Nebus jums moksleiviškų revoliucijų

Rugilė Audenienė
Rugilė Audenienė
© Asmeninis albumas

Tik šimtas mokyklų, tik keli į viešumą išplaukę konfliktai jose ir viena revoliucija – neįvyko nieko, ko negalima sutvarkyti pasikalbėjus prie kavos puodelio. Suaugusieji sutrikę, jie siunčia žinią: dėkojame moksleiviams už pilietiškumą, bet supraskite, taip elgtis kiek populistiška ir nepatogu. Reikia gi galų gale gerbti hierarchiją, iš kitų neišsiskirti, raštus instancijoms rašyti reikia, o ne užsibarikaduoti, garsiai skanduoti.

Moksleivių karas ir moksleiviškos revoliucijos – kraštutinė priemonė; geriau, kad vaikams niekada nereikėtų eiti į karą. Bendra atmosfera Vilniaus mokyklose gera, ją nuodija tik keli atskiri atvejai. Signalų apie nesklandumus būdavo ir anksčiau, bet jų nedaug, viskas sprendžiasi, tik reikia daugiau kalbėtis. Tokią žinią trumpoje spaudos konferencijoje po susitikimo su Lietuvos mokyklų vadovų ir mokytojų asociacijų atstovais siunčia sostinės meras Remigijus Šimašius. Dar patikina, kad savo postus palieka keli mokyklų direktoriai, šachas ir matas visoms problemoms.

Bet iki to būta ne vieno ėjimo. Pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus progimnazijos tėvai žurnalistus į mokyklą pasikvietė tik tada, kai išmėgino visokius kitus būdus. Pusmetį rinko dokumentus ir ragino savivaldybę imtis veiksmų. Iki tol direktorė, iš kurios vadovaujamos ugdymo įstaigos per mokslo metus išėjo 17 mokytojų, vengdavo su tėvais aptarti problemas, kaitaliodavo susirinkimų datas, užsidarydavo kabinete, iškilus krizei išeidavo atostogų. O jei jau kalbėdavosi, spaudė tėvus ir mokytojus įsisenėjusių dalykų neviešinti, nekenkti mokyklos įvaizdžiui. Mokytojai šio priesako ir laikėsi – tėvams prabilus viešai, sutarė patys to nedaryti. O anonimiškai patvirtino, kad tėvų keliamos problemos tikros: bendruomenėje tvyro emocinė įtampa, vadovas nesugeba susitvarkyti su užduotimis, per dažna administracijos kaita sukuria chaosą, nutrūksta ilgalaikiai projektai.

Direktorė, sprukdama į kabinetą, tik tarstelėjo, kad tėvų kritika yra šmeižtas. Paprašė atsiųsti klausimus raštu, į juos atsakė tik po kelių dienų, pasirašiusi atsistatydinimo dokumentus. „Mūsų mokykloje nėra ir būti negali jokių nežmoniškų, kenkiančių vaikui taisyklių“, – pakartojo savo teiginius apie tėvų grupės šmeižtą, melą žiniasklaidai, mokytojų spaudimą ir griaunamą progimnazijos prestižą.

Tradiciškai panašūs teiginiai pilasi, kai priartėjama prie užrūgusių problemų pelkės. Ir nors visi šios situacijos dalyviai gali būti teisūs, lieka jausmas, kad revoliucijų kartais reikia. Jau vien dėl to, kad net iš ministerijos atstovo girdėjau užuominų, leidžiančių suprasti – kam tiems tėvams gyventi praeitimi, kam reikalauti audito, atsakomybės, juk vadovas keisis ir problemas vėjai nupūs. Ir apskritai nelabai gražu, kad tarpusavyje neišsiaiškino, viešai kalbėti ėmė.

reklama

„Buvome identifikavę tam tikras problemas, dėl ko aš nedrįstu ypatingai kaltinti vadovo, bet faktas, kad mokytojų kaita buvo didžiausia visame Vilniuje – iki tokio lygio, kad pasidarė sunku užtikrinti pamokų vedimą, užaštrėdavo tam tikri konfliktai viduje“, – problemą pripažino, bet su vadovo atsistatydinimu jos išnykimą deklaravo R. Šimašius.

Vis dėlto mokykla lieka su tuo pačiu emocinę įtampą patyrusiu tylinčių mokytojų kolektyvu, neatliktu auditu, nerenovuotomis patalpomis, lieka savotiškai užmiršta, nes tuo metu kyla barikados „Laisvės“ gimnazijoje. Direktorė ir čia galiausiai atsistatydina, jos atleistas mokytojas galbūt teismo sprendimu bus grąžintas į darbą, o gal ir ne.

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas Edmundas Grigaliūnas sako, kad ateityje reikėtų, jei kils konfliktų su vadovais, į tyrimo grupes įtraukti vadovų asociacijos žmones, kurie žino problemą „iš vidaus“. O revoliucijos yra kraštutinis būdas. Nors „iš vidaus“ viską matanti asociacija net savo interneto puslapyje neskelbia jokių probleminių vidinių žinių. Štai, gruodžio viduryje susitiko su Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku Eugenijumi Jovaiša, spalį dalyvavo konferencijoje užsienyje, o rugsėjį buvo išrinkta nauja asociacijos pirmininkė Kelmėje.

Taip, tiek meras, tiek mokyklų vadovų, mokytojų asociacijos siūlo kalbėtis, taip pat – ir su tėvais bei vaikais. Tačiau ar tėvų, vaikų atstovai neturėjo būti pakviesti į tokį pasitarimą, nes irgi situaciją žino „iš vidaus“? Ką apie direktorių skyrimo, atestacijos, kadencijų tvarką, santykį su mokyklų taryba mano Lietuvos moksleivių parlamentas?

Lieka neramu, kad šiame mokyklų revoliucijos šachmatų žaidime pasiektas patas, niekas nesiūlo lygiųjų, niekas nė nežino, kada turi baigtis partija. Nors galbūt ir žino. Seime neseniai įvyko tarptautinė konferencija apie mediaciją – tarpininkavimą mokyklose. Nutarta, kad Lietuvos vaikams trūksta žmonių, kuriems galėtų išsikalbėti, suaugusiųjų, tampančių tarpininkais tarp moksleivių arba tarp jų ir administracijos sprendžiant konfliktus. Štai ir išeitis mokyklų bendruomenėms: surasti tarpininkus, kurie padėtų susikalbėti. Jau dabar savivaldybės švietimo reikalų specialistai vyksta į mokyklas ir mėgina būti direktorių, bendruomenės, institucijų tarpininkais – tačiau kartais truputį pavėluoja.

Savotiška revoliucija – Švietimo įstatymas nuo šiol įpareigos mokyklų vadovus užtikrinti saugią emocinę aplinką mokyklose. Direktorių ir jų pavaduotojų atestacijos tvarkos dokumentuose irgi atsiras emocinės aplinkos vertinimo rodiklių.

O tuo metu Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros apklausos duomenys rodo, kad iš 680 anketą užpildžiusių mokinių tik dviejų ugdymo įstaigų auklėtiniai jaučiasi pakankamai giriami. Mokiniai neslepia, kad dauguma mokyklų nevykdo prevencinių patyčių programų, sakydamos, kad jų bendruomenėje patyčių nėra. Visiškai saugūs savo mokykloje jaučiasi tik 8,9 proc., gerai su klasės draugais sutariantys – 5,7 proc., ir 20,6 proc. sutinka su teiginiu, jog mokytojai elgiasi draugiškai ir pagarbiai. O 60 proc. mokinių žino, kad jų klasėje ar mokykloje yra vaikų, iš kurių juokiamasi ir šaipomasi.

Galima sakyti, kad tai „tik“ viena kita mokykla, ir šiaip procentai nedideli, o gal apklausa kokia netikusi. Kadangi 2008 – 2015 metais patyčių prevencijai skirta 4,6 mln. eurų, argi galėjo tie pinigai nueiti vėjais! Ir pagrūmoti piršteliu: nereikia moksleiviškų revoliucijų, geriau pakviesti rimtus suaugusius, kurie žino reikalą „iš vidaus“ ir moka jį užglaistyti.

Juk kažkada jau buvo kilusi šiokia tokia mokinių revoliucija dėl valgyklinio maisto. Prieš porą metų Jonavos moksleiviams maistas valgyklose pasirodė toks nekokybiškas, neskanus ir brangus, kad, norėdami pokyčių, jie surinko apie 400 tai liudijančių parašų. Mokiniai skundėsi, kad vienam didžiųjų tiekėjų laimėjus konkursą, pietūs vaikams būdavo gaminami už 10 centų – lėkštėse atsirasdavo prastesnės mėsos, plaukų ir kitokių neaiškių priedų. Mokinių paviešintą problemą kai kurių ugdymo įstaigų direktoriai bandė užtušuoti, tiekėjas ir meras pamokė kitą kartą kreiptis tiesiai į juos ir nepolitikuoti. Nors iki tol bandymai išreikšti abejonę maisto kokybe likdavo neišgirsti: jaunuoliams buvo aiškiai pasakyta liautis darius nesąmones.

Nebus jums moksleiviškų revoliucijų, kruta pieštuku išraityti antakiai ir pasišiaušę ūsai. Tačiau jie patys ateinančią kartą išmokė, kad raštų rašymo pilietiškumas neveikia, kad „iš vidaus“ problemas žinantys moka laiku pakišti pagalvėlę griūvančiam hierarchijos, prisitaikėliškumo, patyčių, padėkučių monolitui. Kada nors pagalvėlės turi baigtis.

reklama