Ponai, tai po kiek melas liaudžiai?

Saulė Pauliuvienė
Saulė Pauliuvienė
© Asmeninis albumas

Ši istorija nutiko prieš kelerius metus. Vilnius. Greitosios pagalbos ligoninė. Liaudyje dar vadinama Lazdynų. Vienas iš chirurgijos skyrių. Moterų palata. Prie kiekvienos iš palatų toje ligoninėje yra, atleiskite už pasakymą, išvietė. Skirta būtent tai palatai. Tai, kad ten nėra popieriaus, to, kuris būtinas kiekvienam save gerbiančiam piliečiui, nieko nestebina. Tačiau ten galima aptikti kitokio popieriaus.

Taigi ruošiuosi riešo operacijai, trypčioju nuo lango prie durų, suprask, nerimauju, laukiu ir užsuku į damų kambarėlį. O ten – savo akimis netikiu – ant grindų nei daug, nei mažai buvusių 200 litų. Toks mėlynas popierėlis su žilagalviu Vydūnu, jeigu dar kas atsimena. Nemenki pinigai buvo. Ir arkliui aišku – ne koks atklydėlis čia tą Vydūną pametė, aiškiai kuri nors iš trijų mano palatos moteriškių. Viena po kojos operacijos, nesikelia. Tai jos variantas atkrenta. Kita, sako, gydytojui jau iš anksto susimokėjusi, tai gal, sakau, netyčia iš chalato kišenės Vydūnai krenta? Gal į kokį kioską norėjo nueiti, į vaistinę, nes dar ir tvarsčių ypatingų tai jau pats turi įsigyti. Reikia išsiaiškinti.

Grįžtu į palatą ir kiek leidžia spėkos (o jos vis senka drauge su kantrybe, nes toji operacija vis kažkaip nukeliama ir nukeliama, kas valandą tai nevalgyk, tai negerk, jau ir siutas ima), garsiai klausiu. Moterys, radau Vydūną. Kuri pametėt, atsiprašau už išsireiškimą, išvietėj? Dvi purto galvas, trečioji sėdi lovoje ir linguoja į šonus, meldžiasi, mat irgi laukia to išganingo meto, kada chirurgas skalpeliu įsikiš į jos garbingo amžiaus rankelę ir bent jau kokiam pusmečiui sumažins skausmą.

Po perkūnais, niekas neprisipažįsta. Čia pro duris įlinguoja sanitarė ir dar garsiau nei aš visai palatai pareiškia, kad jau turiu keliauti į operacinę. Sakau, palaukit, čia toks reikalas, Vydūną išvietėj ant grindų radau. Bala nematė, palauks tas Vydūnas, dėk į rankinę, ją atiduok slaugytojai, nes, matau, su kompiuteriu, po to išsiaiškinsim. Kaip čia taip, spyriojuosi, čia dideli pinigai, gi Vydūnas… Eik tu švilpt su savo Vydūnu, chirurgas laiko neturi, veža ir veža greitosios visą dieną sudaužytus, sulaužytus, visus čia jus lopyti reikia.

Tiek to, mat jį galas. Vydūnas keliauja į rankinę, rankinė – į gydytojų kambarį, nes, na, patys pagalvokite, kaip ligoninėje gali nesiautėti ilgapirščiai, kai išvietėse Vydūnai mėtosi? Jau čia nuodėmė ir nevogti, kaip sakant, kai taip akių… taip ne vietoje padėta.

reklama

Vos tik pervelka mane (rankos liepia nejudinti) penkiais dydžiais didesniais nuskalbtais ligoninės marškiniais, jau tuoj tuoj įstums vežimėliu į operacinę, uždususi nuo savo 150 kg svorio atlekia iki tol nematyta žmogysta ir paleidžia koserę: tai ko jūs tuos pinigus, tą Vydūną paėmėt? Nieko nesuprantu, taigi klausiau, kieno, ir sanitarė girdėjo, ir palatos moteriškės visos it Marytės Melnikaitės tylėjo, o čia staiga jau operacinės tarpdury turiu aiškintis, kad nereikia man to Vydūno. Bobutė, kur meldėsi, tai kurčia, šaukia žmogysta, visas koridorius skamba, gydytojai gręžiojasi, raustu, bet ką jau padarysi? Tai nuraminkit ją, sakau, kokia gestų kalba, kad yra tas jos Vydūnas, parveš po operacijos, atiduosiu. Atsileido žmogysta, jai kaip akmuo nuo širdies nusirito – juk toks brangus tas Vydūnas senolei, gal tikrai ne tik kurčia, bet dar ir netyčia pamiršo, kad pinigus reikia laikyti piniginėje, o ne chalato kišenėje.

Ko jūs tokia įsiaudrinusi, klausia manęs toks malonus daktarėlis, nuskausmindamas dešinę leteną. Papasakoju visą istoriją ir apie išvietę, ir apie kurčius senelius, ir kad senatvė ne šventė, jau įsismaginu filosofuoti. O jis man ir sako – tai ar jūs visai kvaila, rodos, ir protingo veido, bet kažkokia neiškepta iki galo. Nesupratau? Įžeidinėti pasliką ligonį su operuojama dešine ranka, čia ką, norma pas jus, klausiu jau piktai. Taigi tą Vydūną ji gydytojui ruošėsi paduoti, atšauna man daktarėlis.

Ir kadangi mano letenoje jis ilgai krapštinėjosi, tai ir istorijų visokių spėjo papasakoti. Ir kaip ligoniai prie pilvo lipnia juosta kupiūras priklijuoja, o gydytojai tik operacinėje, jau užmigdę žmogelį laikinu miegu, pastebi, kad ten, kur reikia pjauti, jau iš anksto atlygis paruoštas. Tai prie rankų priklijuoja, ypač jeigu alkūnę operuoti reikia, tai irgi juk užmigdo, rankovę atsmaukia, ir še tau – alga. Bijojau ir pagalvoti, kur moterys dar priklijuoja, kai dėl moteriškų bėdų reikia operacijos.

Tylėjau ir pirmas mano klausimas, jau nujaučiant, kad gal ne veltui čia man tos istorijos porinamos, buvo: ko jūs, gydytojau, čia taip ilgai mano leteną mėsinėjat, gal ten kokių kerpių priaugo, juk žadėjot, kad vos dvidešimt minučių operacija truks, o čia valanda dvidešimt. O mintyse galvoju, kad gal čia jis man nori užsiminti, jog ant mano riešo tai nieko nebuvo priklijuota, nes dar niekada nesu niekam davusi nelegaliai anei lito, anei dabar jau euro, nes toks mano principas. O jūs ką veikiate, klausia gydytojas? Žurnalistė aš. Aha, atsako jis, o kokiomis temomis rašote? Korupcija. Medicinoje, karktelėjau kimtelėjusiu balsu. Operacija baigėsi žaibiškai. Ir klausimų daugiau jis man neturėjo.

O senolės tądien ir neišoperavo. Mat kraujospūdis jai netekus savojo Vydūno šoktelėjo iki 220 ant kažkiek ten, kai žmonės su tokiu spaudimu jau būna netoli šv. Petro vartų. Ir kai grąžinau aš tą, atleiskite, prakeiktą Vydūną, ji man kojas rankas buvo pasirengusi išbučiuoti, nors aš tenorėjau jai atskaityti pamokslą, kad ji per savo garbingą amželį jau tiek susimokėjo į priekį valstybei, kad toji jai skolinga iki grabo lentos. Ir duodu galvą nukirsti, tai niekuo nebūtų padėję.

Ir tada supratau – juk medicinos personalas tų pinigų nebūtų nė ieškojęs, jeigu bobutė nebūtų pasakiusi, kad pinigai tai ŠVENTI – jie GYDYTOJUI už operaciją, už rūpestį gal didesnį, už žodį gal geresnį. Jeigu senolė juos šiaip būtų pametusi, mat ją kur perkūnas, sena, kurčia, žiopla, nėra ko tokių sumų po išvietes tąsytis. Bet čia juk PINIGAI GYDYTOJUI. Tam, kuris Hipokrato priesaika pažadėjo padėti visiems ištikus bet kokiai nelaimei. Tai papildykit jūs vieną kartą tą priesaiką lietuviškai: tik susimokėk, mielas mano, ir visi viską žinos.

Gink Dieve, nesakau, kad visi gydytojai reikalauja kyšių. Žinau daugybę tokių, kurie vos galą su galu suduria ir dar labai susinepatogina, kai Kalėdų proga gauna dovanų saldainių dėžutę. Bet žinau ir tai, kad gimdymas sostinės Antakalnio klinikoje dabar neva kainuoja 1000 eurų – bent jau taip kalba moterys, kurios ten gimdo. Ir panašius įkainius, sklindančius iš lūpų į lūpas turi kone visos gydymo įstaigos, išimtis gal tik Santariškių klinikos.

Kokia išeitis? Jų daug. Žmonės pripratę atsilyginti, sovietmetis įpratino, ir gėlės gydytojui jiems atrodo nereikalinga šluota, kuri jokios realios naudos neduoda. Realią naudą duoda PINIGAS. Todėl ir dalinasi bevieliu telegrafu tais įkainiais, nes yra gydytojų, kurie ir prie kitų ligonių nesidrovi reikšmingai plekšnoti per seniai nebe balto chalato kišenę arba net ją praverti – girdi, žiūrėk ir galvok.

Ir sveikatos apsaugos ministro profesoriaus kalbos, kad operacija tai bus vienoda, ar tu susimokėsi, ar ne, tėra paistalai. Nes iš jo niekas niekada to kyšio medicinos įstaigoje nereikalavo ar neprašė, jeigu jau norite atlaidžiau. Nes jis medikas, nes jis profesorius, o šitas klanas, kaip ir kiti profesiniai klanai, iš savų neima. Dar šitas klanas neima iš žurnalistų, nes maža kas – dar ims koks nors ir leptelės kur nereikia, aiškinkis paskui, iš kur pas tavo žmoną naujas automobilis, juk nė giminaitis koks palikimo nepaliko, o ir uždirbti tu grašius.

Ar kas pasikeistų,jeigu gydytojai uždirbtų dvigubai daugiau? Be abejo, taip.

reklama

Dešimt metų ir daugiau mokytis, kęsti patyčias fakultete, iš streso vemti prieš egzaminą, gerti antidepresantus, nes vėl neišlaikei pas kokią septyniasdešimtmetę dėstytoją egzamino, nes jai tiesiog nepatiko tavo makiažas ar šukuosena, ir po to vos sudurti galą su galu. Gyventi nuo algos iki algos, ir čia įskaičiuojant budėjimus, per kuriuos tu ne tik atimi laiką iš savo šeimos, iš savo vaikų, bet dar ir susiduri ne tik su ligoniais, o ir su visa armija jų giminiečių, kuriems atrodo, kad jų brangus žmogus jau atidavinėja Viešpačiui dūšią, nors iš tiesų tik per dažnai laksto į išvietę, nes vakar persikimšo baltos mišrainės užgerdamas ją kefyru, reikia angeliškos kantrybės. Bet tą abiturientų, kurie renkasi mediciną, įveikia milžiniškus konkursus, kantrybę išmuša dešimtmetis ir daugiau mokslų, ir jau nieko nestebina, kad antrame trečiame kurse jie ciniškai kemša bandeles prie mėsinėjamų lavonų, nes juk o kas čia tokio? Ir pradeda intensyviai it filologai lankytis pas vokiečių ar prancūzų kalbų dėstytojus, turėdami vienintelę svajonę – baigti studijas ir rezidentūrai išvažiuoti ten, už sienos, kur aukso kalnų jiems niekas ir nežada, bet bent jau orų gyvenimą ne nuo algos iki algos – taip.

Tai būkit malonūs, ponai medicinos įtakingieji, nemeluokit, kad kyšiai tėra kur kas mažesnė problema nei rūkymas ar alkoholio taurė. Ir tik nemeluokit, kad nėra pinigų gydytojų algoms kelti – jų yra, jūs tik sutvarkykit viešuosius pirkimus ir patikrinkit, iš ko gyvena vyriausieji ligoninių ar poliklinikų gydytojai ir administracija.

Bet labiausiai, mano galva, kyšių medicinoje, o ir ne tik joje, bėdą išspręstų visuotinis pajamų deklaravimas.

Pirkai namą? Rodyk, už ką. Bet sąžiningai rodyk, o ne tai, jog dėl akių pasiėmei paskolą, o namo vidų įrengei du kartus brangiau, nei kainavo jis pats. Žinoma, už grynus pinigus. Pirkai automobilį? Rodyk, už ką. Už algą valstybinėje medicinos įstaigoje? Nejuokinkit voverių, kaip sako viena garsi pramogų pasaulio skandalistė.

Ir vienas iš baisiausių dalykų yra tai, kad iki šiol yra privačių gydymo įstaigų, kurioje gydytojams oficialiai mokamas minimumas, o visi kiti pinigai – vokeliuose. Ir važinėja jie naujomis mašinomis, ir gyvena ne pagal oficialias pajamas, bet juk jiems deklaruoti nieko nereikia.

Ir jeigu mokesčių inspektoriai vieną kartą ryžtųsi pravažiuoti bent jau pro sostinės priemiesčių nuosavų namų rajonus ir mandagiai pasiteirautų: iš kur, ponai, namas, iš kur du automobiliai, štai ir būtų jums mokesčiai į biudžetą. Bet kokie čia mokesčiai, jeigu jau ir mokesčių vadas kažkur ten įkliuvo…

Taip, specialiai nerašiau klasikų frazės: tai po kiek opiumas liaudžiai? Nes opiumas bent jau svaigina ir kadaise buvo naudojamas kaip vaistas. O melas žemina ir prievartauja. Taigi mums meluoja, prievartauja ir dar siūlo pajusti malonumą. O mes atsigriebiam tik per rinkimus, po kurių mums toliau meluoja. Iki kitų rinkimų.