuliausiai sukonstruotos institucijos nieko nepadės, neišgelbės gyvenimo vertės, jeigu sumenks, išsibarstys smulkmenose, nusus pats žmogus. Dar daugiau – garsusis vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Tomas Mannas yra pastebėjęs, kad F. Nietzsche pasižymėjo gąsdinančia pranašavimo dovana, kai niūriausi pastarojo spėjimai neva pildosi su stulbinančiu faktografiniu tikslumu. Toks pranašingas esą jau buvo F. Nietzsche’s numatymas, kėlęs amžininkų juoką, kad anksčiau ar vėliau Vokietija taps vartais į Europos slavizaciją, tačiau, žinia, Vokietijos pralaimėjimas II-ajame pasauliniame kare lėmė, jog laimėjusi sovietinė Rusija uždėjo leteną ant daugelio Europos tautų.

Tačiau prašyčiau labai nesibaiminti, prisimenant anksčiau cituotus F. Nietzsche’s žodžius, nes, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, vokiečių filosofas yra toks skaidrus minčių pūtėjas, kad jo ištaros yra ne mažiau, o neretai dar labiau teisingos, kai yra perskaitomos su inversija, t. y. iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės. Teiginys, kad šiuolaikinė demokratija yra ne kas kita kaip istorinė valstybės žlugimo forma, perskaitytas su inversija to paties F. Nietzsche’s palikimo dvasios kontekste, gali būti išgirstas kaip poringė apie tai, jog šiuolaikinė valstybė žlunga, jeigu pradeda stokoti valios demokratijai arba demokratijos valios.

Kyla klausimas – o ką mes vadiname valstybę šiuolaikine prasme? Kaip atrodo, įprasto paaiškinimo, kad tai yra kažkoks agregatas, atpažįstamas iš trijų išoriškai reljefiškų bruožų – gyventojų visumos, teritorijos, viešosios valdžios – čia neužtenka. Taigi jeigu leisite, trumpindamas pokalbį, pasakysiu taip: šiuolaikinė valstybė yra tautos kaip suvereno aukščiausiosios valios objektyvacijos forma.

Taip suprantant šiuolaikinės valstybės esmę, ne visi valstybe besivadinantys istorijos padariniai turi būti vadinami valstybe tikrąja to žodžio reikšme, išties pateiktas valstybės apibrėžimas gali pasitarnauti kaip kriterijus leidžiantis atskirti valstybę nuo kvazivalstybės. Jeigu toks skirstymas kažkam pasirodytų pernelyg pretenzingas, tą patį galima persakyti nurodant į šiuolaikinės ir nešiuolaikinės valstybės sampratų dichotomiją.

Žinia, istorijos idėja pirmą kartą yra išsakoma istorijos teologijos pavidalu fundamentaliame šv. Augustino veikale „De civitate Dei“, kuriame be visa ko kito kalbama apie pasaulio istorijos intrigą kaip dviejų valstybės tipų kovą iki pasaulio pabaigos. Tų valstybės tipų skirtumą Augustinas nusako teologine maniera. Tačiau dviejų valstybės tipų kovos schema tinka ir mūsų atvejui, nurodant į valstybės ir paravalstybės arba, kaip sakėme, į šiuolaikinės ir nešiuolaikinės valstybės sampratų, peržengiant visas laiko užtvaras, priešpriešą: taip, pavyzdžiui, senovės Graikijos Atėnų demokratija yra šiuolaikinės valstybės idėjos manifestacija, o to meto persų imperija – anachronizmas, nurodantis į persenusį dar įsčiose istorinių pastangų rezultatą.

Žinoma, žiūrint schematiškai, viskas atrodo daug paprasčiau nei kasdieninėje tikrovėje. Neseniai kalbėdamas apie vartotojiškos visuomenės prieštaras, užsiminiau taip pat apie išbandymus demokratijai, kurie kyla ultramodernioje mūsų laikų visuomenėje http://kaunozinios.lt/svarbu/laimes-pazadas-vartotojiskoje-visuomeneje_99438.html. Dabar atrodo, kad anksčiau išsakytos pastabos dar labiau tinka šios temos plėtotėje, todėl, rizikuodamas įgristi, bent iš dalies pasikartosiu.

Iš tiesų, jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.