Europą ir Ameriką išgelbės tik nuosaiki politika

Romualdas Bakutis
Romualdas Bakutis
© Dmitrijus Radlinskas

2016-ieji Vakarų valstybėms buvo annus horribilis, kurie jų ateitį daro panašią į Romos imperijos būklę V amžiaus pradžioje, kai imperinės institucijos ir tikėjimas romėniška pasaulio tvarka dar formaliai egzistavo, tačiau realybėje jau ne barbarų karaliai mokėjo duoklę romėnams, o romėnai – barbarų karaliams.

Kaip ir savo žlugimo laikais romėnai, taip ir dabar Europa bei Amerika vis rečiau lieka savo likimo šeimininkėmis ir vis dažniau priklauso nuo aplinkinėse valstybėse vykstančių procesų bei priimamų sprendimų.

Kitąmet pasaulio politikoje vienas svarbiausių bus karo Artimuosiuose Rytuose ir ypač Sirijoje sprendimo klausimas. Šių metų pabaigoje Rusijos ir Irano remiama Sirijos kariuomenė atsiėmė nedžihadistinės opozicijos kontroliuotą Alepo miestą ir taip iš esmės išpildė ankstesnes politologų prognozes, kad Maskvos įsitraukimas į Sirijos reikalus baigsis ne bendra kova prieš „Islamo valstybę“, bet konflikto suprastinimu iki karo nusikaltimus vykdančio Bašaro al Asado režimo ir apie pasaulinę islamo revoliuciją svajojančių džihadistų.

Anksčiau ar vėliau iš šios lygties veikiausiai reikės pašalinti ir „Islamo valstybę“, tačiau bet kuriuo atveju Sirijos ateitį kitąmet spręs ne Vakarų valstybės, o Rusija, Iranas bei Turkija.

Analogiškai, nors Europos valstybės mėgsta pasipiktinti dėl Turkijos prezidento įvesto autoritarinio valdymo būdo, jos niekaip negalės paveikti šios valstybės vidaus politikos, nes bus priklausomos nuo šių metų kovą pasirašyto susitarimo, kuriame turkai mainais už europiečių duoklės mokėjimą pasižadėjo sulaikyti sirų pabėgėlius, kurių dabar Turkijoje gali būti trys milijonai. Jei šį susitarimą turkai nuspręstų atšaukti ir į Europą plūstelėtų dar viena pabėgėlių banga, vidaus politinės pasekmės daugelyje valstybių būtų sunkiai prognozuojamos.

reklama

Panašiai 2017-aisiais klostysis Rusijos ir Europos santykiai. Vakariečių Rusijai įvestos sankcijos nesužlugdė Kremliaus režimo, neprivertė atsitraukti iš Ukrainos ir pakeisti agresyvią užsienio politiką, jos nedarė poveikio ir pačių Rusijos piliečių žvilgsniui į Vladimirą Putiną, kurio populiarumas siekia 80 proc. Ir nors Rusijai uždėti ekonominiai ir finansiniai apribojimai jai kelia daug nepatogumų, tai nesutrukdė Maskvai kištis į JAV prezidento rinkimų kampaniją, kaip ir nesutrukdys kitąmet kištis į Vokietijos parlamento rinkimus.

Nacionalinės savigarbos liekanos europiečiams dar neleidžia atšaukti Rusijai paskelbtų sankcijų, tačiau tuo pačiu subyrėjusios imperijos atkūrimo viltys neleis Rusijai nuolaidžiauti „supuvusiems Vakarams“. Jei iš Maskvos kitąmet pamatysime kokią nors nuolaidą, tai ji bus padaryta tik tam, kad ilgajame laikotarpyje Rusija susigrąžintų su kaupu.

Tačiau, kaip ir senovės Romoje, taip ir dabar išorinės politikos iššūkiai Europai ir Amerikai nėra patys svarbiausi. Barbarų puolimai nebūtų palaužę romėnų, jei šie nebūtų susiskaidę viduje. Šiuo metu dvi pagrindinės europiečių ir amerikiečių ligos yra egoistinis pragmatizmas bei ideologinių karų žaidimas.

Matydamos bendrą Vakarų pasaulio silpnavališkumą ir nesugebėjimą atsakyti į pasaulyje kylančias problemos, kai kurios valstybės ar jose veikiančios politinės jėgos nusprendžia spjauti į bendrą civilizacijos išlikimo reikalą ir žiūrėti tik savo interesų. Taip elgiasi dauguma radikalios dešinės arba kairės politikų Vakarų ir Vidurio Europoje, tokius signalus siunčia ir naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Užuot siekę sustiprinti savo valstybes ir ieškoti subalansuotų atsakymų į užklupusias problemas, jie kalba apie nacionalinius Prancūzijos, Amerikos ar Vengrijos interesus, panašiai kaip senovės Romos aristokratai visų pirma siekė savo valdomų provincijų gerovės, tačiau dažnai pamiršdavę imperijos interesus ir sudarydavę sutartis su barbarų karaliais, jei tik šie sutikdavo nepaliesti jų pačių.

Tuo metu ideologinis susiskaidymas trukdo net nuosaikioms jėgoms sutarti tarpusavyje ir ieškoti bendrų sprendimų. Jungtinėse Valstijoje per prezidento rinkimus abejos pusės viena kitos favoritus kaltino išgalvotais dalykais ir paprasčiausiomis nesąmonėmis. Netgi Lietuvoje, kai kalba pasisuka apie tokius klausimus, kaip pabėgėlių priėmimas, labiausiai girdimi tie, kurie pabėgėlių keliamas problemas demonizuoja arba juos dėl visko teisina.

Vidurinė ir nuosaiki kiekvieno klausimo įvairias puses pasverti turinti pozicija užleidžia vietą niekur nevedančiam koliojimuisi, patyčioms ir faktų ignoravimui. Panašu, kad šiuo metu stebime istorinį lūžį, kai Apšvietos epochoje suformuoti racionalumo ir proto svarbos principai praranda savo reikšmę, o juos keičia apeliacijos į emocijas ir asmeninius įsitikinimus.

Šiandien Vakarų valstybės nestokoja nei ekonominių, nei karinių pajėgumų tam, kad atsakytų į joms metamus iššūkius, tad problema iš esmės egzistuoja idėjiniame lygmenyje. Jei Amerika ir Europa toliau žais ideologinius karus, jos nesugebės priimti jokių sprendimų ir nekurs įvykių, bet tik reaguos į juos, o kai kurios šalys, matydamos skęstantį Vakarų laivą, nuspręs bėgti iš jo ir žiūrėti tik savo interesų, kol vieną dieną jos taps ne pasaulio šeimininkėmis, bet kitų valstybių politikos įkaitėmis.

Toks ir yra pagrindinis tradicinių politinių jėgų kairėje ir dešinėje iššūkis – sugebėti sukurti tokią ekonominę sistemą, kuri nesivadovautų nei aklo socializmo, nei libertarizmo dogomomis ir kuri vertintų aukštąsias technologijas bei verslumą, tačiau suprastų, kad ne visi privalo gyventi nuolatinių pokyčių tempu; matyti pabėgėlių potencialą ir jausti pareigą padėti bėgantiems nuo karo, bet nepasiduoti kairiųjų apžavams importuoti naują revoliucinę klasę; nemanyti, kad kitų valstybių demokratijos kokybė priklauso nuo JAV karių skaičiaus ten, kaip buvo įsivaizduojama George'o W. Busho laikais, bet išvengti Baracko Obamos iliuzijos, kad demokratija rasis ten, kur amerikiečių karių nebus.

Kiti metai parodys, ar mes pamatysime pirmuosius ženklus, kaip laisvos visuomenės geba atsakyti į kaimyninių diktatūrų, terorizmo ar populizmo keliamus pavojus, nes kol kas nėra jokių struktūrinių priežasčių, kurios trukdytų politikams iškelti naujas idėjas ir veikti. Trukdo tik valios stoka.