Naujamečiai pasižadėjimai

Tautvydas Marčiulaitis
Tautvydas Marčiulaitis
© Edvard Blaževič

Jei esate žmogus, kuris sudarinėja Naujųjų Metų pasižadėjimus, greičiausiai su savimi tvarkotės prastokai. Kaip ir visi, kurie susikuria aibę sąrašų, grafikų, perteklinių darbo ir laisvalaikio tvarkaraščių, o ir tų pačių naujamečių pasižadėjimų, greičiausiai tiesiog neturite pakankamai valios, kad jums norint kažką nuveikti, pakaktų pažado pačiam sau.

Bet nepergyvenkite – daugelis žmonių yra būtent tokie. Nesugebantys išlaikyti sau duoto pažado, jei jo kažkur neužsirašo. Lygiai taip pat greičiausiai apie savo pažadus naujiems metams mėgstate pasakoti visiems aplinkiniams.

Nes daugelis apie pažadus sau aiškina visiems pažįstamiems, kad pasiektų dirbtinį pažado išpildymo jausmą, nors niekas, išskyrus pasigyrimą, dar realiai nenuveikta.

Ne vienu tyrimu, grįstu empiriniais duomenimis, įrodyta, kad žmonės mėgsta garsiai išsakyti savo pažadus, norus bei svajones tik dėl to, kad tas pasakymas juos emociškai priartina prie tikslo bei atrodo kaip dalis pažado įvykdymo – arba svajonės išsipildymo.

Kaip, pavyzdžiui, visokie sėkmės seminarai. Žmonės nusprendžia keisti gyvenimą ir vietoje to, kad realiai kažką keistų, keliauja į neaiškų seminarą, kuriame išgirsta daug bereikšmių paistalų apie sėkmę. Po seminaro jie jaučiasi ne tik motyvuoti, bet ir įsivaizduoja, kad vien tų plepalų pasiklausymas kažkokiu mistiniu būdu tapo pirmuoju gyvenimo keitimo žingsniu. Todėl dabar jau galima pailsėti.

reklama

Lygiai taip pat yra su įvairiais pažadais. Pavyzdžiui, pradėti sportuoti. Kiekvienam sutiktam aiškinant, kad dabar jau eisi sportuoti, pats sau susidarai įspūdį, jog padėjai pirmą žingsnį sveikesnio gyvenimo link, todėl į sporto klubą galima užsirašyti po savaitės, po mėnesio ir, galiausiai, niekada.

Tokių pažadų ir fiktyvaus vykdymo metodų sąrašą galima tęsti be galo. Bet čia ne apie tai. Šiandien skaitote apie sąrašą pažadų, kuriuos būtina pridėti prie jau užsirašytų. Nes būtent jų laikymasis padės ne tik jums, bet ir visai mūsų valstybei tapti geresne.

Pirmiausiai prižadėkite, kad nustosite galvoti, jog kažkas kažką jums turi duoti. Viena dažniausiai emigrantų minimų pasirinkimo gyventi kitur priežasčių yra darbo arba norimo darbo nebuvimas. Išvykstantys sako, kad niekas neduoda darbo, niekas nemoka pinigų, valdžia nieko neduoda, ir taip toliau.

Toks šventas tikėjimas, kad kažkas turi kažką duoti, yra tiek naivus, tiek pavojingas. Žmogus, kuris nesupranta, jog vidutinis pilietis viską turi pasiekti ir pasidaryti pats (atmetant tam tikrus ribinius atvejus), labai tikėtina, aplinką ir realybę vertina ne iki galo teisingai. Dėl ko daro klaidingas išvadas ir jomis vadovaudamasis priima tiek sau, tiek visuomenei nenaudingus sprendimus.

Bendrai tikėjimas, kad dalykai turi būti duoti, o ne pasiekti, yra brandos stokos požymis. Kaip vaikas galvoja, kad Kalėdų Senelis turi atnešti viską, ko jis nori, taip dažnas Lietuvos gyventojas yra įsitikinęs, kad darbą, pinigų ir dar aibę kitų dalykų jam turi duoti valstybė arba kažkoks magiškas sutvėrimas.

Tik juokinga, kad išvažiavus į užsienį, šis įsivaizdavimas dingsta, ir tas pats žmogus pradeda girtis viską pasidaręs savo rankomis. O toks požiūrio apsivertimas grindžiamas „geresne valdžia“ – kuri realiai yra visiškai niekuo dėta.

Niekas nieko neturi jums duoti. Viską privalote užsidirbti ir pasiekti patys. Gal kai kam lengviau tai padaryti užsienyje – valio. Tačiau bendru atveju viskas priklauso tikrai ne nuo valstybės, o tik nuo noro ir įdėtų pastangų.

Antras pažadas turėtų būti apie sugebėjimą viską vertinti racionaliai bei ramiai. Dažnai dar galima sutikti viduramžių išmintimi pagrįstų socialinių stigmų. Tačiau pat puikiai matosi sparčiai augantis kraštutinėmis liberalizmo idėjomis pagrįstos socialinės teisybės karių luomas.

Pirmieji sugeba suskirstyti žmones į socialines grupes, remdamiesi jų biologinėmis savybėmis, o kiti aiškina, kad net ir biologinės savybės nėra pagrindas žmones skirstyti į jokias grupes. Dėl ko tiek vieni, tiek kiti yra neteisūs.

Pirmiesiems visuomet reikėtų priminti, jog statistiškai 10 metų amžiaus berniuką palikti vieną su atvirai homoseksualiu asmeniu yra saugiau, nei su kunigu. Tuo metu kitiems – pravesti paskaitą apie religinį ekstremizmą bei tai, kad prieš jį su kreidutėmis ir vėliavomis vietoje profilio nuotraukų nepakovosi.

reklama

Būtų dar šauniau, jei vis daugiau žmonių suprastų, kad bendrai dauguma religijų yra ne apie gėrį, o apie masių valdymą, nes jos implikuoja, kad kiekvienas asmeniškai negali pasirinkti tarp teisingų ir neteisingų veiksmų, o norint tokius sprendimus priimti, būtina remtis senovinio teksto išmintimi. Kas, taip sudėjus, iš karto apie žmogų pasako labai daug – visų pirma, kad tikintis galėtų prismaugti kitą žmogų lyg niekur nieko, jei tik senovinis raštas nesakytų, kad to daryti negalima.

Bet to tikėtis būtų jau per daug. Todėl iki racionalumo bei sąmoningumo keliaukime bent jau mažais žingsneliais.

Trečias pažadas turėtų būti apie požiūrį į save ir kitus. Kaip poemoje „The Storm“ sako Timas Minchinas, arba kaip pastoviai kartodavo Carlas Saganas bei dabar kartoja Lawrence'as Kraussas – skaičiuojant kosminiais masteliais, kiekvieno mūsų gyvenimas yra visiškai niekinis. Tiek svarbos, tiek trukmės, tiek ypatingumo prasme.

Todėl kiekvienas turėtų tiek save, tiek savo vietą ir svarbą žemėje vertinti realiai, o ne kaip pačiam norėtųsi. Vertinant realiais, ne socialinio burbulo, kuriame gyvenate, terminais, niekam konkrečiai jūs svarbus nesate. O net ir svarbiausias bei įtakingiausias šiandien gyvenantis žmogus po kelių šimtų ar tūkstančio metų bus svarbus tik istoriją besimokantiems penktokams.

Tad į viską žiūrėti derėtų paprasčiau. Prisiminkite, kad su jumis bendraujantis žmogus gali nesuprasti savo bei savo problemų svarbos, jas reliatyviai vertindamas pagal asmeninį socialinį filtrą, o ne pagal tikruosius visatos parametrus. Todėl jis gali jaustis svarbus dėl užimamų pareigų ar savo smėlio dėžėje susikurto socialinio statuso. Tad palaikykite jį ir jo susikurtą fantazijų pasaulį – jums nuo to blogiau nebus, o jam tikrai bus geriau.

O kalbant paprasčiau, tiesiog kiekvienam reikėtų žymiai daugiau empatijos. Nes to mūsų visuomenei labai trūksta bei reikia. Net jei nesilaikysite pirmų dviejų išvardintų pažadų, pasistenkite laikytis būtent šio. Nes būtent empatija ir gebėjimas priimti svetimą požiūrį ir nuomonę, racionaliai pasveriant tą požiūrį ar nuomonę palaikančius argumentus, yra vienintelis būdas judėti į priekį ir kurti ne tik asmeniškai, bet ir bendrai geresnę ateitį.

Tad įsirašykite šiuos tris pažadus prie savo naujamečių pasižadėjimų, ir net jei visiškai nesilaikysite kitų, nepamirškite bent paskutinio. O dabar eikite švęsti: gerų ateinančių metų!